facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Istorijos tėvas“ Herodatas gimė tarp 490 ir 480, mirė apie 425 metus prieš Kristų. Savo kelionių metu po Mesopatamijos, Asirijos ir Babilonijos šalis jis pastebėjo įdomų ligonių gydymo būdą, kurį jam ten teko stebėti.
Jis rašė, kad ligonius išnešdavo į turgaus aikštę, o praeinantys žmonės duodavo ligoniui patarimų dėl jo ligos, jei kas nors iš jų pats sirgo arba matė  kitą sergant. Paskui praeinantysis patardavo ligoniui ir paaiškindavo, kaip jis pats išsigydė nuo panašaus susirgimo arba matė kitą išgyjantį. Nieko nesakyti praeinant pro ligonį buvo uždrausta, kiekvienas turėdavo paklausti, kokios jokančios.

Aprašytas toks gydymo būdas egzistavo nuo senų laikų tarp asiriečių ir babiloniečių. Tuo būdu buvo naudojamasi kraštutiniu atveju, kada gydytojas būdavo bejėgis padėti ligoniui.

Tačiau reikia pastebėti, kad medicinos lygis ten buvo pakankamai aukštas, turint omenyje, kad čia kalbama apie antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą.

Babilono valdovas Hamurapis tada išleido įžymius savo įstatymus. Jo įstatymų rinkiniuose yra straipsniai, kurie nustato gydytojo statusą Babilone, kas besąlygiškai liudija apie tai, kad medicina jam valdant buvo pakankamai išvystyta.

Didelį dėmesį valdovas skyrė gydytojams chirurgams. Kodekse kalbama apie chirurgo darbo apmokėjimą. 215 straipsnyje nurodoma kad „jeigu gydytojas, darydamas kam nors pjūvį bronziniu peiliu, išgydys šį žmogų, arba nuims nuo kieno nors akies giedravalkį bronziniu peiliu, išgydys šio žmogaus akį, tai jis gaus 10 siklių (cukneu) sidabro“.  Šis honoraras buvo labai aukštas, už 5 siklius buvo galima išsinuomoti gerą namą visiems metams, o amatininkas per dieną uždirbdavo tik vieną dešimtąją siklio.

Galima įsivaizduoti, kaip aukštai buvo vertinamos gydytojų žinios, daug metų atidavusiems mokslui medicinos mokykloje, ir kaip gydytojas rizikavo atlikdami operacijas, nes paciento mirties atveju gydytojas buvo baudžiamas negailestingai. 218 straipsnyje Hamurapis įsakė, kad „jeigu gydytojas, darydamas kam nors sunkų pjūvį bronziniu peiliu, sukelia šiam žmogui mirtį, arba nuimdamas nuo kieno nors akies giedravalkį bronziniu peiliu sužeis šio žmogaus akį, tai jam turi būti nukirsta ranka“.

Didelę reikšmę ruošiant gydytojus Babilone ir Asirijoje turėjo dvi stambios medicinos mokyklos, kurios, kaip ir kitos, buvo valstybinės. Mokant gydytojus buvo naudojami vadovėliai, įvairios priemonės, buvo sudaromos medicinos enciklopedijos. Specialistus stebina, kad tais tolimais laikais gydytojai skyrė įvairių ligų traktavimą: simptomatologiją, etiologiją, diagnostiką ir prognozę. Imkime nors du pavyzdžius iš ligų aprašymų. „Jeigu ligonis padengtas išbėrimais, ir jo kūnas pradeda juoduoti, jis susirgo (ši liga) bendraujant su moterimi; tai Dievo Sino rankos prisilietimas, jis išgis“. „Jeigu kas nors kenčia geltligę sunkia forma, jei galva, veidas ir liežuvis bei visas kūnas pajuodavo, tegul gydytojas nesiliečia prie tokio ligonio. Šis žmogus mirs, jo negalima gydyti.“

Čia nors ir naiviai duoti ligos simptomai, „aiškinama“ ligos priežastis ir duodama tolesnė eigos prognozė.
Ligos buvo kruopščiai aprašomos, įrašomos į  žinynus, vadovėlius, kuriuose buvo nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia skirti diagnostikai ir be tikslaus ligos nustatymo gydytojas negalės paciento išgydyti. Viena iš tokių medicininių priemonių priklauso gydytojui Nebulei, ji susideda iš trijų skilčių, parašytų molinėje lentelėje. Čia pateikiami ligų aprašymai, augalų pavadinimai, kurie buvo vartojami kaip vaistai, ir vaistų paruošimo receptai.

