Krūtinė (lot. pectus) – viršutinė žmogaus liemens dalis. Ją iš viršaus riboja kaklas ir raktikauliai, o iš apačios – diafragma, apatiniai šonkauliai, pilvas. Krūtinės ląsta ir krūtinės raumenys (tarpšonkauliniai, skersinis krūtinės, pošonkauliniai, diafragma) dalyvauja kvėpavime, o galūniniai krūtinės raumenys (dengia krūtinės ląstą iš priekio ir šonų, prasideda ties šonkauliais ir baigiasi prie pečių lanko kaulų ir žastikaulio) judina žastą, mentę, raktikaulį, kelia šonkaulius.
Dažnai terminu „krūtinė“ vadinamos moters krūtys, nors tai nėra visiškai tikslu. Krūtis (lot. mamma) – tai porinė moters kūno dalis, kurios pagrindinė biologinė funkcija – pieno gamyba (laktacija) ir kūdikio žindymas.
Krūtys yra krūtinės srityje, į abudu šonus nuo krūtinkaulio, krūtinės ląstos paviršiuje. Krūtys būdingos tik moterims ir jos susiformuoja paauglystėje. Forma ir dydis labai įvairus, priklauso nuo moters amžiaus, fiziologinių ypatybių, rasės. Viena krūtis (dažniausiai kairioji) šiek tiek didesnė už kitą, tarp krūtų yra duobutė – tarpkrūčio vaga (lot. sulcus intermammarius). Krūties vidurinėje dalyje yra spenelis.
Lytinio suartėjimo metu prisilietimas prie krūties spenelio skatina lytinį susijaudinimą (taip pat ir vyrams), o žindant kūdikiui – pieno sekreciją (speneliuose atsiveria latakai iš pieno liaukų). Spenelyje yra daug kraujagyslių ir nervinių galūnių, todėl jis yra erogeninė zona. Krūtis kaip erogeninė zona paprastai būna mažiau jautri nei spenelis.
Krūtinė ir krūtys pasaulio tautų kultūrose ir mitologijoje
Krūtys senovėje, kaip ir kai kuriose dabartinėse kultūrose, jos simbolizavo motinystę, maitinimą ir gausą. Vaisingumo deivės prieš tūkstančius metų buvo vaizduojamos kaip stambiakrūtės moterys, kartais gimdančios. Iš seniausių amžių išlikusiuose piešiniuose ir skulptūrose vaizduojama moteris stačiomis didžiulėmis krūtimis. Šiandien krūtys dažniausiai erotinis simbolis.
Senovės kinų simbolika moters krūtims daug dėmesio neteikia, tačiau labai išsivysčiusi, įgavusi krūtų formą vyro krūtinė laikoma laimę teikiančiu ženklu. Ven Vangas, Džou dinastijos pradininkas, pasižymėjo tuo, kad turėjo netgi keturias krūtis (Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas, Vilnius: „Mintis“, 2002, p. 220-221).
Senovės Egipto menininkai piešė faraonus, čiulpiančius deivės krūties pieną. Tai turėjo garantuoti jiems amžinybę ir nemirtingumą. Niekada vėliau istorija taip neišaukštino krūtų svarbos valstybės gyvenime.
Kretoje, Mochlos, apie 2000 m. pr. Kr. rastas geriamasis aukų indas, vaizduojantis deivę motiną su kiauromis krūtimis – nuliejimo angomis. Etruskų graviruotė ant veidrodžio vaizduoja Junoną, kuri įsūnija Heraklį, duodama jam krūtį.
Titas Pomponijus Mela (apie 41-44 m.) pristato Sarmatijoje gyvenančią karingą gentį, kur moterys kartu su vyrais eina į karą. O kad būtų tinkamos, tik gimusioms mergaitėms išdegina dešinę krūtį, kad nekliūtų smogiant ranka. Krūtinė apnuoginama, suvyriškėja. Tai nekliudo šaudyti, jodinėti, medžioti. Šios bekrūtės moterys – tai ne mitas. Anot legendų, amazonės dar vaikystėje atsikratydavo savo dešinės krūtinės. Viena versija teigia, kad jos taip pasilengvindavo šaudymą iš lanko, kita – jos tai darė norėdamos išgąsdinti priešus.
