facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kur dingo toji lauktoji vasara – šilta, žalia, gėlėta?

Buvo ar nebuvo?

Ruduo baigia ištrinti ir tuos negausius vasaros prisiminimus.

Ką veikti pensininkams, dargi vienišiems?

Mums siūlo siuvinėti, megzti, piešti, kurti eilėraščius, rašyti prisiminimus, domėtis poezija, draugauti su gamta ir judėti, judėti, kad ir po kambarį.

Pasirinkau poeziją, draugystę su gamta – ir nenusivyliau.

Pasirodo, ruduo nuostabus metų laikas. Jame apmąstymams ir poezijai kur kas daugiau  vietos negu vasarą. Tai patvirtina ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrinėlis „Rudens spalvos“, matyt, atsiradęs Bobų vasaros įkvėpimu:
Dėkoju tau, spali, už tuos stebuklingus dažus,
Kad baigiantis mano šių metų kelionei,
Palydi mane į tamsą ir šaltį,
Šviesiai nusiteikęs ir toks gražus.

Tuštėja laukai. Iš sodų, daržų ir laukų rudens gėrybės baigiamos sunešti į aruodus. Ten, kur, rodos, dar tik vakar bangavo javų jūros, mėlynavo linai, šiandien gula lygios pilkų arimų vagos, tarsi raukšlės giliai mąstančio, susirūpinusio žmogaus veide. Taip jau yra. Ruduo – rimties ir susikaupimo metas, verčiantis mus sumąstyti, o kartais naujai pažvelgti į gyvenimo vertybes. Kartu tai ir kūrybos pakilimo laikotarpis, savotiškas gamtos raginimas paskubėti.

Rudens kontrastai – derliaus džiaugsmas ir krintančių lapų žadinamas liūdesys, nepakartojamas gamtos spalvų grožis ir lietaus bei vėjo šuorai, bulviakasio saulėta tyla ir besidraikantys voratinkliai – tai neišsenkamas įkvėpimo šaltinis.

Rudens spalvas savo paveiksluose įamžino kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Gudaitis (mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje), Kajetonas Šklėrius. Auksinius berželius į drobę yra perkėlęs peizažų meistras Antanas Žmuidzinavičius, garsus rusų peizažistas Isakas Levitanas (gimė carinės Rusijos pakraštyje – Kybartuose) ir daugelis kitų menininkų.

„Tavo paletėje visokie dažai“, – žavisi V. Mykolaitis-Putinas, žvelgdamas į rudens sukurtus natiurmortus. Nerasime nė vieno poeto, kurio nejaudintų rudens rimtis arba kuris nebandytų aprašyti tos nuostabios rudens spalvos.

Aure, geltonas, žydras, purpurinis,
rusvokas, balkšvas, pilkas lyg plieninis
ant vieno medžio, ant vienos šakos. (V. Giedra)

Ruduo ne tik turtingiausias, bet ir spalvingiausias metų laikas. Tiesa, žiedų spalyje jau reta, bet užtat kokie puošnūs tampa miškai, giraitės, parkai, sodai. Tad pasidairykime po juos. Pro tamsiai žalią eglių sieną braunasi šviesios beržų, drebulių, liepų spalvos. Iš tiesų koks puikus spalvų kontrastas!

Lyg nuo sudužusios delčios,
Ir nežinai, iš kur jis imas:
Geltonas medžių apšvietimas,
Sklindąs kažkur iš apačios... (V. Rudokas)

Spalvos, spalvos... Ir kokių tik jų nėra. Purpuru pasipuošė sedulos, krauju pasruvo raudonasis ąžuolas, paraudo putinas, raudoniu užsiplieskė ožekšnio uogos ir lapai, net kai kurios drebulės užsiliepsnojo.

Daugiausia vyrauja auksinės spalvos, geltonos, oranžinės, rausvos, rusvos su įvairiausiais atspalvių niuansais.

Saulėtomis rudens dienomis, kada naktys jau vėsios ar po šalnų, krūmų ir medžių lapai įgauna ypač ryškų auksinį atspalvį. Tokios dienos vadinamos auksinėmis, o ruduo – auksiniu rudenėliu. Geltona spalva – tai šviesos, saulės spalva. Rudenį saulėtų dienų mažai, gal todėl daugumos medžių lapai nusidažo linksmomis spalvomis, kurios tarsi atstoja mums saulę, sušildo dvasią, praskaidrina nuotaiką.

Nesvarbu, kad saulė lindi
Kažkur po duknom debesų –
Čia šitaip akinančiai spindi,
Jog net širdy nuo to šviesu. (V. Rudokas)

Gaila, kad šis spalvų žaismas trumpalaikis. Spalvoti lapai ilgai neišsilaiko.

Lapo likimas panašus į žmogaus. Lapai visą vasarėlę darbavosi, gamino augalui organines maisto medžiagas, garino vandenį, teikė deguonį. Dabar darbai baigti, tad išsipuošė, išsidabino lyg prieš didelę šventę ir...

Su šiais stropiais „darbininkais“ medžiams tenka skirtis. Nukris lapai, pradings ir rudens spalvų grožybės, sulauksime gruodo ir sniego.

Jau gelsvas lapas – ne drugys
Virš upės slenksčio tyliai sklendžia,
Jau lūkuriuoja kadagys,
Kada atskris balti balandžiai. (P. Raščius)

Kol dar medžiai su lapais ir balti balandžiai-snaigės jiems negraso, pasekime gamtos teptuką ir apžiūrėkime rudens paletę. Kas tie stebuklingieji jo dažai?

Žalia  augalų spalva priklauso nuo jų ląstelėse esančių žalių chlorofilo grūdelių. Lapuose, vaisiuose gausu  ir dažomųjų medžiagų, vadinamų pigmentais: karotino, antochloro, antocianų. Karotinas yra oranžinės, ksantofilas ir antochloras – geltonos spalvos. Rudeniop chlorofilo molekulių vis mažiau susidaro, žalia spalva blunka, ryškėja buvusios prislopintos geltonos, oranžinės, rudos spalvos ir jų deriniai. Už rausvas, raudonas, violetines, mėlynas spalvas ir atspalvius turime būti dėkingi antocianams. Atšalus orams, šio pigmento lapuose gerokai padaugėja. Esant rūgštinei reakcijai, antocianai nusidažo raudonai, neutraliai – violetiniu atspalviu,  šarminei – mėlynai, o kartu su chlorofilu – juodai arba tamsiai raudonai. Štai kodėl užsiliepsnojo ožekšnis, žagrenis, paraudo putinas, aukso spalvomis sutvisko klevai, berželiai.

Šiuo metu rudens paletėje pačios gražiausios spalvos. Gamta siūlo mums nuostabiausius peizažus ir natiurmortus, tik sugebėkime visa tai suprasti. Poetas V. Rudokas ragina:
Mielieji, stabtelkim trumpam
Šiuo stebuklu pasigrožėti.
Lauktuvių neškite vaikam.
Čia šitiek spindesio aplinkui,
Rieškučiom semkim, širdimi.

Nukritusiais spalvotais lapais ypač domisi vaikučiai. Tad veskite, kur auga klevai.

Pilnos bus saujos gražiausių lapų – ir vis dar negana.

Skubėkime džiaugtis rudens spalvomis, nes, užėjus darganoms, tos spalvingos paletės nebeliks. Spalvų žaismas greit išbluks.

2018 10 22 5

Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

 

Į viršų