Airijoje lankiausi jau gal aštuntą kartą. Svečioje šalyje viskas įdomu, pradedant statiniais, kultūra, visokiomis įdomybėmis bei garsenybėmis, parkais, papročiais, gamtovaizdžiais ir baigiant vietiniais patiekalais bei pabais (aludėmis).
Žinoma, ne kartą ir ne du kildavo mintis nuvažiuoti iki vietinio miško bei pasidairyti, kas jame auga. Be abejonės, kalbu apie grybus, kadangi ir savame krašte negrybauju, nevalgau, neskaitau apie miško gėrybes ir nekonservuoju grybų nebent tik tada, kada miegu... Grybauju ir žiemą, ir pavasarį, o štai grybavimo kitoje šalyje patirties neturiu...
Artimieji, pas kuriuos viešėjau pastarąjį kartą, man kiek netikėtai pasiūlė kitą dieną nuvažiuoti į grybus. Ne, Airijoje jie nebegrybauja, nes pirmiausia reikia labai gerai žinoti grybus arba turėti draugų, kuriems tas užsiėmimams patinka.
Reikia dar noro ir nusiteikimo. Bet pasisiūlė nuvežti mane ir pabūti palydovais. Daugelis airių grybus linkę pirkti parduotuvėse. Kalbu apie pievagrybius. Turgelių prie vietinių parduotuvių nesu matęs. Jeigu ir būtų, vargu ar kam šautų tokia mintis čia pardavinėti miško gėrybes, juolab jas pirkti... O važiuoti tuo tikslu į mišką ryžtasi tik nedaugelis airių.
Airijos miškas
Išvakarėse internete paskaitinėjome Airijoje gyvenančių lietuvių atsiliepimus apie grybingas vietas. Iš to susidarėme šiokį tokį vaizdelį, kas ir kur auga, kaip nuvažiuoti. Mažoka informacijos, bet jau kaip yra...
Gražūs gamtovaizdžiai už automobilio langų keitė vienas kitą, mirgėjo rudens spalvos ir smaragdinė žaluma. Viskas vienu metu. Arti Dublino didesnio miško nerastume, teko pavažiuoti toliau ir čia pradėti ieškoti grybautojo laimės.
Miškas. Kažkaip įsivaizdavau išvysiąs lygų samanų kilimą, egles, beržus ir pušis, ką esu įpratęs matyti Lietuvoje.
Tačiau Airijoje miškas kitoks. Na, bent jau ten, kur tąkart sustojome. Žinoma, pakako ir eglių, ir pušų, bet čia aukštesni žolynai, vietomis pažeme draikosi gervuoges arba avietes primenantys smulkiai dygliuoti krūmai, taip ir tykantys supančioti kojas bei pargriauti. Ne. Aš nesuklydau, tie krūmai driekiasi ir rangosi pažeme. Gervuogės čia labai paplitęs augalas. Ir kitokių žolynų pilna.
Vietomis, tankiai vijoklių apsukti, žaliavo medžių kamienai. Matėsi įspūdingo dydžio kelmai ir daugybė senų bei neregėtų medžių, glotnia žieve. Keletas vyrų neapglėbtų vieno tokio kamieno. Medžiai labai dekoratyvūs, seni ir stori, gumbuoti, su visaip išsiraičiusiomis šakomis, drevėmis, virš žemės iškilusiomis šaknimis. Aplink netrūko sparnuočių balsų. Vienoje vietoje apie metro skersmens šaka gulėjo nulūžusi ant žemės... Gal savojo svorio neatlaikė?
Nesu gamtininkas ir nežinau, kaip tas grožis vadinasi. Bet įspūdinga. Kažkada mačiau filmą apie brolius Grimus, tai kažkas labai panašaus. Nesunku įsivaizduoti, kaip naktį atsitiktinai atsidūrus šitokiame miške, žmogui pasirodydavo leprekornai arba kitos fantastinės airių folkloro būtybės. Puikios dekoracijos fantastiniams arba siaubo filmams!
