facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šis pusamžis vyriškis sutiko kalbėtis tik su viena sąlyga: turime išsaugoti jo visišką anonimiškumą. „Azartiniai lošimai – kaip klampynė, kaip pelkė. Įsiurbia nepastebimai, o ištrūkti ne kiekvienas suranda jėgų bei artimųjų palaikymo“, – teigia Vidas, dvylika metų atidavęs šitokiam gyvenimui (vardas pakeistas, – aut. past.)

Kalbamės jaukiame bute, viename iš Šiaulių miegamųjų rajonų. Čia Vidas jau ne pirmi metai gyvena su savo antra šeima, nes pirmoji jo santuoka neišlaikė skaudžių išbandymų. Ir mūsų pašnekovas savo kaltės neneigia.

Pradžioje buvo kapeikos...
„Į azartinius lošimus kortomis įtraukė pažįstami ir draugai, – mena pašnekovas. – Iš pradžių statymai buvo nedideli, labiau „vaikiški“ – po dešimt ar dvidešimt kapeikų. O vėliau, įbridus į tą liūną, statymai išaugo iki rublio, penkių, dešimties rublių...“

Vidas teigia, jog azartinis lošimas primena rūkymą. Užtraukei dūmą kartą, kitą ir jau nebegali be cigaretės. Tarybiniais laikais lošiančiųjų buvo ne taip ir mažai. Dažniausiai lošdavo tie, kas nematė kitokių kelių užsidirbti, sukaupti pinigo... Dažnam atrodė, kad tai vienas iš lengviausių būdų praturtėti.

Vidas atvirauja, kad norėdamas išlošti daug turi sukčiauti. Kitaip laimėjimai bus reti ir atsitiktiniai.

O kur veikė pogrindiniai lošimų namai?

Vidas: „Buvome „prisijaukinę“ nemažai kioskelių miesto pietiniame rajone. Kitur už butelį įsileisdavo ir duodavo kambarį – tokių butų irgi žinojome kelis. Lošdavome kortomis seiką ir debersiją. O štai „akį“ lošdavome labai retai, nes čia daug nepagudrausi... Laimėjęs banką būsto šeimininkui duodavo rublį. Tačiau dažniausiai rinkdavomės viešbutyje, taip pat lošdavome ir automobiliuose.“

Bet keturiese lengvojoje mašinoje – labai nepatogu?

Vidas sako, jog dažnai į lengvąją mašiną sulįsdavo šešiese ir taip lošdavo parą arba dar ilgiau... Užsiėmimas labai emocingas, todėl vyrai traukdavo cigaretę po cigaretės. Pareidavo namo, o rūbai prisigėrę tabako dūmų – kaip iš rūkyklos.

Viena iš nerašytų šio gyvenimo taisyklių bylojo: jei kartu lošia silpnesnis – būtina jį pribaigti: finansiškai, emociškai, psichologiškai... Tam į darbą leidžiami žodžiai. O jei pastebėdavo, jog nelaimėlis turi mažai pinigų – „užmušinėdavo“ pinigais, keliant statymus ir blefuojant. Su nedidelėmis lėšomis tas nebegalėdavo rizikuoti, nes klaidos kaina būtų didelė. Tačiau tokia taktika negelbėdavo: prasilošdavo greičiau negu spėdavo suvokti.

O kaip šeima? Kaip reaguodavo žmona?

Pasak Vido, kaskart parėjus namo žmonos reakcijos būdavo tiesiog baisios, tačiau klampynė laikė tvirtai ir neketino paleisti. Juolab kad Vidas buvo įsitikinęs, jog taip gyventi normalu ir kad čia kur kas daugiau galimybių praturtėti negu dirbant valdiškus darbus.

„Tiesiog rankų miklumas ir jokio sukčiavimo, jūsų didenybe!“

Taigi pradžia buvusi gana nebloga: labiau patyrę naujokui duodavo išlošti. Ir nemažai. O triukų su kortomis mokė pats gyvenimas. Ypač pralošus. Vidas stebėdavo kompanionus, jų machinacijas su kortomis, mokėsi, mąstė, bandė kartoti. Neretai kortomis lošiantys turėdavo kitiems nežinomą užnugarį – kitą tokį pat lošėją, su kuriuo susirodydavo įvairiais ženklais, pavyzdžiui, pirštų kombinacijomis, ant rankų krumplių ar kt. Vis dėlto pagauto sukčiaujant lošėjo dalia būdavusi nepavydėtina: iš tokio atimdavo pinigus ir paleisdavo „pliką“...

Prijaukinti buvo ir kai kurių kioskų šeimininkai – vyrai čia atvažiuodavo pirkti „naujų“ kortų lošimui, girdi, kad lošiant nebūtų kokių „aferų“. Kortų, kurios jų pačių iš anksto būdavo pažymimos susitarus su kioskininku. Kartu važiuojantys kompanionai, aišku, viso to nežinodavo.

