Netoli Kryžkalnio esančiuose Nemakščiuose 1865–1936 m.  gyvenusį  bajorą, genialų savamokslį konstruktorių Pšemislovą Neveravičių tikriausiai labai džiugintų pagal jo brėžinius atkurtas ir per Nemakščių miestelį riedantis savaeigis aštuonratis vežimas, vežiojantis ir linksminantis turistus. Šiandieninių aštuonračių mašinų pirmtakę važiuoklę Lietuvos bajoras pirmasis pasaulyje sukūrė daugiau nei  prieš 110 metų – 1905 m.  tarptautinėje parodoje Raseiniuose V. Neveravičius pristatė „automobilį su aštuoniais tekiniais“ ir lankytojams siūlė jį pirkti. Laiko skersvėjai lėmė, kad išradėjo noras gaminti tokias mašinas Lietuvoje, neišsipildė, tačiau aštuonratį naujam gyvenimui prikėlė taip pat  auksinių rankų meistras, didelis savo gimtųjų  Nemakščių patriotas  Leonas Tamulevičius.

Traukė senovė ir technika
Baikeris, buvusios Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos (dabar – VMU regioninis padalinys) ilgametis mechanikas Leonas Tamulevičius sako, kad jį nuo vaikystės traukė senovė ir technika, tad iš Nemakščių mokyklos jis Tauragės politechnikumo slenkstį peržengė  neatsitiktinai. Impulsą davė Tauragės pilis – rūmų ansamblis šio miesto centre. Būtent joje tuomet veikė politechnikumas, ruošęs žemės ūkio elektrifikavimo ir metalo apdirbimo pjovimu, pramonės įmonių elektros įrenginių, keramikos technologijos specialistus. Leonas pasirinko energetiko specialybę ir po ketverių metų gavo diplomą, po to dvejus metus 1981–1983 m. tarnavo sovietinėje armijoje.

„Mokslus Tauragėje, galima sakyti, pasirinkau tik dėl pilies, tuomet paaugliui ji atrodė didinga, menanti senovę, lietuvių kovas su kryžiuočiais, nors iš tikrųjų šis ansamblis pastatytas gerokai vėliau. Kariuomenės metai prabėgo Baltarusijoje, bet teko pabuvoti ir Baikonure, ir Samarkande, ir kitur, gana sunkiai praleidau tuos dvejus  metus, o grįžęs įsidarbinau Nemakščių vidurinėje mokykloje, bet po metų perėjau į tarybinį ūkį dirbti energetiku. Ūkio valdžia žadėjo leisti namą pasistatyti, bet to namo negavau, tad  ieškojau darbo – atvažiavau pas žmonos gimines į Girionis.  

Gyvenvietė  man patiko, pavyko įsidarbinti urėdijoje ir nuo 1988 m čia dirbu. Man patinka traktoriai, mašinos, įrankiai, tad  pradėjau rinkti šaltkalviškus raktus, skirtus automobilių remontui, po to vieną kitą senovinį balduką, kitokį eksponatą – taip ir prasidėjo“, – darbo ir senienų rinkimo pradžią  prisimena p. Leonas.

Berinkdamas visokius įrankius ir senienas jis aptiko kelias aštuonračio kūrėjo nuotraukas, prisiminė skaitęs šiauliečio dizainerio, kraštotyrininko ir kultūros istoriko-mėgėjo Viliaus Purono straipsnį apie Nemakščius bei savamokslį inžinierių, aštuonračio kūrėją.

„Ši istorija mane užvaldė,  tad susipažinau su V. Puronu, papasakojau jam, kad noriu atkurti tokią mašiną. Jis klausė, ar tikrai?  Sakė: „Jei tu padarysi, aš brėžinius gausiu.“ Netrukus paskambino ir pranešė, kad  parvežė caro laikų brėžinių kopijas iš Sankt Peterburgo, tuometinio Leningrado.  Tie brėžiniai, matyt, padaryti apie 1900-uosius, o 1905 m. vežimas jau buvo pagamintas ir pristatytas tarptautinėje parodoje Raseiniuose kaip automobilis su aštuoniais tekiniais“, – pasakoja L. Tamulevičius.

Anot jo, užgaida buvo tokia – Nemakščių 620 metų jubiliejui pagaminti aštuonratį ir juo nuvežti gėlių ant Neveravičiaus kapo.

Pasitinkant jubiliejų miestelis dar neturtėjo patvirtinto herbo –  buvo siūlyta jame pavaizduoti  karžygį, kiti siūlė skydą, nes netoliese iškilę Molavėnų piliakalniai, kur galbūt stovėjo kovų su kryžiuočiais simbolis – Pilėnų pilis. Vis dėlto  nutarta  pagerbti  aštuonratį – skyde per vidurį dangaus fone važiuojančią aštuonratę važiuoklę. Ratų kryžiai ir ratai, kurie „rieda“ dangaus skliautu, yra saulės, o plačiau  –  kosmoso ir jo cikliškos raidos, tobulumo įsikūnijimas.

