Lietuva pasaulio laimingų šalių sąraše pernai buvo 52-a. Kodėl tiek daug žmonių mūsų šalyje jaučiasi taip, tarsi laimė juos būtų aplenkusi. Gal mes daug reikalaudami iš savo vaikų, jau užauginame žmones, kurie negeba jaustis laimingi?
Apie tai kalbamės su Juriu Belte, socialiniu psichologu, lektoriumi, mokymų treneriu, konsultuojančiu įmones vadovavimo psichologijos, bendravimo psichologijos, konfliktų sprendimo klausimais. Svečias atvyko į Šiaulius vesti seminaro „SOS vaikų kaimai“ darbuotojams, surengti idėjų generavimo sesiją.
„Šiaulių naujienoms“ psichologas sutiko atsakyti į kelis klausimus, pokalbis pakrypo į vaikų auklėjimo sritį.
– Dažnai kalbama, kad Lietuvoje žmonės jaučiasi nelaimingi. Kokios gali būti priežastys? Galbūt mes ne taip auklėjame savo vaikus?
– Esminė klaida, kad vyksta programavimas – turi būti geriausias. Tai lyginimas su kitais. Sunku siekiant tapti geriausiam kitus priimti kaip lygiaverčius. Nuolatinis konkuravimas, reitingavimas nėra gerai. Visur nepavyks būti geriausiam. Iš to kyla daugybė problemų. Pirma, atsiranda bandymų atsisakyti veiklos, kur iš anksto žinai, kad geriausias nebūsi. Iš anksto atsisakoma įveikti sunkumus. Tarpusavyje rungiasi dvi savybės – puikybė ir menkavertiškumas. Bandoma imtis sričių, kur gali ne būti, o atrodyti geriausias. Pasirodyti prieš kitus, „garsiai skambėti“ tampa labai svarbu. Puikybė reikalauja garsaus firmos ženklo, prabangių daiktų. Antra vertus, kyla nepasitenkinimas net ir savo pasiekimais. Reikia vis daugiau, nes gali atsirasti „geresnis“ už mane. Nebedžiugina gyvenimas.
Trečia blogybė, kad iš nuolatinio lyginimo atsiranda pavydas. Yra geresni ir prastesni. Jei vieną dieną tas, kurį esu pastatęs žemiau, pasiekia aukštesnį lygį, manęs tai nedžiugina, priešingai, atsiranda neigiama emocija dėl kito sėkmės. Sako, pavydas būdingas lietuviams. Ne tik.
Konkurencija sukuria neigiamą psichoemocinį foną, jis nulemia, kad nėra laimės pojūčio. Taigi, siekis būti geresniam už kitus yra neigiama programa.
– Ar galima teigti, kad patyčios visuomenėje taip pat lyginimo, konkuravimo pasekmė?
– Be abejo. Noras pasirodyti geriau reikalauja daug pastangų. Kitą sumenkinti yra daug lengviau. Asmuo, kuris nevertina savęs teigiamai, „linkęs pasikelti savivertę“ pačiu lengviausiu būdu – žemindamas kitą.
– Paskutiniu metu pastebime labai daug pavargusių jaunų žmonių. Jiems niekas neįdomu. Iš kur tas nuobodulys gyvenimui tik prasidėjus?
– Viskas prasideda nuo tėvų. Dažnai reikalaujama iš vaiko: daryk gerai arba nieko. Vaikas negali iš karto daryti viską gerai. Jam reikia mokymosi ir klaidų etapo. Išugdomas prefekcionistas: negaliu tobulai – nedarysiu iš viso nieko. Tokie žmonės per daug laiko sugaišta pasiruošimui, bijo pradėti. Vieni labai daug dirba, bet rezultato, kuris jį tenkintų, nepasiekia. Visą gyvenimą ruošiasi kažkokiam žygdarbiui, bet nepradeda, nes nepasitiki savo jėgomis. Kiti tiesiog atmeta visus pasiūlymus: man neįdomu, nereikia. Neretai iš prigimties gabūs žmonės lieka neišnaudoję savo galimybių. Dažnai drąsesni su mažesniais gabumais pasiekia daugiau. Kaip pasakose, trečias brolis laimi, nes nemato problemų, pasitiki savimi.
