Kai kažkas manęs paklausė, ar esu kada ragavęs pienų vyno, pasijutau mažumėlę nepatogiai: pirmiausia nežinojau, ar tokio apskritai esama, ar tai tik ne kokia sparnuota metafora. Kita vertus, esu šioks toks eiliakalys ir dar pakenčiamas kulinaras, todėl nežinoti, kas yra pienių vynas... Atleiskite, garbūs ponai. Netvarka. Supratau, jog padėtį reikia skubiai taisyti.
Tačiau 2003-iaisiais internetas nebuvo toks išvystytas ir paplitęs mūsų kraštuose, kaip dabar, todėl informacijos apie pienių vyną – apgailėtini lašeliai. Lyrikos pavyko rasti, jog pienių vynas – saldesnis ir už mylimosios bučinį, lengvas kaip ryto sapnas, dieviško aromato ir t. t. Berods amerikiečių fantastas R. Bredberis rašė, kaip gera šaltą, speiguotą žiemos vakarą, kai už langų pusnys sniego, sėdėti priešais židinį su pienių vyno taure rankose ir staiga pajusti, kaip prieš tave atsiveria žydinti pieva, klega paukščiai, pilna gyvybės... O dalykinė informacija internete dažniausiai būdavo labai prieštaringa. Galiausiai virtualioje konferencijoje vienas Marijampolės parapijos gyventojas pasidalijo prisiminimais, kaip jam jaunam būnant senelė darydavo pienių vyną... Aišku, tų prisiminimų tik nuotrupos, be rinktis nebuvo iš ko: susidėliojau atskirus fragmentus į vieną, o spragas nutariau užpildyti bandymų bei klaidų metodu.
Įsidėmėkite: vynui reikia vyno mielių! Ne kepimo mielių, iš kurių daugiau 6 laipsnių „neišspausite”. Vynas turi būti vynas, stiprus, ašaros skaidrumo ir aukso spalvos, o ne koks vynu kvepiantis marmalas. Neklausykite bobučių, pasakojančių, jog pasidarė vyno su kepimo mielėmis ir jis buvęs labaaai stiprus! Mielės cukrų skaido į angliarūgštę bei alkoholį, ir alkoholio koncentracijai pasiekus 6 laipsnius, kepimo mielės žūva. Skaidymo procesas sustoja. Naudojant vyno mieles be didesnio vargo galima pasiekti ir dvigubai didesnę alkoholio koncentraciją. Pirmaisiais metais vyno mielių paieškos vedė į neviltį, vėliau sužinojau firmos pavadinimą, prekiaujančios ne tik vyno mielėmis, bet ir kitokiais priedais. Vėliau to gero esu matęs - ir per Šiaulių dienas, ir kasmetinėje verslo, pramonės bei amatų parodoje...
Jeigu turite indą, kamštį su žarnele (dabar paplito tokie riesti vamzdeliai su vandeniu, atliekantys ventilio fukciją) ir mielių (!) galite imtis darbo.
Pirmiausia teks nuvažiuoti į ekologišką pievą, toli nuo fabrikų ir automagistralių, ir saulėtą dieną prisiskinti didelių pienių žiedų. 10 litrų reikia ne mažiau kaip 1000 žiedų. Jūsų nuolankus tarnas šiam tikslui mobilizuoja visas bebaigiančias išretėti savo šeimynos pajėgas ir dažniausiai renka 6 kartus didesnį žiedų kiekį, kad net aplanko mintys apie sunkų vergų triūsą plantacijose, mintys, tinkančios nebent kokiam „Dėdės Tomo trobelės” herojui... Nerašytas įstatymas: renkant jokiu būdu negalima kalbinti kitų, nes šitaip labai paprasta pamiršti surinktų žiedelių skaičių. Manote, jog smulkmena? Be reikalo... Dar sykį perskaičiuoti tūkstančius surinktų žiedų – tikra katorga.
Pagaliau žiedeliai namuose. Supilkite juos į didesnį, geriau - šviesų indą ir palikite kelias valandas lauke ar pan. Kad išsibėgiotų „partizanai” - smulkūs vabaliukai. Žiedų geriau nepurtyti, nes naudos nedaug: „partizanai” lįs gilyn į žiedus slėptis, ir pakeltomis rankomis tikrai neišeis pasiduoti... Pasibaigus paliaubų laikui, perrenkame žiedus, apžiūrime kiekvieną: ar nėra jame, ko nereikia. Jeigu jus trikdo artima vabalėlių kaimynystė, tegul jūsų nuolankiam tarnui bus leista priminti, jog tokie gėrimai, kaip obuolių sultys, vynas arba kalvadosas, irgi nepadaromi be obuolių. O kas tikrina ir lenkta viela ištrauko juose lindinčias riebias kirmėlaites? Viskas kur kas proziškiau, gerbiamieji ponai: obuoliai su visais jų gyventojais paverčiami košele, iš kurios paskui spaudžiamos sultys, kurias visi geria net apsilaižydami ir tikisi šitaip prisodriną organizmą visokių vitaminų. Taigi... Šiuo požiūriu pienių vynas - krištolinio švarumo gėrimėlis!
Toliau žiedeliai užplikomi verdančiu vandeniu. Vandens reikia 10 proc. mažiau, negu jo telpa į indą, kuriame fermentuosis vynas. Bet iki to dar anksti. Užplikytus žiedus paliekame 2 dienoms vonelėje ar pan. O tada nuspaudžiame ir nukošiame per dvigubą marlę į indą vynui, ištirpiname 1,5 kg cukraus, sudedame mieles ir užsandariname. Po dienos kitos ima rodytis angliarūgšties burbuliukai, o pirmas audringas gyvenimas trunka apie 2-3 savaites. Tada vyną darsyk nukošiame, paragaujame. Jeigu rūgštus, papildomai įpilame 0,5-1 kg cukraus. Užsandariname – procesas vėl kartojamas. Pasiekus tam tikrą alkoholio koncentraciją burbuliavimas liaujasi. Vėl vėdiname ir košiame vyną. Tada supilame atgal į indą ir laukiame, kol nuskaidrės. Praktika rodo, jog skaidrėjimas pasirodo baigiantis vasarai arba rudens pradžioje, o jauną pienių vyną galima ragauti ir išpilstyti į butelius prieš Kalėdas. Tačiau krištolinį skaidrumą įgauna gerokai vėliau – maždaug po metų. Ir kasmet vynas elgiasi skirtingai... Esu daręs sausą vyną, kai cukraus jame nebelieka, o alkoholio koncentracija artima maksimumui, tačiau rūgščiai karstelėjęs skonis neprilygsta pusiau saldaus šio vyno variantui. Todėl cukraus nereikėtų gailėti (žinoma, tai nereiškia, kad turite supilti visą maišą). O šeimos švenčių progoms rūsyje dar liko vienas kitas pienių vyno butelis, menantis 2004 metų vasaros šilumą...
Dar svarbu vesti vyno gamybos dienoraštį: kada, kiek ir ko dėta, kas daryta ir t. t. Tai padės kaupti patirtį, mokytis, nebekartoti klaidų.
Ak taip, beliko priminti, jog vynas, kaip ir bet koks alkoholis, kenkia jūsų, visuomenės, jūsų kaimynų ir jūsų mylimos uošvienės gerovei. Taip sakant, mano reikalas buvo įspėti...