Žinomas romėnų poeto Publijaus Vergilijaus Marono (Publius Vergilius Maro; 70-19 pr. m. e.) posakis: „Iš visos krūtinės“ (lot. Abo imo pectore, lot., Imo pectore). Šiais žodžiais kūrinyje „Eneida“ autorius apibūdina Turno, rutulų karaliaus, pyktį, kai Turno priešas Drankas prašo nutraukti karą.
Romėnų poetas Kvintas Horacijus Flakas (Quintus Horatius Flaccus; 65-8 pr. m. e.) sakė: „Jei tavo viduriai, krūtinė ir kojos sveiki, tai ne karališki turtai daugiau nepridės“ (lot. Si ventri bene, si lateri pedibusque tuis, nil divitiae poterunt regales addere majus).
Antikoje ypač svarbios motiniškos krūtys vaizduojant Dianą iš Efeso, „Artemis polymastos“ (Artemidę daugiakrūtę), kuri kaip motina maitina visą žmoniją. Makrobijus apie ją kalba kaip apie „gamtą“ su daugybę krūtų. Dzeuso duktė, medžioklės deivė Efeso Artemidė buvo garbinama kaip vaisingumo globėja ir vaizduojama kaip motina žemė, daugiakrūtė maitintoja. Efesiečiams ji dingojosi esanti apveidė ir dosni moteris su daugybe krūtų.
Krūtys krikščioniškoje ikonografijoje motinystės simbolis, meilės, maitinimo ir globos ženklas. Dailėje vaizduojama Švč. Mergelė Marija, krūtimi maitinanti Kūdikėlį Jėzų.
Bažnytiniame mene moters krūtinė vaizduojama be jokios slaptos erotinės prasmės, ypač paveiksluose „Maria lactam“ – Kūdikėlį Jėzų maitinanti Dievo Motina. Ir šv. Bernardas Klervietis (1090–1153) vieno regėjimo metu pasistiprinęs dvasiniu pienu iš Marijos krūties – tai malonė, kuri gali būti teikiama tikinčiųjų masėms arba gali atgaivą suteikti skaistykloje besikankinančioms sieloms. Kai kada vaizduojama kaip Marija ir savo suaugusiam sūnui apnuogina krūtį, kad žįsdamas numalšintų alkį, tuo pat metu jis rodo Dievui Tėvui savo kančių žaizdas: tokie paveikslai Paskutinio teismo tema būdingi XV – XVII a.
Ant kriauklės padėtos nupjautos krūtys – žiauriai nukankintų moterų kankinių atributas. Krūtys ant lėkštės – šv. Agotos, kuri už savo tikėjimą 251 metais mirė Sicilijoje, simbolis. Pasak vienos iš legendos apie šv. Agotą, ji atstūmusi Romos konsulo meilę ir buvusi atiduota į viešuosius namus, ten patyrusi sunkiausių kankinimų, net krūtų nukirsdinimą. Apsilankęs šv. Petras išgydęs jos žaizdas (Krikščioniškosios ikonografijos žodynas (sud. D. Ramonienė). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Vilnius, 1997).
„Giesmių giesmėje“ šlovinamos merginos krūtys: „Tavo krūtys kaip dvyniai stirnaičiai, / paklydę tarp lelijų“, „Tavo krūtys lyg gazelių pora, / lyg dvyniai stirnaičių“, „Mieloji, stuomeniu esi į palmę panaši. / Tariau: „Įsluogsiu aš į palmę / datulių pasiskinti...“/ Jų kekės – tavo krūtys“, „Esu kaip siena, / mano krūtys tartum bokštai, – / tad prie mylimojo / aš jaučiuos rami“ (Giesmių giesmė. Iš lotynų kalbos vertė Jonas Vytautas Nistelis. Kaunas: leidykla „Naujasis LANKAS“, 2003, p. 11, 19, 20, 22).
XII a. vyrai žavėjosi lieknomis moterimis, turinčiomis ploną liemenį, ilgas kojas ir aukštą, bet mažą krūtinę. XV a. viduryje damos, norėdamos būti madingos, stengėsi, kad jų krūtys atrodytų mažos, pečiai – nuolaidūs, kaklas – ilgas, talija – aukšta ir plona, dilbiai – grakštūs, pilvas – šiek tiek atsikišęs.
