Mero būta stambaus, ūsuoto, didingos eisenos, kuriai, be viso ko, savito žavesio teikė ir jo originalus margas apdaras – tiesiog traukė aplinkinių žvilgsnius. Meras neturėjo ant kaklo jokių jo padėtį pabrėžiančių grandinių ar grandinėlių. Dar daugiau: jis viso to baisiai nemėgo. Galima sakyti nekentė, kadangi nereikalingi nors ir brangūs atributai labai varžė jokių pančių nepripažįstančią jo prigimtį.

Mero pirmtakas, daugelio nuomone, buvo nepikta būtybė, tačiau labai tingi ir neryžtinga. Pamatęs kur gatvėje šiukšlių krūvą, ją apeidavo nekreipdamas nė mažiausio dėmesio, o grįžęs dažnai visą popietę snausdavo prie stalo ir pašokdavo tik netyčia kam pravėrus duris arba suskambus telefonui. Tačiau kaip buvo, kaip nebuvo, jis – jau praeitis, o apie buvusius šnekėti blogai – prasto tono požymis...

Išsirinkti naująjį Merą buvo ne taip jau lengva. Taryboje svarstėme bei siūlėme įvairius variantus – kiekvienas pagal savo supratimą, skonį ir savąjį sugedimo laipsnį. Moteriškajai tarybos daliai labiau svarbi buvo išvaizda, kai tuo tarpu vyrus labiau domino dalykinės kandidato savybės ir kiti aspektai. Ne paskutinėje vietoje buvo pretendento fizinė būklė, atletiškumas, polinkis judėti, įpročiai laikytis švaros bei tvarkos plačiąja prasme, kitaip aplinkiniams būtų nemažai vargo. Ne paslaptis, kad ankstesnis meras neretai tualete palikdavo savo ekskrementus nenuplovęs vandeniu ir lyg niekur nieko išeidavo, matyt, tikėdamasis, kad už jį tai atliks kažkas kitas. Tačiau apie buvusį blogai nekalbėkime – juk nėra tobulo nė vieno...

Aš, kaip nuolat pirmininkaujantis tarybos posėdžiuose, ne kartą primindavau, jog siūlydami ir ieškodami visiems priimtino kandidato, turime neatitrūkti nuo realybės: kandidatas juk ne kažkokia iš kosmoso atklydusi būtybė, kad vienodai gerai protautų ir tvarkytųsi, bendrautų su aplinkiniais, būtų darbštus ir stebintų savo jėga bei vikrumu... Tiesą pasakius, Meras – daugiau simbolinė figūra. Kitaip tariant, ko gero, niekas nė nepastebėtų, jeigu kelias dienas Meras išeitų „pagastroliuoti“... Tačiau taip jau įpratome, kad turi būti kažkas, pas kurį galima būtų ateiti ir kuris tave suprastų labiau už aplinkinius...

Simona pareiškė, kad jai ne paskutinėje vietoje kandidato amžius, girdi, kuo jaunesnis, tuo geriau. Tokie jos samprotavimai labai nenustebino: žinau, kas galvoje jaunoms, neseniai aukštuosius mokslus baigusioms panelėms... Todėl pasakiau, kad pernelyg žavėtis jaunomis kandidatūromis į Mero postą nederėtų, nes tokiems dažnai trūksta tam tikrų būtinų įgūdžių, kurie įgyjami su laiku, dėl ko vėlgi kentėtume visi mes.

Gediminas tvirtino, kad jį kur kas labiau domina, kaip naujasis Meras praleidžia laisvalaikį. Ar mėgsta žuvį? Kepsnius? O maudynes? Maudynių nelabai? Nemoka plaukti? O ar daug laiko praleidžia vaikščiodamas gryname ore? Panašu, Gediminas ieškojo sau kompaniono savaitgalio išvykoms. Žinoma, tame nebuvo nieko ydingo arba smerktino – kiekvieno pirštai yra į save linkę, kaip sakoma...

