facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) arba ožrožė – gamtos turtas, pro kurį dažnas praeina nepastebėdamas. O jeigu ir patraukia kieno akis jo purpuriniai žiedai viršūnėse, tai neilgam.

Augalas užauga iki pusantro metro į aukštį, lapeliai pailgi, primena gluosnių lapus. Stiebai trapūs. Žydėti pradeda nuo Joninių ir žydi iki vasaros pabaigos.

Pirmąkart sužinojęs, jog Lietuvoje auga „arbatkrūmiai“ nustebau ir puoliau aiškintis, kas tai, kur auga bei kaip atrodo. Netgi prisiminiau miško vietas, kur jų kažkada buvau matęs... Argi ne įdomu? Juolab kad Lietuva – ne Indija, ne Ceilonas ir ne Kinija.

Paaiškėjo, kad šis augalas žinomas jau daug šimtmečių ir bene labiausiai yra mėgstamas Rusijoje. Dar carų laikais iš gauromečio pagaminta fermentuota arbata (Ivan chaj) Vakarų Europos rinkose sėkmingai konkuravo su Ceilono ir indiškąja arbata. Iš lapelių virdavo ne tik arbatą, bet juos naudojo ir salotoms. Stiebai ėjo virvėms vyti, peržydėję žiedai barstė pūkus (mėtė gaurus) – juos valstiečiai rinkdavo pagalvėms prikimšti, o saldžios augalo šaknys tinka maistui ir gali apsaugoti nuo išsekimo paklydus gūdžiuose miškuose. Gauromečio žiedus mėgsta bitės, jo viršūnėlių skanauja laukiniai žvėreliai.

Be viso šito, augalas gali būti vartojamas ir kaip vaistas. Pirmiausia, tai gera raminamoji priemonė. Kai pirmąkart atsigėriau pasidarytos gauromečio arbatos, maniau, kad tuoj apims mieguistumas, atsipalaidavimas. Tačiau raminamasis siauralapio gauromečio arbatos poveikis kitoks: išlikau žvalus ir pilnas jėgų, tik slėgusios problemos tąkart kažkur pasitraukė...

Truputis reklamos
Be nervus raminančio poveikio, siauralapis gaurometis vartojamas lėtiniams uždegimams gydyti, gerina imunitetą, slopina piktybinių ląstelių augimą, gerina medžiagų apykaitą, stiprina kraują ir padeda esant mažakraujystei, slopina nerimą, mažina skrandžio rūgštingumą, padeda nuo rėmens. Šio augalo arbatą gali gerti praktiškai kiekvienas.

Siauralapio gauromečio arbata naudinga vyrams, kaip prostatos ligų profilaktikos priemonė, taip pat ir kenčiant nuo prostatos sutrikimų. Gaurometis normalizuoja žarnyno veiklą, jame yra vario, geležies, mangano, kalcio, kalio, cinko, seleno, fosforo, vitamino C, A, PP, B9, gleivių, taninų, pektino, rauginių medžiagų, ląstelienos, aliejų, flavonoidų, cukrų, krakmolo.

Rusijoje ši arbata populiari nuo senovės. Ir mūsų dienomis 100 gramų juodosios gauromečio arbatos ten kainuoja apie 500 rublių. T. y. apie 7 eurus. Bet, žinoma, pigiau ir įdomiau jos pasidaryti patiems (apie tai kiek vėliau.) Be viso šito, gauromečio arbata dar ir gamtinis antioksidantas, saugantis organizmą nuo laisvųjų radikalų, o rauginės medžiagos padeda surišti sunkiuosius metalus bei juos pašalinti iš organizmo.

Augaluose esanti geležis, varis ir manganas gerina kraujo susidarymo procesus, didina gynybines organizmo funkcijas, pasižymi stipriai išreikštu raminamuoju poveikiu, padeda kraujodaros procesams, taip pat esant kolitams, nemigai, astmai, infekcijoms, šarmina kraują, padeda greičiau atsistoti ant kojų po persirgtų ligų. Gauromečio arbata nedažo dantų emalio, neturi kofeino – tinka vartoti ir prieš miegą.