Pasak Vido, kaip ir kiekviename amate, čia irgi esama visokių subtilybių, nematomų pašaliniam. Pavyzdžiui, kortų nugarėlės atrodo visiškai vienodos, tačiau bet kuris rimtas lošėjas pasakys, kad dažnai jos skiriasi spaustuvės dažų išsiliejimu ir pagal tai galima įsiminti pačias kortas. Ne visos kortos vienodai svarbios. Štai lošiant „seiką“ svarbiausi yra tūzai – keturios kortos, kurias būdavo bandoma įsidėmėti ar pasižymėti visokiausiais būdais.

Būdavo, kad kiti nusišlifuodavo pirštų galus. Oda tapdavusi plonesnė ir todėl žymiai jautresnė – būdavo galima atskirti kortas nebe akimis, o jas palietus – pagal spaustuvės dažų reljefą. Tokie tipai paprastai nedirbdavo jokių kitų darbų – gyvendavo tik iš lošimų. Tikri lošėjai net grįžę namo diena po dienos ir daug metų tobulindavo savo meistriškumą: šlifuodavo triukus dalijant kortas, mokėsi atpažinti kortų rūšį prisilietimu, daugybės kitokių dalykų. Ir tas procesas nenutrūkdavęs...

Be abejonės, vyrai būdavo ir neprasti psichologai, iš kompanionų veidų, mimikų ar gestų galintys „perskaityti“ kito lošėjo situaciją, jo turimas kortas ir pan.

Alkoholis beveik nebūdavo vartojamas, nes, pasak Vido, tai pats tikriausias būdas prasilošti. Gal tik naujokai nusižengdavo šiam nerašytam įstatymui. „Jeigu tik pastebėdavome, kad kuris linkęs išgerti, patys jam nupirkdavome svaigalų, ir vyras namo grįždavo „basas“, – prisimena pašnekovas.

Lošdami kortomis vyrai stebėdavo vieni kitus. Buvo laikoma, kad gavus geras kortas lošėjui trumpam išsiplečia akių vyzdžiai. Ir tai pastebėti ne taip jau ir sunku, jei tik kompanionas būdavo be akinių. Neužtekdavę matyti vien savo kortas, dar reikėdavo stebėti kitus, kitų judesius, mimikas, veiksmus. Užsižiopsojai trumpam, ir kortos pakeistos. Minėtos manipuliacijos tetrunka sekundę ar net sekundės dalis. Mažiau patyrusiam jos apskritai yra nepastebimos.

Geras kortų virtuozas, net visų stebimas, sugebės pasidėti sau bent kelias reikalingas kortas. Ir tas „menas“ šlifuojamas metų metus. Aišku, jei prie stalo sėdi daugiau šitokių „specialistų“ – manipuliuoti sunkiau, nes ir kiti žino būdingas pirštų padėtis atliekant tą ar kitą akimirkas trunkantį veiksmą.

Grasino pistoletu
Vidas tvirtina lošęs dvylika metų ir faktiškai kiekvieną mielą dieną. Kartais prie kortų vyrai prasėdėdavo po pusantros paros. Nevalgę, negėrę... Tik rūkydavo. Visi ir labai daug.

Paklaustas, kokias didžiausias sumas jis yra išlošęs ir pralošęs, Vidas tvirtina, kad per vieną naktį yra susišlavęs 3 tūkstančius. O kitą kartą pralošė per 300 rublių, odinę striukę, auksinį vyrišką žiedą ir dar pasiskolinęs iš sėbrų 100 rublių grįžimui taksi bei alkoholiui – reikėjo nusiraminimui. Tokia „atsipalaidavimo“ praktika būdavusi gana dažna tarp prasilošusiųjų.

Valdžia persekiodavo nelegalaus lošimo fanatikus, reikėdavo saugotis, nes kelkraštyje stovinti pilna žmonių mašina galėdavo lengvai patraukti patruliuojančių milicijos ekipažų dėmesį. Bet per tuos dvylika metų, Vido teigimu, susidūrimų su teisėtvarka nepasitaikė. Dar daugiau, pažinojęs kelis iš darbo atleistus milicininkus, kurie patys ateidavo palošti...

Viešbučių personalas kreivai žiūrėdavo į vienai nakčiai kambarį išsinuomojančią grupę vyrų. „Matyt mus „žydriais“ laikė“, – juokiasi Vidas. Bet papildomos išlaidos apsimokėdavo – lošti viešbučio numeryje būdavo žymiai saugiau negu gatvėje stovinčioje mašinoje.

