Valerijonas (Valeriana) – valerijoninių šeimos augalų genties atstovas, jų yra apie 300 rūšių. Kai kurie istorikai mano, kad dabartinis valerijono pavadinimas kilęs nuo Romos imperatoriaus Valerijono, gyvenusio III amžiuje, vardo, kiti – kad nuo lotynų kalbos žodžio „valere“, kuris reiškia „būti sveikam, stipriam“.

Plačiai paplitęs
Valerijonas paplitęs daugiausia Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Jo stiebas status, nešakotas, žiedai maži, balti arba rausvi, susitelkę į šluotelės pavidalo žiedynus. Vaisius – lukštavaisis. Auga pievose, upių ir upelių pakrantėse, miškuose, auginamas sodybose.

Lietuvoje auga viena rūšis – vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis). Plačiai paplitęs augalas. Raminamasis ir atpalaiduojamasis valerijono poveikis, tai pat ir jo kvapas, kurį nepaprastai mėgsta katės, labai gerai pažįstamas daugeliui žmonių. Specifinis aromatas atsiranda tik džiovinant šaknis.

Valerijoną vartojo jau senovės romėnai. Plinijus Vyresnysis valerijoną pavadino aromatiniu Šiaurės augalu.

Dvimetis augalas
Valerijonas yra mūsų krašto augalas. Jis sutinkamas gana dažnai pievose ir krūmuose. Tačiau pagrindinė šio augalo teikiama vaistinės žaliavos masė gaunama iš kultūrinių valerijonų.

Daugelis botanikų laiko vaistinį valerijoną daugiamečiu augalu. Tačiau pagal Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto) doc. E. Kanopkos ir doc. J. Dagio duomenis, valerijoną reikėtų priskirti prie dvimečių augalų.

Vertingas vaistinis augalas, šaknyse ir šakniastiebiuose yra izovalerijonų rūgšties, eterinio aliejaus, rauginių medžiagų. Vaistinio valerijono žiedai duoda daug medaus bitėms. Valerijonas žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio, šaknys renkamos rugpjūčio-spalio mėnesiais.

Tinkamiausia valerijonui auginti yra lengva, smiltinga, bet puveninga ir vidutiniškai drėgna dirva.

Valerijonai dauginami iš šviežiai surinktų sėklų, sėjami į daržo daigynus iš rudens. Jų galima užsiauginti sode arba net vazonėlyje balkone.

Nuo seno žinomas vaistas
Valerijonas – nuo seno žinomas vaistas, jo kvapas vilioja kates. Medicinos praktikoje vartojamos tik valerijonų šaknys, todėl stiebus su žiedais reikia periodiškai nupjauti.

Senovės Graikijoje valerijonais pirmiausia buvo gydomi moterų negalavimai.

Mokslininkas Hildegardas fon Bigenas valerijoną skirdavo pacientams, besiskundžiantiems šonų diegliais ir podagros sukeliamais skausmais. Vėliau valerijonais pradėta gydyti silpnaregystė, galvos skausmai, kosulys, sužeidimai. Raminamasis augalo poveikis pastebėtas tik XIX amžiuje. Nuo tada liaudies medicina pripažino vieno geriausių migdomųjų ir raminamųjų priemonių. Tai patvirtino ir mokslininkai.

Apie šio augalo gydomąsias savybes buvo žinoma dar senovės Egipte bei Indijoje. Kleopatra valerijonais barstė savo miegamąjį bei gėrė valerijono arbatą. Buvo manoma, jog šio augalo aromatas veikia kaip afrodiziakas. Jis buvo mėgstamas ir senovės Graikijoje. O romėnų mokslininkas Plinijus valerijoną laikė puikiausia priemonė mintims pažadinti.

Valerijonas tinka nuo nemigos, nerimo, esant virškinamojo trakto spazmams, kepenų bei tulžies latakų ligoms gydyti.

Tačiau gali pasitaikyti ir nepageidaujamų reakcijų: per dvi tris valandas po valerijono vartojimo atsiranda mieguistumas, dėmesio stoka. Žinoma, dėl to gali kilti sunkumų dirbant, vairuojant automobilį. Be pertraukos valerijoną galima vartoti ne ilgiau kaip tris mėnesius.
Beje, reikėtų prisiminti, su kuriais vaistais nepatariama kartu vartoti valerijono. Ypač atidūs turėtų būti žmonės, kuriuos vargina padidėjęs kraujospūdis, nes valerijonas didina kraujo krešėjimą.

