Mažyčiame bendrabučio kambarėlyje gyvenome keturiese: aš, žmona ir dvi mūsų mažametės dukros. Pasienis buvo nustatytas narveliais – laikėme per dvidešimt paukščių, daugiausia papūgų: nimfų, banguotųjų papūgėlių, rozelų, agapornių… Be to, su mumis gyveno juodmargis kaimo katinas, vadinamas Pinkiu, bei Doris – kažkada priklydęs škotų aviganis.

Gyvenant su šitiek augintinių, vos ne kasdien nutikdavo kažkas įdomaus. Vieną iš tokių istorijų ir noriu papasakoti.

Buvo šeštadienio rytas. Grįžau iš turgelio, stichiškai atsiradusio prie geležinkelio stoties, kur iš traukinio išlipę baltarusiai ir ukrainiečiais žemomis kainomis siūlydavo visokių gėrybių.

Taigi grįžau tąkart nešinas du ar tris kilogramus sveriančiu olandiško sūrio gabalu – užteks ilgesniam laikui. Tais tuštėjančių parduotuvių laikais visuomet tekdavo pirkti atsargai – maža kas. Nestovėsi gi kiekvieną dieną kilometrinėse eilėse! O žmona tuo tarpu valė išjungtą šaldytuvą. Padėjęs sūrį ant šaldytuvo lentynėlės, užsiėmiau savais reikalais.

Kitą dieną, šeimynai susėdus prie pusryčių stalo, paaiškėjo, jog dingo vakar mano nupirktas sūris. Milžiniškas luitas stačiai ėmė ir išgaravo! Apie gardžius sumuštinius prie arbatos beliko tik pasvajoti.

Koks nenaudėlis tai padarė? Šis klausimas, kuris tą rytą neramino mūsų galvas, ir aš, jaunystėje buvęs didelis Šerloko Holmso gerbėjas, ėmiausi painioti šį mistišką įvykį.

Antgamtinių jėgų įsikišimą teko atmesti iš karto: kam dvasioms sūris? Kuris nors iš mūsų? Būtų juokinga ir pagalvoti, kad vienas žmogus įstengtų suvalgyti šitokį pasibaisėtiną sūrio kiekį. Kokia pagaliau prasmė visa tai neigti?

Kuris nors iš augintinių? Papūgos turėjo tvirtą alibi – jos jau kelinta diena nebuvo paleidžiamos iš narvelių. Katinas? Jam netrūko maisto, be to, kaip jis būtų panešęs ar suėdęs tokį didelį sūrį?! Svetimi užėję nebuvo, taigi visi įtarimai krito ant šuns – į jo nasrus laisvai tilpo tas nelemtas gabalas. Jis pakankamai aukštas ir stiprus, kad pasiimtų iš praviro šaldytuvo sūrį bei jį iš karto sudorotų, nepalikdamas nė mažiausio pėdsako. Nė trupinėlio.

– Dori, tai tavo darbas? – griežtai paklausiau šuns, atsivedęs jį prie atidaryto šaldytuvo.

Šuva pabruko uodegą, panarino galvą ir palengva atbulas ėmė trauktis į tolimesnį kambario kampą, iš padilbų žvilgčiodamas savo baltomis akimis.

Viską supratau kaip nebylų kaltės pripažinimą.

Ach tu, sūrio vagie! Negi tu dar alkanas? Argi tau ko trūksta? Tikras škotų avigalvis!

Katinas Pinkis nuo sofos atlošo atsainiai stebėjo sceną, o jo apvalainas snukutis švietė kažkokia angeliška ramybe, prigimtiniu kuklumu ir dar kažkuo, kas žodžiais nusakoma maždaug šitaip: „Iš tiesų, Dori, tu pasielgei kiauliškai, surydamas sūrį ir palikdamas šeimininkus be pusryčių. Tik pagalvok: jie tave priglaudė, suteikė pastogę, rūpinasi tavimi, šeria, o tu, nedėkingasai, štai kaip atsilygini geradariams!“

Sugėdintas Doris tyliai tupėjo kampe, nedrįsdamas į mus pakelti akių. Panašu, kad jis suprato savo kaltę ir atgailavo...
Prabėgo pora savaičių. Vėl šeštadienis. Visa šeimyna darome „generalinę“ tvarką.

Pakvietęs dukras, paprašau susirinkti žaislus, su kuriais rečiau žaidžiama, ir juos padėti į vietą. Tam ištraukiu didelį sunkų stalčių, esantį po dviaukšte vaikiška lova. Ir ką jūs manote? Stalčiuje mūsų mylimas katinėlis įkūręs savo „štabą“, kuriame mėtėsi kažkada nukniauktos apdžiūvusios dešrelės, kitoks maistas ir to nelemto sūrio likučiai!

Mano netikėtas pasirodymas pribloškė sūrio vagį, kaip atsivėręs dangus biblinį nusikaltėlį. Jis net nebandė bėgti…

Čia jau būtų galima dėti tašką. Tačiau taip ir norisi paklausti: o bendraujant su žmonėmis, ar kartais mūsų neapgauna jų išorė? Ar galime greitai ir be vargo atspėti, kas neretai slypi po mus supančių žmonių kaukėmis?

Į viršų