Klampynė siurbė visus. Nereikėtų galvoti, kad į ją pakliūdavo tik kažkokie asocialūs tipai ar pan. Pasak Vido, lošti rinkdavosi keli gydytojai, advokatai, kitokių prestižinių profesijų atstovai.

Žinoma, vienas ateidavo kišenėje turėdamas dešimt rublių, kitas – tūkstantį. Apie tai nebuvo priimta kalbėti. Lošdavo pagal susitarimą. Dažniausiai kiekvienas galėdavo pasitraukti, kada panorėjęs. Rečiau būdavo lošiama „iki galo“, kol su pinigais likdavo tik vienas kuris iš visos kompanijos.

Vidas prisimena, kaip lošiant „iki galo“ vienas jam per vakarą pralošė visus pinigus, auksinę grandinėlę ir savo „žigulius“. O tada ėmė ir neišlaikė žmogui nervai... Jis primygtinai siūlė užstatyti dar ir savo butą... Vidas atsisakė suprasdamas visą situacijos rimtumą. Tada pagautas azarto anas iš duoninės išsitraukė pistoletą ir pareikalavo savo: lošime toliau ir iki galo!

Mūsų pašnekovas teigia, kad net išlošus jo butą nebūtų buvę iš to naudos, kaip ir iš mašinos: formaliai tavo, bet kaip įteisinti dokumentus? Juk mašinos dokumentus padavęs savininkas bet kada galėjo pareikšti savo teises, apkaltinti sukčiavimu, dokumentų vagyste ir t. t. O tai jau grėsė ilgais nelaisvės metais.

Buvo naktis. Vidas pasiūlė nuvažiuoti į naktinę parduotuvę, girdi, padarykime pertrauką. Nupirksiąs alaus, visi atsigersime, prasiblaškysime, atsipalaiduosime, o tada pratęsime lošimą. Anas sutiko. Kol trys sėbrai laukė mašinoje, vienam kartu atėjusiam Vidas padavė nunešti pilną dėžę alaus, o pats, sumokėjęs už alų, spruko pro parduotuvės tarnybinį išėjimą į tamsą... Laimė, sėbrai neatvažiavo jo ieškoti nei tą naktį, nei vėliau.

Tokių pernelyg azartiškų lošėjų būdavo vengiama. Nepaisant jų prašymų, maldavimų, grasinimų, pažadų išmokėti skolas dalimis ir t. t. Su jais niekas nebelošdavo. Jie buvo pernelyg azartiški, pavojingi ir nenuspėjami. „Jei žmogus pralošęs nesugebėdavo ramiai išsiskirti net su 10 rublių – šaukia, isterikuoja, daužo kumščiais stalą – kaip su tokiu gali lošti?“ – retoriškai klausia pašnekovas. Tokie nepritapėliai neretai persiorientuodavo – imdavo žaisti lošimo automatais. Tik čia, anot Vido, galimybė išlošti be galo maža...

Žinoma, šalia egzistavo ir „aukščiausioji“ lošėjų kasta, kur per vieną vakarą žmogus pralošdavo 10 ar 20 tūkstančių rublių. Anuomet tai buvo didžiuliai pinigai. Ir išlošdavo. Ne tik pinigus, bet ir vertingus daiktus, nekilnojamąjį turtą, automobilius, aukso dirbinius, valiutą, brangenybes... Vidas teigia su šitokia publika nelošdavęs, nes statymai ten būdavo milžiniški. Atvykę vyrai praverdavo banknotų prikimštus „diplomatus“. Jeigu tiek neturi, niekas su tavimi ir nepradės...

Pralošė žmonos pinigus
Būdavo pralošiami pinigai. Didesni ar mažesni. Tikriausiai šioje draugėje dažnai kildavo vaidų, muštynių?

Vidas tikina, kad apsieidavę be viso šito. Kartais ateidavusios kitų lošėjų žmonos – prašydavo jų vyrų nebepriimti prie kortų stalo. Juk neretai bendraudavome ne tik prie kortų, bet ir svečiuodavomės vieni pas kitus su žmonomis. Arba sykį vienas per vakarą pralošė už dekretines atostogas žmonos gautą išmoką. Aišku, to niekas nežinojo. O kitą dieną atėjusi verkdama moteris prašė sugrąžinti vyro praloštus pinigus, kitaip pranešianti milicijai... Kompanionai surinko visą sumą ir grąžino – iš karto ir be kalbų. Pasak moteriškės, vyras be kortų jau ir miegoti nebegali: atsigula, žaidžia pats vienas, atsisėda pusryčiauti – dėlioja kortas... O paskui pradingsta. Viską neša iš namų.

