facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Išsaugotas unikumas  
Ties šiuo kukliu, ne vienam lankytojui ir sarkastišką šypsnį išspaudžiančiu eksponatu Šiaulių dviračių muziejuje ilgėliau stabteli anaiptol ne kiekvienas. Paikystė, ir tiek... Tūlo kalvio ar račiaus iš tolimo, atokaus Žagarės valsčiaus kaimo sumeistrautas savadarbis dviratis, ant kurio šiandien, ko gero, neužsodintum net didžiausio egzotikos mėgėjo.

Nepulkime nuvertinti – panašių eksponatų, gražiai iliustruojančių transporto raidą, dargi pasauliniu mastu likę ne tiek jau daug ir galime tik didžiuotis, kad vienas iš jų – laiku pastebėtas ir išsaugotas – rado vietą mūsų kukliame dviračių muziejuje!

Anuomet – XIX amžiaus pabaigoje – tai būta ne vien nagingų ir smalsių amatininkų noras pasipuikuoti, pademonstruoti savo profesines galias. Šis laikmetis – tai auksinė dviračio suklestėjimo era, kada ši transporto priemonė tampa drąsios inžinerinės minties, o kartu prestižo ir ažiotažo simboliu. Nors kelias į pripažinimą, kaip nekeista, buvo ne rožėmis klotas.

Pirmieji dviratininkai aplinkinių buvo laikomi pakvaišėliais, pašaipiai vadinami „raguotaisiais ant rato“. Tai dar būtų buvę pusė bėdos... Praeiviai į pravažiuojančių dviračių ratus kaišiodavo krūmų šakas, apliedavo vandeniu. Kadangi nuo neregėtos transporto priemonės baidydavosi arkliai, vežikai be gailesčio apvanodavo juos botagais...

Pykčio protrūkių nesulaikydavo netgi tai, kad dviračiais anuomet važinėjo tik visuomenės grietinėlė – aristokratai, aukšto rango kariškiai ar valdininkai. Priežasties būta itin proziškos – pirmieji dviračių modeliai kainuodavo apie 500 rublių! Kai tuo metu kvalifikuotas gamyklos darbininkas ar eilinis tarnautojas per mėnesį uždirbdavo 20–25 rublius...

Labiausiai buvo smerkiamos dviračiu susižavėjusios moterys. Karšti ginčai netilo ne tik visuomenėje, spaudoje, bet netgi dviračių klubuose, kur absoliučią narių daugumą, be abejo, sudarė vyriškos lyties atstovai.

Iki mūsų dienų atkeliavo iškalbingas vieno iš tokių klubų 1895 metų rugpjūčio 6 dieną vykusio valdybos posėdžio protokolas. Neigiamai moterų dviratininkių atžvilgiu nusiteikęs valdybos narys nuogąstavo: „Damas kelyje gali ištikti tūkstančiai nemalonių situacijų! Pagalvokime, kaip turi reaguoti dviratininkas, jei pamato bėdon patekusią damą, kuri apalpo nuo nuovargio? Atsegti vargšei damai  liemenėlę ir amžiams pelnyti amoralaus tipo vardą ar net įskaudinto jos vyro antausį?“

Tad nagingi amatininkai, nusižiūrėję gamyklinius modelius, drąsiai griebdavosi iki tol jiems svetimos veiklos. Kurios nepabūgo ir auksarankis meistras nuo Žagarės...

Rygiečius traukė Šiauliai
Mūsų kaimynė Ryga XIX amžiaus pabaigoje greta Sankt Peterburgo, Maskvos ir Kijevo buvo vienas stambiausių Rusijos pramonės, mokslo ir kultūros centrų. Lietuvaičiams šis miestas irgi nebuvo svetimas. Kaip rodo statistiniai duomenys, prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo įsikūrę apie 35 tūkstančiai tautiečių – ne ką mažiau nei anuomet jų gyventa rusiškai-lenkiškuose Vilniuje ar Kaune. Dar keli tūkstančiai nuolat atkakdavo mokytis, įgyti amato ar darbuotis sezoniniuose darbuose.

