Praėjusį trečiadienį Fotografijos muziejuje vyko paskaita tema „Kas yra architektas“. Apie nūdienos architektūros kelius ir klystkelius susirinkusiems kalbėjo svečias iš sostinės – architektas, profesorius Algis Vyšniūnas. Pateikiame keletą įdomesnių paskaitos metu nuskambėjusių jo minčių.

Pradžioje profesorius pacitavo įžymaus rusų architektūros teoretiko A. Rapoporto mintį, jog „iki šiol architektai mokosi savo amato ne tiek organizacijoje, kuri išduoda diplomus, kiekvienas Dievas žino kur ir kaip. Dalinai mėgdžiodami talentingų bendrakursių darbus, dalinai įsiklausydami į labiau patyrusių žmonių pokalbių nuotrupas, dalinai nagrinėdami paveiksliukus žurnaluose, iš kurių profesoriams sunkiai suvokiamu būdu prasisunkia architektūra į besimokančio jaunimo galvas ir sielas.“

Einama į chaosą
„Nagrinėdamas vieno tarptautinio projekto internetinį puslapį pamačiau įdomią informaciją – projekto dalyvis prisistato kaip atestuotas architektas ekspertas, nors puikiai žinau, kad jis ne tik nėra baigęs pagrindinių architektūros studijų, bet ir nėra jokių architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų narys. Turime keistą atvejį – atestuotas architektas, bet ne architektas, nes tam neturi architektūros profesijos pagrindų... Be to, minėtas „veikėjas“ sugebėjo įstoti į Architektų sąjungą ir puikuojasi oficialiame leidinyje „Lietuvo architektai“, – tęsia A. Vyšniūnas.

Jo nuomone, tokia situacija Lietuvoje yra absurdiška, nes atestuotas architektas tėra architektūros verslo vadybininkas, o architekto kvalifikacija įgyjama ilgametėmis universitetinėmis studijomis. Atestuoto architekto (projekto vadovo) juridinis statusas suteikiamas pagal tam tikrus reikalavimus. Painiava kyla sutapatinant projekto vadovą (vadybininką) su projekto idėjos autoriumi. Anot profesoriaus, dar sunkiau identifikuoti profesinę kvalifikaciją žmonių, dirbančių teritorijų planavimo ir viešojo administravimo srityse, nes kompetencija teisės aktų ir juridinių procedūrų srityje yra nesusijusi su klasikine architekto profesijos samprata.

Taip pat nėra aiškaus supratimo, kas yra architektas ekspertas, nes neaišku, kas yra ekspertizės objektas – architektūrinė kokybė ar atitikimas normoms, taisyklėms, instrukcijoms ir t. t. Todėl klausimas „kas yra architektas?“ yra visai logiškas, nes nebeaišku, ar tai profesija, ar statusas. Supaprastinus turbūt galėtume pasakyti, jog architektas yra tas, kas baigė universitetines architektūros studijas pagal bakalauro studijų programą. Tačiau šitoks atsakymas nėra išsamus, nes pasitaikė atvejų, kai architektūros magistro kvalifikacinį laipsnį gaudavo studentai, studijavę kitose studijų programose arba net nebaigę architektūros bakalauro studijų.

Profesoriaus A. Vyšniūno teigimu, „architektas yra tas, kuris projektuoja, dalyvauja architektūriniuose konkursuose, turi realizuotų objektų. Apie kitus galima sakyti: „Studijavo architektūrą“. Ir čia iškyla dar daugiau klausimų: kas yra profesionalus architektas, koks skirtumas tarp architektūros bakalauro, architektūros magistro ir profesionalaus architekto, ko vertas architektūros magistras, kuris neturi architektūros bakalauro laipsnio, ką reiškia kvalifikacinis laipsnis menotyrininkas-architektas ir kt. Susidariusi situacija yra „tikras galvos skausmas“ Lietuvos architektų rūmams. O kaltos abejotinų studijų programos ir specializacijos, kurias baigusieji sukuria problemų visam „architektų cechui“. Todėl tiesiog būtina atlikti studiją apie architektų rengimą Lietuvoje.

„Kitokiu atveju chaosas garantuotas, nes dar niekada nebuvo taip akivaizdžiai šalia tikro profesionalaus architekto įsikomponavę apsišaukėliai, laiku sugebėję tapti architektūros magistrais ir mokslų daktarais, bet neturintys jokio supratimo apie architektūrą“, – teigia A. Vyšniūnas.

Anot profesoriaus, tokių apsišaukėlių pagrindinės veiklos sritys yra neaiškios paskirties tarptautiniai ES projektai, seminarai, konferencijos, viešųjų ryšių akcijos ir kitokia nesusijusi su architektūra veikla.

Architektūrinis populizmas
Dabar madingi terminai, tiksliau – bendro pobūdžio deklaracijos: ekologiška architektūra, ekologiška urbanistika, žalia urbanistika, išmanusis miestas, humaniška aplinka, tvarus judrumas ir kt. Juos kaip burtažodžius vartoja politikai, viešųjų ryšių specialistai, valdininkai ir t. t. Tačiau tai yra paprasčiausias gudravimas, nes neįmanoma prieštarauti savaime suprantamiems dalykams, kad architektūra turi būti estetiška, pigi, ekologiška, humaniška, kontekstuali, taktiška, demokratiška, profesionali, moderni, efektyvi. Lygiai taip pat nepaneigiami teiginiai, jog miestas turi būti jaukus, saugus, žalias, ekologiškas...