Gauromečio arbata pasižymi antibakteriniu ir priešuždegiminiu veikimu, yra naudojama burnos ertmės ligoms gydyti, padeda atsikosėti, vartojama karščiuojant, malšina gerklės skausmus, geriama esant šlapimo pūslės uždegimui.  

Naudingųjų šio augalo savybių sąrašą dar galima būtų tęsti, tačiau šio straipsnio tikslas kitoks: papasakoti, kaip patiems pasigaminti gardžią ir kvapią fermentuotą siauralapio gauromečio arbatą. Vien surinkti ir sudžiovinti žaliavą nepakanka – šitaip mes gertume tik šienu kvepiantį nuovirą. O juk norime aromatingos juodosios arba žaliosios arbatėlės! Apie tai tolesnis pasakojimas.

Kur rinkti?
Siauralapis gaurometis – labai paplitęs augalas, todėl surasti jo augimviečių neturėtų būti sunku. Gauromečius galima įveisti ir auginti prie namų, prie sodybų. Esu matęs gaurometį, augantį šalia daugiabučio...

Aišku, arbatai žaliavą renkame ekologiškoje aplinkoje, toliau nuo kelių ir apgyvendintų teritorijų. Mes kaskart tam vykstame į mišką. Angliškai gaurometis vadinasi „fireweed“ – gaisraviečių piktžolė. Ir iš tiesų gauromečiai mėgsta senas gaisravietes, aikšteles, kirtimus, palaukes, miško keliukus... Bet prie keliukų rinkti neverta – neaišku, ko daugiau parsivešite – sveikatos ar teršalų, o visur kitur galima.

Arbatai tinka minkštos gauromečių viršūnėlės, lapeliai ir žiedai. Geriausia lapus rinkti iki vasaros pabaigos, nors gauromečiai žaliuoja iki užšalant, tačiau lapų struktūra būna kitokia, grubesnė, kietesnė. Bet pirmąjį sezoną net ir iš jų pavyko padaryti net visai geros arbatos...

Skindami suimkite augalo viršūnėlę pirštais, o kita ranka slyskite stiebu žemyn, braukdami lapelius į saują. Čia jėgos nereikia, nes augalas trapus, greitai lūžta. O nuskintos viršūnėlės vietoje augalas išleidžia atžalas, išsišakoja, tad daug žalos gamtai jas nuskindami nepadarysime.

Nebūkime vartotojai, neraukime, neniokokime gauromečio sąžalynų. Juk po mūsų čia ateis kiti žmonės, miško žvėrys, atskris bitės. Tikslinga ant stiebų palikti po keletą lapelių, nes beveik visur rasime skylėtų, vabzdžių pragraužtų ar šliužų nušliaužiotų – tokie arbatai netinka, o augalui bus lengviau išgyventi.

Turėkite galvoje dar ir tai, kad žaliavos reikia daug, netgi, sakyčiau, labai daug. Jei parsivešite namo pilną pirkinių maišelį arbatlapių, arbatos turėsite tik saują kitą... Kodėl? Apie tai kitas skirsnis.

Arbatlapių paruošimas fermentacijai
Jeigu tikimės turėsią kvapią, sodrią arbatą, fermentavimas tiesiog būtinas. Tačiau iki tol lapelius reikia perrinkti. Ko gero, tai pats nuobodžiausias viso proceso etapas, nes perčiupinėti reikia kiekvieną lapelį, apžiūrint jį iš abiejų pusių – bent jau todėl, kad norime arbatos, o ne sultinio... Būna, perrinkinėji valandą, antrą, trečią, o krūva ant stalo beveik nemažėja... Tada imi galvoti: „Ar čia tikrai man tiek daug visko reikia?“ Bet nepasiduokime. Skylėtus, apgraužtus vabzdžių, sraigių nušliaužiotus iškart metame lauk. Arbatai geriausi tinka švelnūs, jauni lapeliai. Perrinkus arbatlapių dažnai sumažėja dvigubai arba net trigubai... Bet ir tai dar ne viskas!