Dviračiai miestiečių buitį labiau praskaidrino 1896 metais. Nuo tada, kai Rygoje pradeda veikti viena moderniausių Europoje Aleksandro Leitnerio dviračių gamykla, per metus valiojusi išleisti daugiau kaip tūkstantį įvairių modelių gaminių! Sunku patikėti, bet lygiai  prieš dešimtmetį savo verslą Leitneris pradėjo miesto pakraštyje išnuomotoje vėjų perpučiamoje daržinėje, kur darbavosi vos trys darbininkai!

Šio pramonininko būta ne tik nuostabaus organizatoriaus ir inžinieriaus, bet ir mecenato, puikiai suprantančio dviračių sporto svarbą – kaip neįkainojamos priemonės savo gaminių reklamai ir plėtrai. Jo dėka Rygoje vyko gausybė dviračių varžybų, mieste įrengiami keturi uždari dviračių trekai, kur ištisus metus galėjo treniruotis kiekvienas norintis, prie jų veikė dviračių nuomos punktai. Ir visa tai XX amžiaus pradžioje!

Ambicingasis rygietis pradėjo mąstyti netgi apie tai, kaip Rygą paversti tarptautiniu dviračių sporto ir traukos centru. Trūksta „nedaug“ – oficialaus valdžios pritarimo ir palaiminimo. Ir 1914 metų pavasarį Rygoje įvyko suvažiavimas, kurio metu įkurta Visos Rusijos dviračių sporto sąjunga, o jos pirmininku išrinktas geras pramonininko bičiulis, jaunas ir ne mažiau ambicingas rygietis gydytojas daktaras Aleksandras Lindemutas! Kliūčių neliko.

Mechanizuota gamyba žymiai atpigino pačius dviračius, jie tapo kur kas labiau prieinami platesniam žmonių ratui. Rygiečiai dviračių sporto entuziastai surado ir jų poreikiams puikiai atitinkančią trasą Ryga-Šiauliai-Ryga. Prie jų mielai prisijungdavo ir vis labiau Jūrmalos poilsiavietę pamėgstantys poilsiautojai. Puikus tarptautinis kelias, jungęs Prūsijos sostinę Karaliaučių ir Rygą, buvo ideali vieta ne tik sporto aistruolių treniruotiems, bet ir tiems, kurie paprasčiausiai norėjo pasimėgauti dviračio teikiamais malonumais.

Savaitgaliais tapo populiaru su visa šeima, jei tik pakanka sportinės ištvermės ir užsispyrimo, leistis į neskubią  kelionę, pernakvojant Šiauliuose pas bičiulius ar tiesiog nakvynės namuose, o iš ryto, gardžiai papusryčiavus, vėl leistis Rygon. Beje, Aleksandras Leitneris dargi planavo Šiauliuose savo firmos biurą, kuris turėjo rūpintis dviračių pardavimu lietuviškose gubernijose bei jų remontu Šiauliuose. Ir jei ne Pirmasis pasaulinis karas, kas žino, ar dviračių pramonės raidą mūsų mieste nebūtų tekę pradėti skaičiuoti keliasdešimt metų anksčiau.

Netrukus ši dviračių trasa pelnė ir kur kas oficialesnį pripažinimą. 1912 metų gegužės 5 dieną čia įvyko Atrankinis visos Rusijos dviračių sporto čempionatas, kur turėjo paaiškėti sportininkai, atstovausiantys šaliai tais pat metais Stokholme vykstančiose V olimpinėse žaidynėse.

