Darbas yra viena svarbiausių veiklų žmogaus gyvenime. Turėdami darbą, turime ir nuolatines lėšas, tad nieko keista, kad daug jaunų žmonių taip pat noriai kimba į darbą, taip tikėdamiesi atsikratyti priklausomybės nuo tėvų. Kaip teigė viena šiaulietė studentė Viktorija, „turiu darbą, turiu savo pinigus ir galiu daryti ką noriu“. Vis dėlto realybė buvo vis kitokia.

Jei nerasiu darbo, įsidarbinsiu kavinėje
„Visada norėjau dirbti tokį darbą, man buvo įdomu, tad  ieškojau darbo bare arba kavinėje“, – teigė Viktorija.

Tačiau ne visi jauni žmonės tiksliai žino, ko nori, tad savo pirmąjį darbą pasirenka atmestinai. Kai Viktorija buvo paklausta, ar jai patinka jos darbas, mergina tik šyptelėjo: „Daugelis galvoja, kad toks darbas lengvas ir paprastas, tačiau viskas visiškai kitaip.“

 Mergina pasakojo, kad jau kurį laiką dirba vienoje iš gerai žinomų miesto kavinių, kuri sulaukia daug įvairiausių lankytojų. „Pirmiausia ten nėra tokio dalyko kaip barmenai ir padavėjai. Jei dirbi viena, tai ir dirbti už du, tačiau to algos lapelyje nesimato“, – pasakojo studentė.

Studentė prasitarė ir apie tai, kad aštuonias darbo valandas jai teko atidirbti tik pačioje pradžioje, kai dar mokėsi ir neturėjo patirties. „Dabar mano darbo diena trunka nuo dešimties iki dvylikos valandų ir verta paminėti tai, kad dirbame po tris, o kartais ir keturias dienas iš eilės“, – teigė Viktorija.

Pikti klientai ir dar piktesnės padavėjos
Visiems puikiai žinoma, kad klientas nuolatos yra teisus. Tačiau, sako Viktorija, sunku būti teisiems, jei patys jie nežino, ko nori.

Stovi prie žmogaus pusvalandį ir aiškini jiems tai, kas ir taip aiškiai parašyta, o ką jau kalbėti apie susiraukusius jų veidus ir murmėjimą po nosimi... Lakstai nuo vieno staliuko prie kito su šypsena veide, nes žinai, kad klientams tavo susiraukęs veidas nepatinka.

Vienintelė vieta pabėgti tampa tas pats baras, prie kurio po to stovi ir darai visus jų užsakymus. Taip jau būna... Bėgi per sales su šypsena, o kai klientai nemato, susirauki ir toliau dirbti.

Paklausta, ar tai jos nevargina, mergina paprasčiausiai atsakė: nebesinori nieko, tačiau vaidini kiek galima vien tam, kad gautum daugiau pinigų.

Prie kojų ir nugaros skausmo jau priprato
Apie jo darbą pakalbintas kitas šiaulietis studentas Karolis sako, kad kojų ir nugaros skausmo jis jau nebejaučia, nes kelias dienas iš eilės dirbdamas po vienuolika valandų jis tampa tarsi robotu, kurio pagrindinis noras – kuo greičiau grįžti namo ir kristi į lovą.

„Pirmoji diena visada praeina paprastai, antroji jau kelia kojų ar nugaros skausmą, o trečią dieną vos pajudi iš vietos“, – pripažino Viktorija.

O štai barmenas Karolis prasitarė ir apie tai, kad per tas vienuolika valandų ne visada yra galimybė bent pusvalandžiui atsisėsti: „Tenka tikrąja to žodžio prasme pusę dienos prastovėti ant kojų, nes arba nėra laiko, arba valdžia prigalvoja kitos veiklos.“

Klientai sako, kad patys greičiau apsisuktų
„Tokie žodžiai tik kelia juoką,  – juokiasi Viktorija. – Toks darbas nėra vien tik meniu nunešimas klientui ir jo užsakymo pasirašymas ant lapelio. Privalai išmanyti viską, ką parduodi. Turi žinoti, kokie produktai įeina į vienokį ar kitokį patiekalą bei gėrimą. Privalai mintinai žinoti visų po kavinę išstatytų staliukų numerius, kad užsakymą galėtum įvesti ten, kur reikia, o ką jau kalbėti apie tai, kai kavinė yra pilna žmonių, kurie visi kažko nori, o tu esi vienas ir privalai visus apibėgti, išklausyti ir vykdyti jų užsakymus. Taigi... jei darbas išties būtų toks lengvas, atėję naujokai nebėgtų lauk jau po kelių dienų.“

Yra klientų, kuriuos norisi ir ant rankų nešioti
„Nieko negali sakyti, jei klientas iš tiesų yra malonus, linksmas ir vertina tai, ką darai. Su tokiais klientais malonu dirbti, – teigia Karolis, kuris bare dirba jau kelerius metus. – Nuovargis veikia, tačiau bendravimas su klientais, užsimezgantys ryšiai irgi daro savo. Pakyla nuotaika ir iš karto atsiranda didesnis noras dirbti, tačiau taip nutinka tik retkarčiais.“

Paklausti, ar studentai norėtų ką nors pasakyti klientams, jie tik palinkčiojo galvomis.

„Supraskite, kad ne mes esame atsakingi už tai, kad virtuvė ilgai nepateikia jūsų užsakymo, ne mes gaminame, o ir žmonių, laukiančių savo maisto, prieš jus yra tikrai ne vienas“, – sako Viktorija.  „Mes galime patarti, bet tikrai neperrašysime meniu, jei jame nėra cepelinų, nes atėjote į barą, o ne į valgyklą ir už tai nekaltinkite mūsų“, – pareiškė Karolis.

Vis dėlto Viktorija turėjo pridurti ir kai ką daugiau: „Jūs galvojate, kad mes vadovaujamės tuo – klientas visada teisus. Na taip, bet taip pat vadovaujamės ir – kaip jūs, taip ir mes. Mes irgi esame žmonės su savo jausmais ir jei jūs mums spjausite į veidą, nesitikėkite malonaus aptarnavimo.“

Į viršų