Mantas paprieštaravo, girdi, nors Merą reikia mylėti ir gerbti, tačiau būtina visame kame išlaikyti tam tikrą sveiką atstumą. Kaip ne kaip, jis – Meras, o mes – tik jo aplinkos žmonės. Todėl reikia neužsimiršti ir nepulti į familiarumus. Esą tai „ne tik kad sveika, bet ir naudinga“.

Gediminas tai suprato savaip ir puolė žodžiais oponentą. Kol aistros neįsismarkavo, teko įsikišti man, pirmininkaujančiam, ir jeigu ne sutaikyti, tai bent nutildyti įsikarščiavusias galvas.

Šiaip ar taip, po ilgų komandos svarstymų ir abejonių, konsultacijų ir diskusijų, vieną dieną pagaliau pasirodė jis, naujasis, ilgai lauktas mūsų Meras.

Simona iškart liko sužavėta jo kiek arogantiškos laikysenos ir skvarbaus žalsvų akių žvilgsnio. Atrodė, jis viską puikiai žino ir supranta kiekvieną tavo mintį, dar nė nepradėjus kalbėti (gera savybė kolektyve!)

Matilda lyg tarp kitko vis trynėsi aplinkui ir, kaip man pasirodė, gaudė nuo mero sklindančius kvapus bei visokias vibracijas, bandydama apie jį susidaryti savo ypatingą nuomonę.

„Įdomu, ką jis labiausiai mėgsta? Sakoma, iš to galima daug sužinoti ir apie patį subjektą...“ – pašnibždomis pasiteiravo Mantas, viena akimi stebėdamas Merą.

„Rytą jis labai noriai suvalgė tris dešreles – be garstyčių, be duonos, be kečupo, daržovių ir be jokių kitų priedų“, – taip pat pašnibždomis jam atsakė Simona.

Meras tuo metu pro praviras duris nužingsniavo į patalpą, kurioje jam teks daugiausia praleisti laiko, trumpai žvilgtelėjo per langą į gatvę ir, grįžęs, prisišliejo prie krėslo. Kurį laiką jis dairėsi ir tylėdamas vertino naują aplinką. Paskui Mero kūnas atsipalaidavo ir, susmukęs į krėslą, įsistebeilijo į mus...

Minutė, kita... Žiūrėjome ir mes tol, kol tyla tapo nebejauki. Reikėjo kažką pasakyti arba kažko griebtis.

„Ką gi, sveikas atvykęs, Mere, – tariau jam, nes reikėjo kažką pasakyti ir pradėti formuoti santykius, nuo kurių priklausė ne vien mano, bet ir visų likusiųjų gerovė bei ramybė. – Gal kas atneštute vandens – diena labai šilta. Ar norėtumėte šalto vandens, Mere?“

Meras tik atsainiai žvilgtelėjo.

„Žino savo vertę, šiknius“, – beveik nepraverdamas lūpų sušnibždėjo kažkuris iš mūsų.

„Neprisigerinsi“, – konstatavo Gediminas ir, kaip man pasirodė, truputį piktdžiugiškai.

„Tikiuosi, kad šitas bent jau neterš tualete“, – į ausį prunkštelėjo Mantas.

„Beje, o kodėl mes jį vadiname Meru? – suabejojo Simona. – Anas buvo Meras, šitas irgi Meras... Painu kažkaip. Kodėl ne Burmistras, ne Vachmistras ir netgi ne Seniūnas? Matildos draugui reikėtų įdomesnio vardo...“

Kaip šeimos tarybos pirmininkas turėjau kažką atsakyti.

„Matai, dukrele, – tariau Simonai. – Meras – mano galva la-a-a-bai gražus vardas katinui, toks tikras ir teisingas, kad nėra čia ko išradinėti dviračio.“

Prieštaraujančiųjų neatsirado. Meras gi sėdėjo kaip niekur nieko mano krėsle prie kompiuterio ir skvarbiu žvilgsniu tyrinėjo susirinkusius šeimos narius.

Į viršų