„Jei herbe aštuonratis, kaip per šventę  jo „gyvo“ neparodyti? Skubiai ėmiausi darbo,  pagelbėjo bendradarbis ir po pusmečio aštuoratis pajudėjo. Viską dariau gana tiksliai pagal brėžinį, patobulinau tik tas detales, kurias, kaip galima spėti, keisti norėjo ir pats  P. Neveravičius. Jis ketino prie važiuoklės priderinti garo variklį, o mes pritvirtinome prieškarinį „Deutz“  firmos jėgos agregatą. Per Nemakščių miestelio šventę jis garsiai pupsėjo, bet važiavo“, – šypsosi L. Tamulevičius.

Į  šventę sugužėjo daugybė žmonių, atriaumojo Leono draugai baikeriai iš Kauno, taip pat  Raseinių baikerių klubo „Twins forever MC“ („Amžini dvyniai“) komanda.

„Pilnas miestelis baikerių, dar važiavo kita sena technika, o aštuonratis vežimas priekyje –  kolona nutįsusi: vieni jau kapinėse, o kiti dar tik pajudėjo… Vežimas lėtai, bet nupupsėjo, nuvežė gėles, dabar  jis stovi muziejuje kaip nejudinamas eksponatas“, – kalba auksinių rankų meistras ir priduria, kad jam detales  rinko po visą Lietuvą, davė skelbimus į „Pūko“ radiją, laikraščius ir pan., jog perka linges bei  kitas autentiškas detales.

Antrasis aštuonraštis – pagal dėžutėje rastą brėžinį
Nemakščių miestelyje betvarkant  vieno pastato stogą Aštuonratės draugijos nariai rado dėžutę, o joje – nuotrauką, kurioje stovi P. Neveravičius, galbūt išlydi kokius rusų inžinierius ar kitus svečius. Dėžutėje buvo ir šiek tiek pelių apgraužtas aštuonračio brėžinukas – jau su patobulinta važiuokle.

„Jau  matyti, kad tai yra mašina, jau ir vairas, kaip mašinos, ir sėdynės…Užsidegiau pagaminti patobulintą variantą. Antrajam aštuonračiui jau patys gaminome padangas, ratus, kitas  detales. Vieną draugą turėjau suvirintoją, kitą – tekintoją, kurie padėjo. Antrą vežimą padarėme per dvejus metus – tai mašina, kuria jau galima žmones pavėžėti.  Kai  ką teko po tris kartus perdaryti, nors ir pagal brėžinį, bet padarius pasirodo – negražu … nupjauni, vėl perdarai. Norėjau gražaus ir gero aštuonračio. Su juo dabar dalyvauju šventėse, parodose, vežioju turistus“, – džiaugiasi p. Leonas.

Šią antrąją aštuonratę važiuoklę jis dar tobulina, nes visko iki Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio nespėjo padaryti, bet  vasarą vežimas  buvo „įkinkytas“ ir vežiojo žmones.

Yra dar  ir trečias, vos metro dydžio aštuonratis – parodinis eksponatas maketas reprezentacijoms, kurį pagamino   vilkaviškietis, metalo skulptūrų ir kitų dirbinių meistras, taip pat motociklų bei senos technikos „fanas“ Darius Dulinskas.

Muziejuke – trylika teminių ekspozicijų
Išradėjas  P. Neveravičius 1910 m. pavasarį įkūrė Aštuonračio automobilio draugiją, tikėdamasis pradėti serijinę aštuonračio gamybą. L. Tamulevičiaus iniciatyva 2007 m.  Aštuonratės važiuoklės draugija atkurta. Draugija pastatė atminimo paminklą, kur gyveno ir kūrė išradėjas. Be to,  jos pirmininkas Leonas savo  tėvų Marytės ir Alfonso Tamulevičių sodyboje įkūrė  meiliai vadinamą technikos muziejuką. Jis atidarytasūtent tų  metų liepą, minint Nemakščių miestelio 620 metų  jubiliejų. Muziejuke sukaupta medžiagos apie aštuonračio išradimą bei eksponuojama asmeninių P. Neveravičiaus daiktų  kolekcija, taip pat dvidešimtojo amžiaus pradžios technikos vertybės, to meto darbo įrankiai.

„Ekspozicijų muziejuke iš viso yra trylika  – mokytojų, kalvystės, Neveravičiaus, Nemakščių bažnyčios, siuvėjo, batsiuvio, senovinių žaislų, Žemaičių plento tiesimo, pašto, gaisrininkų, miškininkystės ir kita tema, taip pat apie filmų režisieriaus Roberto ir poeto Algirdo Verbų šeimą. Miškininkystės kampelyje surinkti miško sodinimo ir kiti įrankiai nuo caro laikų iki šių dienų, taip pat senos knygos, visi „Girių“ numeriai, eksponuojama mamuto iltis, fosilijos, gamtininkų nuotraukos.  Šios ekspozicijos pradžiai turėjau kai ką pats, bet daug padėjo buvęs ilgametis Viduklės girininkas Kęstutis Tamašauskas. Jis turėjo daug senų nuotraukų,  jas aš perkėliau ant drobės … Įdomūs caro laikų įsakymai ir tvarka, pavyzdžiui,  jei esi girininkas, tai šeimoje niekas kitas negali užsiimti miškininkystės veikla, net medžio drožyba. Miškininkystės temą, kaip ir kitos technikos, tikrai iškilmingai jungia aštuonratis“, – didžiuojasi muziejaus įkūrėjas.

