facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Po antro ledynmečio planeta stipriai pasikeitė – atšalo, bet liko labai daug vandens telkinių, kurie sudarė beveik visą planetą. Žemė toliau judėjo, keitėsi, vos ne kasdien, pagaliau prislopo...

Senose kryžiuočių kronikose aptinkame aprašytą Rėkyvą, bet kaip jūrą. Skaitytojas nustebs, nes šiandien tai – pelkinis-durpinis ežeras. Po antrojo ledynmečio – jūra, nors nedidelė, bet jūra. Apie tai savo „Istorijoje“ užsimena Herodotas, kad toliau Aistmarių dar yra nedidelė jūra į Rytus? Jam pasakojo pirkliai, kad labai sekli – Rėkyvs vietiniai vadino? Šioje jūroje daug salų ir vanduo tamsus, nešvarus, bet ir nesūrus, netinkamas vartoti?.. Mano nuomone, kad durpės darė jį tokį... Todėl buvo nustota domėtis...

Maždaug XVIII amžiuje vėl susidomėjo europiečiai, nes miškuose buvo begalė žvėrių, kurie Europoje pradėjo mažėti, nes jau naudojo šaunamuosius ginklus, nuo kurių daug žvėrių nugaišdavo...

Apie Rėkyvos jūrą (taip vadinsiu) daug gyvų jūroje ir tiek  pat miškuose... Pavyzdžiui, taurų, meškų ir vienaragių ožkų, kačių didumo kaip šiandien pumos. Visa tai pasakojo vietiniai atvykusiems pirkliams, o tie toliau uostų, miestų smuklėse, namų užeigose...

Vienaragis ožys buvo šiek tiek mažesnis už žemaituką, taip rašė vienas vokiečių pirklys savo gildijai į Liubeką... Vienaragio bijojo net meškos, nes ant kaktos buvo galingas ragas, ir jeigu jis puldavo, tai tuo ragu meškai (meška, kai ją puola, stoja ant užpakalinių kojų), į pilvą ir perrėždavo... Rago ilgis nuo 30 iki 40 centimetrų.

Jį nugalėdavo tik „kietis“ (puma, kad  būtų aiškiau) margo, šiek tiek dryžuoto kailio, laipiojantis medžiais... Jis nužiūrėjęs vienaragio jauniklį krisdavo iš medžio ant jauniklio sprando, iltimis perkąsdavo sprandą ir po pusvalandžio gyvūnas nukraujavęs nugaišdavo. Grobį kietis – taip jį vadindavo medžiotojai ir vengdavo su juo susidurti, nes nebuvo išsigelbėjimo – užnešdavo į medį ir paslėpdavo tarp šakų... Yra manoma, kad tai kažkoks tarpinis gyvūnas tarp pumos ir lūšies, kuris evoliucijos bėgyje išnyko... Pasakojimas liko.

Rėkyvos jūra seko – virsdama didžiuliu vandens telkiniu, šalia, kurio apsigyveno žmonės ir traukdavo žoles iš vandens džiovindavo ir ją kūrendavo – šildydavo būstą.

Kartą vienas valstietis žvejys, o jie buvo laisvi, durpėse rado įdomius griaučius. Tokių gyvių ežere nerasdavo, bet su durpyno žolėmis rado. Visi susirinkę žmonės negalėjo atspėti, kas tai, rodė atvykusiems pirkliams, kurie supirkinėjo kailius, ragus, laukinių bičių medų... Pavaišinę rauginta sula (kaip alus) pirkliui parodė griaučius – pirklio būta nuovokaus, o gal tai buvo jau matęs nemažai svieto – suprato, kad tai atradimas, naujiena, iš kurios galima pasipelnyti...  Po ilgų derybų perleido žmogelis pirkliui. Šiandien tie griaučiai yra vieninteliai Majamio Okeonografijos instituto muziejuje. Mokslininkai nustatė, kad tarpinis jūros gyvūno (gal panašaus į ruonio) ir šliužo, kuris evoliucijos bėgyje keitėsi – vieni lipę į krantą, jau nenorėjo grįžti į tamsius Rėkyvos vandenys – liko krante. Vėliau evoliucinavo virsdami keistais paukščiais, kuriuos žmonės medžiojo, kaip ir ežero gyvūnus, kurie dėl pasikeitusio klimato ir iškilusių sausumų išnyko...

Šiandien daug kalbama apie taurą, vienaragį. Gaila, kad jų net griaučių neliko. Tauro ragus – galima išvysti Tauragės valstybiniame banke.

Į viršų