Kita klaida – stabdomas vaiko smalsumas. „Daug žinosi – greit pasensi“, – sako lietuvių patarlė. Neretai tėvai nepasitiki vaiku, neatsako į vaiko klausimus, skuba už juos atlikti paprastus buities darbelius, siekia apsaugoti nuo visų gyvenimiškų problemų. Kad vaikas mokytųsi suprasti, su juo reikia daug bendrauti, leisti jam dalyvauti, tirti, suklysti, savo klaidas ištaisyti.
Smalsumas – varomoji emocija. Per anksti ją užslopinę išauginame vaikus, kuriuos sudominti net „degančiam“ mokytojui darosi sudėtinga. Virtualus pasaulis vaikui lengviau paklūsta ir nuo jo atplėšti darosi vis sunkiau. Juk šiuo metu vaiką išvaryti į lauką – bausmė, jis ten neturi ką veikti.
– Ar svarbu vaiką išmokyti pritapti visuomenėje?
– Vėl didžiausiais akmuo į tėvų darželį, nes visas vertybes atsinešame iš šeimos. Pritapti visuomenėje – tik vienas iš kriterijų. Absoliutizuojama idėja tampa kvailyste – kažkas yra pasakęs. Jeigu vaikas nuolat taikysis prie kitų, praras savo individualumą. Sociumas nesivystys, jeigu jame nebus savitų asmenybių. Nuolat prisitaikantis nesijaus laimingas, nes dažniau realizuos ne savo, o kažkieno kito lūkesčius. Žmogus turi gyventi teigiamų emocijų zonoje, kad būtų efektyvus. Vadinasi, turi būti pasitikintis savimi, žinoti savo tikslus ir numatyti galimas ribas. Siekti nuosavų tikslų harmonijoje su visuomene.
Kitas kraštutinumas – kai vaikas nuolat priešinasi, protestuoja, neigia – anarchija. Dažniausiai ji praeina su paauglyste. Jei ne – turime konfliktišką asmenybę, nepatenkintą ir savimi, ir kitais.
– Gal todėl iš Lietuvos tiek daug žmonių ir emigruoja?
– Deja, Lietuvoje gana stiprus nusivylimas politikais, laimingumo rodiklis žemas, savižudybių nemažėja. Emigruojama ne vien dėl ekonominių priežasčių. Žmonės praranda viltį, nebemato perspektyvos. Energingieji išvyksta, emocinis fonas lieka dar sunkesnis.
Dažnai Lietuvoje ir Latvijoje klausiama, kodėl estai nuėjo toliau. Lietuviai konservatyvūs, bijo permainų. Pas mus senoji nomenklatūra tik persidažė. Estijoje reformuota kardinaliai. Pas mus reformos tik kosmetinės, nes bijoma, kad žmonės piktinsis, nebeišrinks. Trūksta mąstymo į tolimesnę ateitį. Kojines lopome, o jas laikas išmesti, nes „lopas ant lopo – o lope skylė“. Mes, tiek latviai, tiek lietuviai, linkę galvoti, kad kaimynai gyvena geriau. Panašiai. Iš esmės Latvijoje tik Ryga, aplink Rygą, dar Ventspilis, o provincijos apleistos. Lietuva dar turi Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, regionai šiek tiek gyvesni. O vaistas – veikti. Ir auginti savimi pasitikinčius vaikus. Skatinti jų smalsumą ir nebausti už klaidas. Mylėti ir pasitikėti. Tik veikdami suprasime, kad nesame tokie nelaimingi, kokie jaučiamės.