Plauti lapus ar neplauti. Esu nemažai skaitęs ta tema visokios medžiagos užsienietiškose interneto puslapiuose, nes lietuviškuose medžiagos nedaug – tas pats per tą patį ir trivialu. Taigi vieni tvirtina, jog lapus būtina plauti, girdi, taip pašalinami susikaupę nešvarumai ir pan. Kiti įsitikinę priešingai: plauti negalima, nes nuplaunama mikroflora, reikalinga fermentavimo etape. Kas teisus, nesiimu atsakyti. Ir vieni, ir kiti savo nuomonę grindžia daugiametėmis tradicijomis, senelių ir proprosenelių patirtimi. Ko gero, teisybė slypi kažkur „per vidurį“: lapus arbatai geriausia rinkti dieną ar dvi po lietaus, kai pati gamta juos nuplauna ir išdžiovina.

Kitas etapas – perrinktus lapelius būtina sutrinti, kad pasileistų sultys. Nuo to priklauso būsimos arbatos fermentavimosi laipsnis bei kokybė. Tai daroma įvairiais būdais. Jei lapelių visai nedaug, triname po kelis tarp delnų – darome „cigarus“, kol pasileidžia sultys ir lapeliai patamsėja. Jeigu kiekis didesnis, toks metodas netinka – rankos liks pūslėtos. Galima po kelis kočioti kočėlu arba bandyti suminkštinti virtuvinio plaktuko šonu.

Galima sumalti mėsmale per stambesnį sietelį. Šitaip paruošta arbata labai primena granuliuotąją, ji gerai fermentuojasi, tačiau esama ir šio metodo priešininkų (kaip kitaip?). Jei kartais įsisavinant naują dalyką problemos kyla dėl informacijos stygiaus, tai čia priešingai: dėl informacijos jūros, kur naujokui sudėtinga atsirinkti iš visos tos gausybės straipsnių, patarimų, atsiliepimų, nuomonių...

Fermentavimas
Ir taip jūsų surinkti, perrinkti bei sumalti lapeliai pasiruošę biologiniam virsmui, kurį vadiname fermentavimu. Tam juos sudedame į polietileninį maišelį ir tvirtais užrišame. Yra kas tam reikalui naudoja stiklainius, kur arbatlapių masę stipriais supresuoja ir dar prislegia, o po to pridengę dangčiu palieka fermentuotis. Aš vartoju pirmąjį būdą – tiesiog taip paprasčiau sudėti ir išimti arbatlapius.

Arbatlapius, tiksliau jų paruoštą masę, paliekame šiltoje vietoje. Iš vėl čia esama dviejų nuomonių: laikyti juos saulėkaitoje ar atokiai nuo tiesioginių saulės spindulių? Ir vienos, ir kitos mokyklos šalininkai turi savų argumentų, o nustatyti objektyvią tiesą nebūnant šios srities specialistu – labai sunku. Aš arbatlapius fermentuoju šešėlyje.

Kas vyksta fermentavimosi metu? Paruošta arbatlapių masė sušunta, oksiduojasi ir prasideda rūgimo procesas. Jo metu dauginasi anaerobiniai mikroorganizmai, „žalią šienelį“ paversdami dangiško aromato arbata. Po to sekančiu arbatlapių džiovinimu tas procesas yra nutraukiamas.

Kiek laiko reikėtų fermentuoti arbatą? Manau, užtenka 1,5-2 dienų. Kuo trumpesnis fermentavimo laikas, skaičiuojant nuo rūgimo pradžios iki jo sustabdymo, tuo arbata bus silpnesnė, mažiau fermentuota, „žalesnė“. Keičiant fermentavimo trukmę galima gauti juodąją, raudonąją arba žaliąją gauromečio arbatą. Visos jos gerokai skiriasi savo skoniu ir spalva.
Fermentuojant nederėtų perlaikyti masės maišelyje arba stiklainyje, nes rūgimo procesai gali sugadinti žaliavą, ji taps rūgšti ir beliks tik išmesti. Todėl dvi paros yra toji riba, už kurios rizika sugadinti arbatą labai išauga.