Medicininiai moksliniai darbai buvo pašvęsti įvairiems klausimams: ginekologijai, ausų, akių, kepenų, skrandžio bei kitų organų ligoms.

Asirijoje ir Babilone oficialiai buvo uždrausta skrosti lavonus ir nagrinėti žmogaus anatomiją, bet gydytojai rado kitą būdą pažinti žmogaus organizmą, jie išvažiuodavo į mūšio lauką, kur buvo galimybė atlikti operacijas sužeistiesiems, išnagrinėti žmogaus anatomiją lavonuose, taip palaipsniui atsirado lauko chirurgija.

Plačiai buvo paplitę vaistai iš žolių, mineralų, maisto produktų, daržovių, vaisių. Tiktai vaistų iš žolių pasiekė šimtą. Tai rodo, kad tais laikais augalinis pasaulis buvo neblogai išnagrinėtas. Juk vartoti gydymui galima tik tas medžiagas, kurių savybės gerai žinomos. Įvairiais atvejais buvo vartojamos sėklos ir vaisiai, šaknys ir žiedai, lapai ir stiebai, sultys, amalas, šakelės, kankorėžiai, žievė, vaisių šerdis, žalios atžalos. Dauguma augalų buvo atvežama iš tolimųjų šalių.

Buvo įrengti specialūs daržai auginti retiems vaistingiems augalams.

Vienas iš pačių seniausių medicininių receptų skamba taip: „dėl jo, t. y. skrandžio, pasveikimo, privalai paimti 1/3 jėgos finikų sulčių, 1/2 jėgos kasos žolės sulčių ir aliejaus, vyno su vandeniu, 3 mekena išvalyto aliejaus, 2 mekena medaus, sugrūsti 10 mekena ami augalo, įmesti ir priversti jį išgerti nevalgius aukštant prieš patekant Ožkos žvaigždynui. Ir jis pasveiks.“

Daug dėmesio asirų ir babiloniečių gydytojai skyrė dietai. Gydytojai ligoniams skirdavo, reikalingus dietinio maitinimo vaisius (obuolius, kriaušes), daržoves (svogūną, česnaką, burokėlius, morkas), įvairius nuovirus, sultis, gėrimus. Dažnai buvo vartojamas aliejus, kisielius, alaus mielės, sirupas, salyklas ir t. t.

Iš viso to matome, kad šiuolaikinės farmakologijos pradžia nueina į tūkstantmečių gilumą. Be augalų, ruošiant vaistus vartodavo upių ir jūrų žuvis, gyvulių kraują, pieną, grietinėlę, mėsą, riebalus, gyvulių kaulus, paukščių kiaušinius, bičių medų, žydrąjį akmenį, gipsą, klintis, sierą, alūną, varį, mineralines druskas, švino ir natrio druskas.

Asirų ir babiloniečių gydytojai laikė, kad ligas sukelia įvairios priežastys.

Pirma – tai piktosios dvasios: demonai ir šėtonai. Vieni šėtonai sukelia galvos skausmus, kiti – skausmus kakle, treti – krūtinėje, ketvirtieji pakenkia rankas. Jie gyvena ore, prasiskverbia į žemę, vandenį. Šėtonus išvydavo užkalbėjimais, magiškomis formulėmis, sudegindami jų figūrėles.

Antra priežastis susijusi su dangaus šviesulių išsidėstymu. Senovės gydytojai susiedavo ligas su dangaus kūnų judėjimu. Trečia priežastis – žmogaus kraujo būklė.

Į viršų