Kokie tolimesni planai?  Tvarkyti tai, kas yra, pagaminti nešiojamą gidą muziejuko lankytojams. Pagal Leono viziją, tai būtų prietaisas, panašus į nešiojamą radijo aparatą, kur nuspaudus atitinkamą mygtuką kolekcininko Leono balsu viskas būtų  papasakota, pavyzdžiui, apie miškininkystę ar kita tema. Gidą meistras ketina padaryti  pats, nes pirkti brangu.

„Ieškau rėmėjų didelei salei ir edukacinei erdvei įrengti, nes dabar galime patalpinti iki 50 žmonių, o jei daugiau – bėda.  Prieš pora metų organizavome Verbų atminimo šventę, tai salikėje tilpo  tik trečdalis, o kiti lauke lūkuriavo Antano Čepo ir jo draugų iš „Nerijos“ koncerto… Vasarą ruošiamės rodyti R. Verbos filmus apie Baltijos kelią, nes jis su žmona Laima Pangonyte jį filmavo iš lėktuvo.  Baltijos keliui vasarą sukaks 30 metų, o rodos, už rankų susiėmėme visai neseniai …  Norisi pakviesti žmones, parodyti tuos įvykius dideliame ekrane lauke“, – planais dalijasi nerimstantis baikeris.

Kartu su aštuonratės nariais ir ateityje jis ketina važiuoti į parodas, renginius, gabentis ir aštuonratį, bet  tokiam kroviniui reikia net 8 metrų ilgio priekabos, galbūt pavyks tokią nusipirkti.

Muziejuko pradžia buvo  tik tėvų sodybos tvartukas ir daržinė. Pritrūkus vietos, Leonas  pardavė turėtą  žemę ir motociklą  bei  už gautus pinigus nupirko kaimyno sklypą Nemakščiuose, suremontavo jame stovėjusį namą – dabar jame įrengta  Žemaitės dramos teatro aktoriaus Albino Bytauto,  menininko Zenono Liekio, Verbų šeimos ekspozicijos ir demonstruojami dokumentiniai kino filmai, iš jų garsusis “Šimtamečių godos”.

L. Tamulevičius dėkingas už pagalbą žmonai, vaikams, mamai, Aštuonratės draugijos nariams, Nemakščių bendruomenei, seniūnijai, mokyklai, darželiui, Nemakščių vyrų vokaliniam instrumentiniam ansambliui,  draugams ir visiems, kurie prisideda,  kad  muziejus klestėtų ir garsintų Lietuvos vardą.  Muziejui pagelbėja ir Raseinių rajono savivaldybė – statybos medžiagomis, kelio ženklais prie autostrados su nuoroda į Aštuonratį bei kita parama.

Dabar sodyba  tarnauja ir bendruomenės bei kitiems tradiciniams renginiams, pavyzdžiui, sukviečia į poezijos pavasarį, knygų pristatymus, gaisrų sergėtojo šv. Florijono dieną.  Lietuvos televizijos laidos „Gimtoji žemė“ Jorio apdovanojimai čia vyko du kartus, daug lankytojų į Nemakščius sutraukia ir  šv. Jurgio bei šv. Trejybės atlaidai, kitos įvairios šventės, edukaciniai užsiėmimai.

Raseinių rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas, atsakingas už užsienio ryšius Raimundas Petroševičius džiaugiasi, kad rajone yra toks išskirtinis ir įdomus objektas.

„Kai atvyksta svečių iš užsienio, mes juos visada ten vežame, tai – didžiulis traukos objektas, viena iš lankomiausių vietų rajone po Šiluvos. Svečiams muziejukas su aštuonračio istorija labai patinka, jie nustemba sužinoję, kad jį  įkūrė vienas žmogus, o įspūdžius dar sustiprina, jei apie viską papasakoja ypač charizmatiškas Leonas.  Be to, čia pat ir edukacija – svečiai gali paragauti čirvinių blynų, žemaitiško kastinio, pasivažinėti aštuonračiu. Rajonas džiaugiasi turėdamas tokį muziejuką, sugebantį turistus sudominti, juk jų nelabai pritrauksi kokiais viešbučiais ar moderniais pastatais“, –  pažymi savivaldybės atstovas.

Dažniausi Raseinių merijos užsienio svečiai – lenkai, estai, latviai, vokiečiai, portugalai, vengrai bei kiti, o per patį rajoną keliauja ir į Nemakščius užsuka turistų grupės iš Izraelio, JAV,  Japonijos ir daugybės kitų šalių. Savivaldybė, anot R. Petroševičiaus, Aštuonratės draugijos  entuziastams stengiasi padėti,  kuo tik gali.

2020 05 08 19

Į viršų