Kai pirmoji susižavėjimo pasakų mišku banga kiek atslūgo, pradėjome dairytis grybų. Teko nemažai pasivaikščioti ir net pavažiuoti į kitą miško pusę, kol pakraštyje radome pirmąsias ūmėdes. Žinoma, kitas lietuvis pasakys, anokie čia grybai, nes jis, matai, renka ir žino tik baravykus. Tiek jau to. Žinau tuos jų baravykus... Net grybaudamas Lietuvoje dažnai sakau žmonai: „Tu paieškok baravykų, aš tuo metu einu kitur – gal rasiu žaliuokių arba piengrybių...“
O jeigu visai atvirai, kelia siaubą interneto forumuose įkeliamos lietuvių grybautojų nuotraukos. Jos visos stereotipinės: atidara automobilio bagažinė pilna kibirų su pupelės dydžio „baravykais“. Šalia jų įsiamžinę laimingieji grybautojai su rūsčiais ir niūriais veidais, lyg vedami ant ešafoto... Net nebeklausiu, kur žiūri gamtosaugininkai. Pastaraisiais metais naikinami ne vien grybai, bet ir Lietuvos miškai. Masiškai. Kaip forume parašė vienas grybautojas, nedejuokime, kad grybų nėra. Greitai nebeturėsime ir miškų...
Bet grįžkime į Airiją. Eidami mišku radome keletą šilbaravykių ir visokių nematytų neregėtų grybų. Aišku, pasidžiaugę palikome juos augti.
Voveraičių, baravykų, raudonikių nesutikome. Nors internete skaitėme, kad voveraitės čia auga. Baravyką Airijos provincijoje pats esu matęs prieš kokius šešerius metus prie seno vienuolyno, šalia gausių turistų nuvaikščioto tako. Niekam tada rudakepuris neužkliuvo...
Kita vertus, spalis ir Airijoje yra spalis. Nors klimatas čia kiek švelnesnis negu pas mus, galima spėti, jog tokiu metu grybų čia irgi stipriai sumažėja.
Grybautojai airiai „rūšiuoja“ mūsų rastus grybus
Kai bevaikščiodami gerokai praalkome, paaiškėjo, jog sumuštiniai paliko namuose... Kuprinėje buvo tik termosas su mėtų arbata, truputis kietojo sūrio, keli pomidorai, keli trumpavaisiai agurkai, šokolado plytelė ir skardinė „Guinness‘o“ alaus.
Atsirėmę į storo medžio kamieną surengėme pikniką gamtoje. Kadangi alaus niekas nenorėjo, skardinė atiteko man. Paprašiau bendražygių, kad nufotografuotų. Bus atminčiai. Be to, ir priminimas, kad civilizuotoje šalyje politiniai perėjūnai net ir labai norėdami negalėtų priimti absurdiškų draudimų, kaip įprasta mūsų Lietuvėlėje... Tokia vyriausybė piliečių būtų priversta atsistatydinti kaip mat.
Pasistiprinę toliau leidomės ieškoti grybų. Neilgai trukus aptikome pievagrybį (šampinioną) bei keletą kelmų, apaugusių kelmučiais. Tiesą sakant, iš pradžių palaikiau kelmučiais, bet priėjęs arčiau ir gerai apžiūrėjęs, suabejojau... Teko net apuostyti grybus. Skirtingai ne lietuviškų kelmučių, šitų kvapas buvo vos jaučiamas. Be to, grybų kepurėlės buvo be rusvų žvynelių, plikos, tik su rudesnėmis dėmėlėmis viduryje. Koteliai ir lakšteliai – kaip kelmučių. Ir žiedus ant kotų turėjo. Lietuvoje randamos dvi kelmučių rūšys (paprastieji ir šiauriniai). Bet pasaulyje jų rūšių esama kur kas daugiau. Nors gal nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Šį sezoną nuo Gruzdžių pusės parsivežiau beveik baltus kelmučius, o štai Kelmės rajone aptikau kakavinės spalvos kelmučių. Tąsyk, kiek pasvarstę, rastus kelmučius susidėjome į kibirus...