Kaip jau minėjau, fermentavimas nutraukiamas arbatos džiovinimu, kurio metu anaerobiniai mikroorganizmai žūva. Tam tikslui arbata paskleidžiama plonu sluoksniu ant švaraus audinio ir paliekama džiūti vėdinamoje patalpoje, atokiai nuo tiesioginių saulės spindulių. Kartkartėmis arbatą reikėtų pamaišyti, kad procesas vyktų greitai bei tolygiai. Tačiau šitoks džiovinimo būdas atima nemažai laiko, todėl dauguma arbatą džiovina arba specialiuose elektriniuose džiovintuvuose (jų yra pirkti) arba kepimo skardoje, pašautoje į orkaitę. Su skarda arbata pašaunama į 60 laipsnių temperatūros orkaitę, įjungiamas ventiliatorus, o orkaitės durelės paliekamos praviros per du pirštus. Be abejonės, kas valandą, dažniau ar rečiau, arbatos masę būtina pamaišyti, pirštais pasmulkinant sušokusius didesnius gumulėlius.
Gerai išdžiūvusi arbata esti tamsaus juosvo atspalvio (prieš fermentacija – žalia, po fermentacijos – tamsiai žalia), aromatinga ir biri. Jeigu lapelius malėte mėsmale, ji bus granuliuota, jei sutrynėte – turės lapelių arba jų fragmentų pavidalą.

Galima patikrinti, ar jūsiškė arbata tinkamai išdžiovinta. Tam lapelį arba jo dalį laužiame pusiau. Jei jis subyra ne į dvi tris, bet į daugybę smulkių dalelių – arbata yra perdžiovinta, t. y. ją džiovinote kur kas ilgiau, negu derėjo. Tokia arbata laikoma mažiau kokybiška ir jos kaina rinkoje būtų gerokai mažesnė. Žinoma, mes pardavinėti neketiname...

Kasdienis arbatos vartojimas
Juodoji arba žalioji siauralapio gauromečio arbata plikoma arbatinuke arba tiesiog puodelyje, jį pridengiant lėkštute. Vienam 200 ml puodeliui reikia kupino arbatinio šaukštelio arbatžolių. Traukiname 10 minučių. Geriausia arbatai naudoti minkštą vandenį, nes kietas vanduo vagia ir spalvą, ir aromatus, ir skonį.

Pagardinti arbatą galima cukrumi arba medumi, nors tikrieji žinovai teigia, jog gauromečio arbata ir taip skani, todėl visi priedai ją tik gadina. Yra taip ar ne – sužinosite patys.

Sveikiems žmonėms priežasčių, dėl kurių negalima būtų gerti gauromečio arbatos, nėra žinoma. Viename interneto puslapyje rašoma, jog be žalos sveikatai kasdien galima išgerti iki 10 puodukų šio gėrimo... Nemažai. Žinoma, jeigu siauralapio gauromečio arbatą ketinate vartoti kaip vaistą, reikia žinoti kada ir kiek gerti, kaip paruošti ir t. t.

Papasakojau tik apie bendruosius principus. Padaryti sodrią, kvapią, gero skonio arbatą yra menas, kurio paslaptys šlifuojamos metų metus ir perduodamos iš kartos į kartą. Mes gi, dauguma, esame naujokai šiame reikale. Pasiekti to meno aukštumas reikia ir laiko, ir noro, ir nemažai pastangų. Sėkmės!

2018 07 04 30

Prieš fermentavimą gauromečio lapeliai sumalami, sutrinami arba sukočiojami, kad pasileistų sultys.
Autoriaus nuotr.

2018 07 04 31

Sumaltų gauromečio lapelių masė – šitiek liko iš dviejų pirkinių maišelių žaliavos...
Autoriaus nuotr.

 

Į viršų