Atvykę valdininkai iš Sankt Peterburgo išsijuosė gyrė savo įžvalgumą – girdi, ši trasa kone idealiai atitinkanti sąlygas, kuriomis dviratininkams teksią rungtyniauti Švedijoje. Kukliai nutylint, kad savo klaikiais keliais garsėjančioje anuometinėje Rusijos imperijoje kito pasirinkimo kaip ir nebūta. Patiems sportininkams tie užkulisiniai žaidimai, žinoma, rūpėjo kuo mažiausiai. Į 320 kilometrų ilgio trasą išvažiavo 18 lenktynininkų, gynusių Maskvos, Sankt Peterburgo, Tartu, Sevastopolio, Rygos ir Jelgavos dviračių klubų garbę.

Ir nors nugalėjo Maskvos „Union“ sporto klubo lenktynininkas F. Borisovas, labiausiai džiūgavo mūsų kaimynai latviai. Andris Apsitis, Ansis Polis, Janis Pratnieks pateko tarp geriausiųjų ir iškovojo teisę dalyvauti Stokholmo olimpinėse žaidynėse. Latvijos sporto istorikai tai laiko vienu reikšmingiausių pirmųjų nacionalinių sporto pasiekimų.

Šiauliai – olimpiados miestas
Praėjusio amžiaus pirmasis dešimtmetis – tai ir savotiškas sporto suklestėjimo eros startas: jis vis labiau pripažįstamas neatsiejama žmonijos kultūros dalimi, kartu – ir taikia tautų konkurencijos ir prestižo forma.

Nuo bendros tendencijos nenori atsilikti ir Rusijos imperija. Tuo labiau kad Stokholmo olimpinėse žaidynėse jos prestižui suduodamas skaudus smūgis – užimta viena paskutinių vietų. Amžininkai tai pavadino olimpinė Cusima, taip primindami vieną skaudžiausių neseniai praėjusio Rusijos-Japonijos karinio konflikto epizodų.

Paskubomis priimamas vyriausybės nutarimas: kasmet organizuoti Visos Rusijos olimpiadas, turėsiančias tapti esminiu pasirengimo būsimoms olimpinėms žaidynėms akcentu. Netrukus, 1913 metais, Kijeve pompastiškai atidaroma Pirmoji visos Rusijos olimpiada, jai per keletą mėnesių pastatomas specialus stadionas.

Antrąją po metų numatoma surengti Sankt Peterburge ar Maskvoje. Bet šių miestų valdžia apie tai nenori net girdėti – katastrofiškai trūksta ne tik lėšų, bet ir tokio masto varžyboms būtinų sporto salių ir trasų. Vargais negalais pavyksta įkalbėti Rygą ir 1914 metų liepą į miestą suplūsta apie 1000 sportininkų – dvigubai daugiau nei jų būta Kijeve. Rygiečiams tokiam grandioziniam renginiui pasiruošti teko vos ne per porą-trejetą mėnesių, todėl ir spragų jų organizavime, be abejo, netrūko. Olimpiados šeimininkams apmaudžiausia buvo tai, kad skaudžiausiai bandydavo įgelti tie, kurie dar neseniai patys visais galimais būdais stengėsi nuo jų atsikratyti.

Antroji visos Rusijos olimpiada turėjo trukti net porą savaičių, per tą laiką planuota surengti net 18 sporto šakų varžybų – nuo lengvosios atletikos iki dar niekam negirdėtų ir neregėtų motociklų lenktynių. Be abejo, ir jau populiariomis tapusio dviračių sporto.

Kur turi driektis varžybų trasa, abejonių niekam nekilo. Vienareikšmiai  – Ryga-Šiauliai-Ryga. Tačiau 1914 metų liepos 8 dieną į lenktynių startą iš 76 užsiregistravusių stojo tik kiek daugiau nei trečdalis. Daugelis paprasčiausiai suabejojo savo fizine ištverme, nes varžybos vyko nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Latvija ir Lietuva tuo metu užgriuvo neregėti karščiai – termometro stulpelis dieną nenukrisdavo žemiau 35 laipsnių padalos. Miestą gaubė aitrus dūmų tvaikas, sklindantis nuo greta Rygos degančių miškų ir durpynų.