Iš tiesų kai kurie pabandę azartinius lošimus sugebėdavo atsispirti ir greitai mesdavo šį užsiėmimą. Tačiau kiti, ir jų buvo dauguma, įklimpdavo tiek, kad nebelikdavo jokių stabdžių. „Niekam nepatariu net bandyti, net lošti juokais, – sako Vidas. – Tai įtraukia. O jeigu kada ir pavyksta išlošti, ilgainiui vis tiek viską praloši. Ir sveikata pašlyja – nuolatinė įtampa, be valgio, be miego, graužia įtempti santykiai su artimaisiais.“

Kaip narkotikai...
Negalėjome nepaklausti, kaip pavyko atsikratyti priklausomybės azartiniams lošimams.

„Pirmiausia, – sako Vidas, – su Nepriklausomybės atkūrimu pradėjau vežioti prekes į Rusiją ir šitaip atitrūkau nuo kortuotojų šutvės. Išvykdavau dviem mėnesiams ir tai davė laiko pamąstyti, įvertinti situaciją blaiviai. Juk azartiniai lošimai yra kaip narkotikai, kaip alkoholizmas: pramerki rytą akis ir pirma mintis: kur susirasti kompanionų lošimams... Mobiliųjų telefonų tada nebuvo – tekdavo gaišti laiką, važinėti ir vaikščioti pakiemiais, po butus, ieškant bendraminčių. Visos mintys būdavo tuo užimtos.“

Kartais prasilošus tekdavo sukti galvą, kaip prasimanyti pinigų ar iš kur pasiskolinti. Skolintis galėdavai iki pradėdamas lošti. Galėdavai užstatyti daiktus, tačiau prasilošus su tavimi į skolą niekas nebelošdavo. Ir skolinti nelaimėliui niekas iš jo kompanionų nebeskolindavo. Prasilošei, ir jeigu nebeturi ko užstatyti, važiuok namo. Tokios taisyklės. Puolę į azartą žmonės užstatydavo striukes, batus, grandinėles, laikrodžius, viską, kas turėjo vertės. Būdavo galima bandyti susitarti su laimėjusiu ir per apibrėžtą laiką praloštus daiktus išsipirkti – lošėjų „etikos kodeksas“ tai leisdavo.

„Ten, kur pinigai, draugų nėra, – konstatuoja pašnekovas. – Buvo atvejis, kai man sekėsi. Eidamas namo užsirišinėjau batus ir pinigų gniužulas iškrito iš galinės kelnių kišenės. Kaip į vandenį. Be manęs bute buvo dar trys lošėjai, vadinasi, vienas iš jų pinigus pasisavino. Klausinėjau kitą dieną susitikęs – gal kas matė. Veltui. O už rankos nieko nepagavau...“

Iš lošimo prasigyvendavo vienetai. Vidas teigia pažinojęs vieną lošėją, kuris netgi namą Vaidoto gatvėje iš to pasistatė. Bet anas be 10 tūkstančių rublių net nesėsdavo lošti... Į banką dėdavo  penkiasdešimt rublių, kitas turėdavo teisę banką didinti iki penkių kartų. Sumos susikaupdavo didžiulės. Ir prasidėdavo. Skirtingai negu kiti, tas laimės kūdikis lošdamas šalia pasistatydavo butelį stipraus gėrimo, įsipildavo taurelę ir laižydavo visą vakarą. Taip bent jau sako lošėjų folkloras...

Vidas teigia ir šiandien mieste sutinkantis buvusių bendraminčių. Pasikalba. Dažnas iš jų lošia iki šiol. Tačiau žmonės keičiasi... Nervingesni, piktesni tapo... Kitų jau nebėra tarp gyvųjų. Kartą paskambino iš Anglijos grįžęs pažįstamas: gal nori susitikti, palošti? Mūsų pašnekovas nebebando likimo ir į visus panašius pasiūlymus atsako vienareikšmiškai: „Ne!“

Vidas namuose kortų nebelaiko. „Antrąkart į tą patį liūną nebenoriu, – sako jis. – Tai įtraukia. Gali akimirksniu prarasti viską, ką sukūrei savo prakaitu, išduoti ir nuvilti artimus žmones. Džiaugiuosi padėjęs tašką. Dabar ramu. Kas iš tų lengvų pinigų, jei reikia kasdien nervintis, gyventi įtampoje, jeigu prarandama brangiausia – sveikata?“

Tačiau naujokų vis atsiranda. Juos rekomenduoja senbuviai, ypač tuos, kurie „prie pinigo“. Ir išlošti leidžia pačioje pradžioje, kad naujokas pajustų laimėjimo skonį, kad jį greičiau pagautų azartas. Apie tikimybę prasilošti paprastai niekas negalvoja. Nei pačioje pradžioje, nei vėliau. Dar vienas azartinių lošimų fenomenas. O mūsų pasakojimo herojui pasisekė, nes klampynė savo aukų taip lengvai nepaleidžia...

Į viršų