Daliai Lietuvos gyventojų vasarą vėl persėdus ant dviračių, eismo įvykių žalas fiksuojantys draudikai pastebi, kad dviratininkų elgsena didmiesčiuose ir regionuose gerokai skiriasi. Į infrastruktūrą investuojančiuose, tankiai gyvenamuose, automobilių gausiai užpildytuose miestuose važiuojama geresne danga, lėčiau ir, atitinkamai, atsargiau. Tuo tarpu regionuose dviratininkai mina didesniu greičiu, važiuoja žvyrkeliais, be to statistiškai didesnė tikimybė, kad jie gali būti apgirtę.
Draudimo bendrovių ekspertai pastebi, kad dviratininkai yra plačiausią amžiaus segmentą apimanti savarankiškų eismo dalyvių grupė: į eismo įvykius papuola ir dviratį minantys pilnametystės nesulaukę paaugliai, ir garbaus amžiaus senjorai.
„Eurostato duomenimis, Lietuvoje 2014 metais vienam milijonui gyventojų teko 6,5 dviratininkų mirtys, kai Europos Sąjungos vidurkis buvo 4,2. Dar gausesnis skaičius yra dviratininkų, kurie išvažiavę į gatvę patiria sunkesnius ar menkesnius sužalojimus. Nors dviračius minančių piliečių gausu tiek didmiesčiuose, tiek mažesnių miestelių regioniniuose keliuose, su dviračiais susijusius eismo įvykius analizuojant giliau, pastebime, kad situacija miestuose ir rajonuose gerokai skiriasi. Statistika ir eismo įvykių aplinkybės atskleidžia mūsų šalies miestų ir rajonų dviratininkų portretus, nulemtus socialinės aplinkos, bei įvykių aplinkybes, kurioms didžiausią įtaką daro itin netolygi kelių infrastruktūros bei dangos kokybė“, – sako Transporto žalų reguliavimo skyriaus vadovė Jūratė Steponėnaitė.
Viena draudimo bendrovė 2016 ir 2017 metais administravo apie 300 bylų, susijusių su dviratininkų dalyvavimu eismo įvykiuose. Du trečdaliai bylų užregistruojama pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis, o kas dešimtoje civilinės atsakomybės byloje figūravo nuo alkoholio apsvaigę dviratininkai, kurie, deja, labai dažnai išvažiavę į gatvę bei dėl savo neatsargaus elgesio sukėlę eismo įvykį padarydavo žalos ne tik sau, bet ir trečiųjų asmenų turtui.
„Būtent rajonuose į eismo įvykius pakliūvančių neblaivių dviratininkų yra daugiau. Negana to, rajonų keliais linkstama važiuoti greičiau, nors jie paprastai nebūna pritaikyti dviratininkams. Neretai vienintelis galimas kelias yra žvyrkelis arba žvyruotas kelkraštis, šalia dideliu greičiu skriejančių kitų transporto priemonių. Nebestebina dažnai pasikartojanti ir regionams būdinga aplinkybė, kai dviratininkas pakliūva į eismo įvykį ar susižaloja, nes būdamas neblaivus nesuvaldė dviračio jo ratui tiesiog slystelėjus ant smėlėtos ar žvyro dangos“, – teigia J. Steponėnaitė.
Didmiesčiuose policijai dažnai rengiant reidus, apgirtę dviratininkai neretai nusodinami nuo dviračio anksčiau, negu spėja susižaloti patys ar sukelti žalą kitiems. Be to, jeigu leidžia sau atsipalaiduoti, jie turi daugiau galimybių grįžti į namus pasinaudojant viešojo transporto ar taksi paslaugomis.
„Didmiesčiuose dviračių takais vis dar linkę eiti ir pėstieji, čia gatvės pilnos žmonių, todėl dviratininkų greitis natūraliai yra mažesnis. Vien Vilniuje yra daugiau kaip 70 km specialių dviračių takų su gera danga, todėl pastebime, kad rizikos taškai persikelia į sankryžas, perėjas, išvažiavimus iš kiemų, kur labai išauga tikimybė susidurti su kita transporto priemone, todėl nors didmiesčiuose eismo įvykių su dviratininkais užfiksuojama ir santykinai daugiau, tačiau jie yra smulkesni, o žalos – mažesnės“, – teigia skyriaus vadovė.
Į eismo įvykę pakliuvę dviratininkai dažniausiai patiria kojų, rankų, rankų pirštų, raktikaulių, girnelių lūžius, čiurnos, riešo, rankos pirštų raiščių patempimus, susimuša blauzdas, šonkaulius, galvą. Būtent ši eismo dalyvių grupė labai dažnai susiduria su veido srities sužalojimais – tokių būna apie 15 proc., dar iki 6 proc. apdraustųjų patiria smegenų sutrenkimus.
