Kasdien einu pasivaikščioti pro šį nediduką kažkieno daržą. O gal tiksliau būtų sakyti „darželį“, nors tai labiau asocijuojasi su gėlėmis ir gėlynais... Ir taip jau keletas metų.

Žinoma, pats faktas būtų niekuo neypatingas – ar mažai daržų Šiauliuose? Bet šitą įrengė tas, kuris gyvena standartinės statybos Gytarių rajono daugiaaukštyje. Vadinasi, jeigu ir turi žmogus nuosavos žemės, tai ji greičiausiai tik ant palangių, tik vazonėliuose... O šitas, apsuptas aukšta žole, lopinėlis, priklauso rajono Savivaldybei, o gal dar kam...

Iš kur žmoguje poreikis dirbti žemę, kažką auginti? Juk daugumai būtų kur kas paprasčiau daržovių nusipirkti. Ir štai visai neseniai, eidamas į eilinį pasivaikščiojimą, pamačiau triūsiantį pensinio amžiaus vyriškį... Priėjęs pakalbinau.
Pasirodo, Gytarių gatvės 26-ojo daugiabučio gyventojas Viktoras (toks daržo savininko vardas) čia šeimininkauja jau keleri metai. Nuo ko viskas prasidėjo? „O gi nuo tada, kai su kaimynu Valdemaru susiruošėm žvejybon ir prireikė pasikasti sliekų, – šypsosi pakalbintasis. – Beieškodami nukasėme velėną, o tada kažkuriam ir šovė mintis: kodėl čia neįsirengus nedidelio daržo.“

Taip, nedidukas tas kaimynų darželis, iš akies gal 3x3 metro. Aplink veši laukinė augmenija, apie pusmetrio aukščio žolynai, ir čia tokia oazė... Nuravėta, palaistyta.

Kelia garbanotas galvas petražolės, stiebiasi svogūnai, o česnakų laiškai jau apie 20 centimetrų – seniai galima vartoti maistui. Ir ridikėliai nemaži, ir kažkurio kaimyno duotos bulvės žaliuoja. Žinoma, visko po truputį, bet Viktoras teigia, kad svarbiausia turėti užsiėmimą gyvenant „ant asfalto“. O jei tas užsiėmimas dar ir šiokią tokią naudą duoda – ir visai gerai. Juk valgyti savo užaugintas daržoves visai ne tas pat, kas nupirktas prekybos centre...

Ar nuošalaus jūsų daržo nesuniokoja piktavaliai arba vaikėzai?

„Nevagia, – tvirtina Viktoras. – Ramu. Va, tik pernai kažkas kelis dar neužaugusius česnakus išrovė... Sakau, gal pijokėliai?“

Anot Viktoro, prošal eina ir kaimynai. Džiaugiasi pamatę tą jo daržą ir svarsto, jog galėtų ir kiti pasekti tokiu pavyzdžiu, juk nedirbamos, neprižiūrimos žemės aplink, oho, kiek daug! Arba galėtų keliese susikooperuoti bei plėvele dengtą šiltnamį įrengti.

Ir ramunėlės noriai auga. Vaistažolės. Pasak Viktoro, nuskini, sudžiovini, o jos vėl greitai atauga. Tad nereikia kažin kiek jų prisodinti. O špinatai dar tik dygsta – gal drėgmės mažai? Bus salotoms.

Viktoras sako nežinąs, iš kur tas jo noras dirbti žemę. Gal iš tėvų. O atsisveikinant dar pasiguodė, jog nepaisant visų sinoptikų prognozių, lietus nelyja jau antra savaitė. Tenka kibiru vandenį iš buto nešioti ir laistyti perdžiūvusią žemę, kad pasodintos daržovės galėtų augti, žaliuoti ir duoti derlių.

Iš tiesų gražus pavyzdys. Jeigu kiekvienas šalia savęs prižiūrėtų bent po kelis kvadratinius metrus „niekieno“ žemės, gyventi taptų ir gražiau, ir jaukiau.

Į viršų