Žymaus lietuvių poeto Eduardo Mieželaičio biografijoje išskirtinė data – jubiliejinė: poetui sukanka šimtas metų. Šis poetas itin vertinamas kaip lyrinės poezijos meistras. Jis rūpestingai globojo 1930 metų kartos poetus, buvo savotišku skydu Vytautui Bložei, Sigitui Gedai, Marcelijui Martinaičiui.

Ta proga LŽS nario Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra“ skaitytojams pateikia gražiausių šio poeto eilėraščių rinkinį, kurio posmus papildo poeto mintys, laiškai, „Tylėdamas klausysiu Lietuvos“.

Serijoje „Šimtas gražiausių eilėraščių“ 2001 metais „Žuvėdros“ leidykla išleido poeto E. Mieželaičio lyrikos knygą „Mano jaunystės dainos“. Jos pagrindą sudarė lyriški ir dainingi posmai iš garsaus jo pokario metų eilėraščių rinkinio „Mano lakštingala“ (1956). Keletas eilėraščių imta iš E. Mieželaičio „Iliuzijos bokštas“ (1973), „Aleliumai“ (1982), „Čia Lietuva“ (1984).

Knyga „Mano jaunystės dainos“ buvo išleista vieno tūkstančio egzempliorių tiražu, bet jau netrukus tapo bibliografine retenybe. Skaitytojai noriai pirko E. Mieželaičio jaunystės metų posmus.

Štai E. Mieželaičio eilėraštis, ekspromtu sukurtas vieną gimtadienio rytą:

Man nereikia kalbų ir nereikia gėlių.

Jas palikit verčiau mano kapui.
Man reikėtų širdies, – štai be ko negaliu,
Negaliu čia gyventi tuo tarpu.
Mums netrūksta gėlių. Mums netrūksta kalbų,
– O liepsningų – net daros juokinga.
O širdies? O širdies? O širdies? Kartais labai stinga. Labai netgi stinga.

Į viršų