Ką gi, kaip pirmam grybavimui svečioje šalyje, laimikis netgi visai neblogas!
Bevaikštinėdami pamatėme grybaujančią jauną porą. Kažkodėl pamaniau, kad airių čia būti negali, o sutiktieji devyniais atvejais iš dešimties yra mūsų tautiečiai. Tad į juos kreipiausi gimtąja šneka, lietuviškai! Deja, apsirikau. Anie prakalbo angliškai...
Vis dėlto bendri interesai suartina. Netrukus, kaip seni draugai, jau apžiūrinėjome vieni kitų grybus. Airiai nešėsi artipilnį kibirą šilbaravykių ir kažkokių, guotes primenančių, labai gražių, oranžinių grybų. Pasirodo, jie grybavo kitoje kelio pusėje negu kad mes...
Mūsų grybus airiai mandagiai sukritikavo, esą, tokių jie nerenka ir nevalgo. Kodėl? Nes mūsiškių grybų kepurėlių apačios padengtos lakšteliais, o jų – vamzdeliais. Neįtikino, nors nieko nesakiau. Štai šėtonbaravykių arba karčiųjų baravykų apačios padengtos vamzdeliais, tačiau jie nevalgomi, netgi nuodingi. Tuo tarpu žaliuokės, juosvažaliai baltikai, žvynabudės ir kiti grybai turi lakštelius, bet yra vertinami dėl skoninių bei kitokių savybių!
Žinojau, kad užsieniečiai tuo klausimu yra pernelyg atsargūs. Vienoje iš prancūzų kalbos verstoje knygoje apie grybus teigiama, kad žaliuokės yra nuodingos, nes kažkas jomis mirtinai apsinuodijo! Galėtų taip būti, jeigu kas nors žaliuokes (Tricholoma equestre) supainiojo su žaliosiomis musmirėmis. Tačiau tiedu grybai tik išoriškai kiek panašūs... Ir jau turi būti gerokai pribaubęs prancūziškojo „Bordo“ vyno, kad neatskirtumei. Tuo tarpu aš žaliuokes renku ir valgau daug metų. Nieko. Gyvas. Gyvi ir namiškiai, nors štai žmona prieš keletą metų rado didžiausią žaliuokę Lietuvoje. Apie tai yra įrašas agentūros „Factum“ tinklalapyje. Išvirėme ir suvalgėme. Gyvi abu. Dzūkai žaliuokes kasmet renka tonomis, sūdo, raugina, valgo. Nieko, etninis regionas neišmirė... Ne visi, matyt, turi galimybę rinkti trumus... Šiaip ar taip miško draugų airių argumentai tąkart mūsų neįtikino.
Po keleto valandų grybavimo kibirai nuo airiško miško gėrybių gerokai pasunkėjo. Per kiškio kopūstų plotus pasukome link už gero kilometro kelkraštyje laukiančios mašinos. Beje, trilapis dobilas yra vienas iš Airijos simbolių ir, kiek domėjausi, jis simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę.
Kitą dieną okupavau mane priglaudusios šeimos virtuvę ir iš surinktų airiškų grybų paruošiau kelis paprastus, tačiau gardžius lietuviškus patiekalus.
Pirmas blynas neprisvilo. Manau, kad pažintį su airiškuoju pasakų mišku tęsiu ir ateityje. Tik jau kitu laiku ir galbūt kitoje vietoje.
Airijoje augantys kelmučiai išvaizda skiriasi nuo mūsiškių.
Autoriaus nuotr.
Miško pakraštyje radome pirmąsias ūmėdes ir šilbaravykius.
Autoriaus nuotr.