Bandydami nors šiek tiek neutralizuoti karščio įtaką, organizatoriai kiek įmanoma paankstino starto laiką. Dviratininkai teisėjams turėjo prisistatyti jau 3 valandą ryto, po valandos turėjo prasidėti ir pačios varžybos. Po to dalyviai liūdnai juokaus: atseit, jų buvę tiek mažai todėl, kad dauguma jų pramigę.

Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis varžybų trasa paklus tik septynetui iš 27 startavusių lenktynininkų! Nors varžybų organizatoriai ir padarė viską, kad lenktynininkai pasijustų kiek įmanoma komfortiškiau: pakeliui buvo organizuoti maitinimo, medicininės ir techninės pagalbos punktai. Per kraštus liejosi ir žiūrovų entuziazmas.

1937 metais Rygoje išleistoje autobiografinėje knygoje „Latvijos dviratininko prisiminimai“  lenktynių dalyvis, Latvijos sporto legenda Augusts Auns su nostalgija prisiminė, kad Lietuvoje jų sutikimas buvęs itin šiltas: „Joniškio miesto gatvės ištisa viena laužų jūra, visi stengiasi pamatyti ir padrąsinti varžybų dalyvius.“

Įveikęs pusę lenktynių trasos, iš jos priverstas pasitraukti varžybų favoritas, Rusijos čempionas Andriejus Voločiūginas – jam sutraukė kojų raumenis. Todėl nenusakomam vietos aistruolių džiaugsmui olimpiados čempionu tapo Rygos „Marss“ sporto klubo lenktynininkas jau minėtas Augusts Auns. Jo rezultatas –10 valandų 9 minutės 41 sekundė, po 17 minučių finišuoja jo nuolatinis varžovas – maskvietis Fiodoras Borisovas. Tačiau pabaigti olimpiados nebuvo lemta – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir dauguma jos dalyvių, kuriuos sudarė kariškiai, nedelsiant atšaukti į savo karinius dalinius.

Paskutinį kartą legendinė trasa prisiminta 1922 metais, pirmosios Latvijos Nacionalinės olimpiados išvakarėse. Tai buvo pirmas rimtas ką tik – 1922 metų balandžio 23 dieną – įkurto Latvijos olimpinio komiteto renginys.

Tačiau to meto realijos jau buvo visiškai kitos – sunkiai įveikiama kliūtimi tampa valstybinės sienos kirtimo ir muitinės formalumai. O šalių santykiai tada buvo ne itin draugiški: Latvijos vyriausybė palaikė tamprius santykius su Lenkija, su kuria Lietuva buvo karo stovio. Taip buvo galutinai užverstas pirmasis Šiaulių dviračių istorijos puslapis.

Ir žiupsnelis... fantastikos
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga kiekvienam iš mūsų pravartu pagalvoti bei suvokti, kuo kiekvienas mūsų miestas, miestelis ar vietovė išskirtinis, sužibėjęs  įvairovės spalvomis ir jomis įaudęs giją į nepakartojamą Tautos savastį.

Daugeliui Šiauliai asocijuojasi su jau gal kiek ir nublukusiu dviračių miesto įvaizdžiu. Gal pats laikas jį nors kiek atšviežinti, praturtinti, įnešant kažką naujo? Kad ir prisimenant kadaise legendinę dviračių trasą, kurioje pasivaržyti tokia visiems brangios datos proga, manau, neatsisakytų nė vienas Baltijos šalių, kartu su mumis švenčiančių savo šalių jubiliejus, sportininkas.

Sakysite, tai jau iš fantastikos srities? Galbūt.

2018 03 21 07

Antrajai Visos Rusijos olimpiadai Rygoje skirtas plakatas.

2018 03 21 05

A. Aunsts – olimpiados dviračių sporto čempionas.

Į viršų