Lietuvoje šitokią terminologiją dažniausiai vartoja politikai ir juos aptarnaujantys „urbopopulistai“. Tereikia paskaityti bet kurio Lietuvos miesto strateginį planą, t. y. politinį dokumentą, kuris dažnai klaidingai traktuojamas kaip urbanistinis dokumentas, jau nekalbant apie vadybinius, viešojo administravimo ir viešųjų ryšių „tauškalus“.

Specialistui toks kalbėjimo būdas yra įtartinas, nes parodo, jog kalbantysis neturi tinkamos kompetencijos.

„Aplinkosauginių, paveldosauginių arba eksploatacinių aspektų eskalavimas yra išsigelbėjimas architektūriniams diletantams. Šitaip susiformavo nauja kasta – mokslų daktarai be monografijų ir architektai be kūrybinių projektų, – ironizuoja profesorius. – Architektūra yra arba profesionali (vadinasi ir ekologiška, ir ekonomiška, ir ergonomiška, ir...), arba ne. Ir tai viskas.“

Nekokybiškas studijų proceso įtakoje painiojami žanrai, ištrinamos architektūrinės kompetencijos ribos, iškreipiama architektūros autoriteto samprata. Atotrūkis tarp realios architektūros praktikos ir studijų didelis. Studijų procesą įtakoja žmonės, neturintys architektūros praktikos, tačiau vadinantys save architektūrologais, kultūrologais, menotyrininkais, teritorijų planavimo specialistais ar pan., t. y. įvairiausių veiklų, kurioms nebūtina net minimali architekto profesinė kvalifikacija.

Kas gali mokyti architektūros?
„Mokymas ir studijos nėra sinonimai, nes galima studijuoti architektūrą ir būti visišku achitektūriniu diletantu, – tęsia A. Vyšniūnas. – Architektas yra profesija, kuriai būtini praktiniai įgūdžiai. Interpretacijos prasideda magistrantūros studijose. Viena vertus, magistrantūros studijos architektūros kryptyje yra tolimesnis profesinų įgūdžių lavinimas, suteikiant studentui daugiau fundamentinių žinių architektūros ir urbanistikos srityje. Magistrantūra yra sekanti išsilavinimo pakopa. Kita vertus, magistrantūros studijose kalbama apie gretutines sritis, tokias kaip komunikacija, parodų organizavimas, videomenas, instaliacija, gamtosauga, paveldosauga ar pan. Ir joms nereikia architekto profesinių žinių bei gali būti traktuojama kaip pasitobulinimo kursai. Pirmu atveju kalbame apie architekto profesiją, todėl dėstytojai turi būti aukšto lygio profesionalai, turintys ir praktinį patyrimą. Kitu atveju turime reikalą su dėstytojais, kurių žinios paviršutiniškos, bet interesų laukas labai platus. Jie tikrai nėra tie, kas gali mokyti architektūros meno.“

Daug kas priklauso nuo architektūros mokyklos vadovo kompetencijos, dėl to mokyklos veiklos ir administravimo modelis gali labai kisti. Be to, neaišku, kas ir kaip nustato vienos ar kitos studijų programos poreikį – naujų specialybių poreikio identifikavimo mechanizmo nėra.

„Kokio lygio architektus gali išleisti architektūros mokykla, sukonstruota „biurokratinės piramidės“ principu? – retoriškai klausia profesorius. – Tokiu atveju architektai bus parengti pagal mokyklos vadovo individualią nuomonę, kas gali visai nesutapti su visuotinai priimta kokybiško architekto samprata. Tad kodėl šitokia schema turi galimybę funkcionuoti? Atsakymas aiškus – tik „biurokratinės piramidės“ pagalba galima daryti įtaką studijų programų turiniui, būnant kitos kompetencijos (socialinių ar humanitarinių mokslų) lauke, neturint architekto profesijos įgūdžių bei kompetencijos.“

Šiandien daugelis universitetų orientuojasi į paslaugų teikimą, todėl paprasčiausias būdas išlikti – supaprastinti reikalavimus universitetiniam išsilavinimui bei palengvinti studentams galimybes gauti universiteto baigimo diplomą. Dėl tos priežasties architektūros bakalaurai ir magistrai nėra tinkamai parengti profesinei veiklai.

1999 metais atsakingi už aukštąjį mokslą Europos šalių ministrai Bolonijos universitete (Italija) numatė gaires bendros Europos aukštojo mokslo erdvės sukūrimui ir europinio aukštojo mokslo sistemos stiprinimui bei plėtojimui pasauliniu mastu. Deklaracijoje suformuluoti pagrindiniai siekiai turėjo „tapti kūnu“ dar iki 2010-ųjų. Vis dėlto kai kurie esminiai dalykai liko neįgyvendinti. Atliktų įvairių tyrimų duomenimis, universitetinių studijų kokybė kai kuriose šalyse yra smarkiai smukusi netgi vertinant pagal minimaliausius kriterijus.

Pasak A. Vyšniūno, metas apsispręsti: ar rengiame architektus, ar tik išduodame diplomus studijavusiems architektūrą? Šias iš pirmo žvilgsnio labai panašias alternatyvas skiria vienintelis kriterijus – studijų kokybė.

2018 04 27 35

Viena iš paskaitoje nuskambėjusių minčių buvo ta, jog aukšto lygio architektus gali paruošti tik aukštos kvalifikacijos dėstytojai, turintys dar ir didelę praktinę patirtį.
Romualdo BALIUTAVIČIAUS nuotr.

Į viršų