Be to, šio augalo nerekomenduojama vartoti susilpnėjus skydliaukės veiklai, padidėjus slopinimui centrinėje smegenų žievėje, sumažėjus jautrumui įvairiems dirgikliams, ypač po traumų, skundžiantis sumažėjusiu kraujo spaudimu, taip pat susilpnėjus raumenų tonusui. Nepageidaujamų „partnerių“ sąraše yra ir antidepresantai, preparatai nuo viduriavimo, taip pat jonažolė ir visi preparatai, kurių sudėtyje yra šio augalo.

Valerijonas nors ir ramina, sukelia mieguistumą, padeda susikaupti. Per dieną po truputį reikia išgerti vieną puodelį šalto valerijonų užpilo: vienam puodeliui vandens imama nuo pusės iki trijų arbatinių šaukštelių šaknų.

Vonios ir kaukės
Valerijonas vartojamas kaip raminamoji priemonė. Valerijonų šaknų yra daugelio vaistažolių mišinių sudėtyje.

Tikriausiai ne vienam teko savo kailiu patirti, jog pervargus, neišsimiegojus pasikeičia veido odos spalva ir pati oda. Tuomet labai padėtų valerijono šaknų vonia. Joje išsimaudžius pranyksta nuovargis, susierzinimas.

Sumaltas šaknis 100-150 gramų supilame į marlės maišelį ir padedame ant vonios dugno. Pilame karštą vandenį. Kai vonios kambarys prisipildo garų, nusirengiame ir kiek pasimankštiname, kad sušiltų raumenys. Tada paleidžiame šaltą vandenį ir, kai temperatūra siekia 37 °C, galime maudytis 10-20 minučių. Gulėdami vonioje pasivartykime, pajudėkime, pamasažuokime kūną. Po tokios vonios nereikia apsipilti vandeniu, geriau apsitrinti drėgnu rankšluosčiu. Valerijonų vonioje naudingiausia maudytis prieš miegą.

Vaikams galime paruošti vonią su valerijono nuoviru. Tokios vonios sumažina niežėjimą, kai sergama dietose. Nuovirui reikia dviejų šaukštų žaliavos. Ją užpilame puse litro verdančio vandens ir laikome termose 2-3 valandas. Po to nukošiame ir supilame į vonią.

Tokio pat nuoviro kaukes gali naudoti paaugliai, kai atsiranda jaunatvinių spuogų, taip pat, kai yra riebi ir porėta oda. Kelis kartus sulankstytą marlės gabalą suvilgome šaltame valerijono šaknų nuovire ir uždedame ant veido. Po 20 minučių veidą nuplauname parūgštintu vandeniu (vienas arbatinis šaukštelis acto arba citrinos sulčių litrui vandens).

Jeigu spuogai pūliuoja, sumalkime valerijono šaknį, užpilkime karštu vandeniu ir susidariusią košelę patepkime veidą. Taip darykime 8-10 kartų kas antrą dieną po 15-20 minučių. Kad poveikis būtų stipresnis galima įsijungti ultravioletinių spindulių lempą arba tiesiog pabūti saulėkaitoje.

Sausai odai kaukės ruošiamos ne su vandeniu, bet su pienu. Po to veidą reikia nuplauti parūgštintu vandeniu.

Nuoviras
Jau nuo senų laikų beveik kiekviena močiutė žinojo valerijonų lašus. Juos Lietuvoje gamina farmacijos pramonės įmonės. Valerijonų tinktūra įeina į lašų širdies darbui gerinti sudėtį.

Nuoviras gaminamas taip: 10 gramų susmulkintų šakniastiebių ir šaknų užpilame 300 ml kambario temperatūros vandeniu, pakaitiname 30 min. verdančio vandens vonelėje, ataušiname 10 min., perkošiame. Reikia gerti po 0,5 stiklinės tris kartus per dieną.

Užpilas gaminamas: du arbatinius šaukštelius susmulkintos valerijono žaliavos reikia suberti į termosą ir užpilti stikline verdančio vandens. Reikia palaikyti valandą, vėliau perkošti. Gerti prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną. Vaikams užpilo duodama po arbatinį šaukštelį 2-3 kartus per dieną.

Vaistinių valerijono žaliavoje yra eterinio aliejaus, alkoloidų, organinių rūgščių, glikozidų, dervų, rauginių ir mineralinių medžiagų, fermentų, riebalų, saponinų.

Augalas medingas, todėl gausiai lankomas bičių. Surinktas medus turi raminamų savybių.

Nors valerijonas yra seniausias ir švelniausias vaistas, tačiau juo piktnaudžiauti nevertėtų. Prieš valerijono preparatų vartojimą patartina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.