Eduardas Fuksas knygoje „Papročių istorija. Galantiškasis amžius“ rašo: „Gražios esančios mažos, standžios krūtys, bet ne gyvybės šaltiniai, gausiai trykštantys pienu, kuo mus stebina Rembrandto arba Rubenso paveikslai.“ Venera būdavo vadinama moteris, kurios krūtys – tai tarsi „dvi rinktinės malonumų cukraus galvos“. Krūtys – ne gyvybės šaltiniai, o malonumų taurės Galantijos laikais buvo garbinamos krūtys, kurios Viduržemio jūros rasei visada buvo moters patrauklumo esmė“.
XVII – XVIII a. iš įvairių teigiamų gražios krūties bruožų itin svarbus buvo balta spalva. Ji turėjo varžytis su sniegu, dramblio kaulu arba alebastru. Švelnūs krūtų speneliai buvo branginami kaip pati didžiausia grožybė. Taip pat nemažiau svarbu buvo, ar jos standžios. Apie tai Moljeras eiliuoja: „Matau šias krūtis, / Gražioji Silvija, / Tokias gražias, tokias baltas ir apvalias, / Tačiau kad sužinočiau, ar standžios jos, / Kad nuslopinčiau savo geismą, / Aš nusibraižiau, aš paliečiau jas ranka.“
Vokiečių poetas Johanas Peteris Ucas (1720 – 1796) rašo: „Pajusti kūną ir užčiuopti gaubtą baltą krūtį.“ Gražiausios esti mažos krūtys, tokio didumo, kad delnu galėtum jas abi apimti. Tai vertina ir apdainuoja XVII a. rašytojas: „Krūtis beveik tokia, kad tilptų delne, o pumpurai turėtų būti žemuogytės.“ Itin gražu ir tikriausiai visais laikais, jei abi moterų krūtys esti pasodintos toli viena nuo kitos ir viena nuo kitos nusigręžusios dvi susipykusios seserys, kurios viena į kitą niekada nežiūri (p. 114, Papročių istorija: galantiškasis amžius).
Hipelis Teodoras Gotlybas (1775 – 1843), Frydricho Vilhelmo III leidėjas, rašė: „Dar pridurtina, kad didžiausias moters kūno grožis yra krūtys. Nuoga moteris pirmiausia griebiasi rankomis prisidengti krūtis, nors to dar labiau reikia kitoms kūno dalims. Mat į jas pirmiausia žvilgsnis krinta, ir moteriškė, slėpdama lanką, ginasi nuo priešo. Gamta pati krūtims skyrė didesnį dirglumą ir it skaniausia duoną padėjo lange.“
Krūtys esančios itin gražios kaip du obuoliukai, baltos kaip ką tik pasnigęs sniegutis ir tokio dydžio, kad kiekvieną iš tos seserų poros galima būtų apglėbti delnu. Tiek apie krūtis (E. Fuksas „Papročių istorija. Galantiškasis amžius. Vilnius: „Mintis“, 1997, p. 98, 103, 114, 118-119).
Daugybe šimtmečių Japonijoje plokščia krūtinė buvo grožio ir moteriškumo simbolis. Japonės, norėdamos paslėpti iškilumus, tvarstydavosi krūtis.
XVIII a. Europoje, kai iškirptės buvo ypač gilios, spenelių spalvą moterys paryškindavo dažais. XVIII a. karaliaus Liudviko XV laikais atsiradusios šampano taurės forma imitavo karaliaus favoritės markizės de Pompadur krūtų formą. Aleksandras Diuma turėjo dvi taures, kurios buvo nulietos pagal grafienės du Barry krūtų formą. Prancūzų išmintis byloja, jog moters krūtis turėtų tilpti vyro delne.
Pietų slavai tikėjo, kad undinėlės turi tokio dydžio krūtis, jog lengvai gali jas užmesti už nugaros.
Kai kurios šiaurės tautelės tiki, kad apvaisinimas įvyksta krūtyse, iš kurių vėliau vaisius nusileidžia į gimdą.
Australijos aborigenai moteris su mažomis krūtimis laikė nevisavertėmis, kad krūtys padidėtų, moterys jas tepdavo riebalais ir raudonąja ochra, o aplink spenelius nupiešdavo apskritimą.
Afrikoje ir Indijoje gražiomis laikomos didelės krūtys su dideliais speneliais. O štai Europoje, jeigu tikėtume apklausomis, labiau vertinama krūtinė su mažais speneliais.
Vakarų kultūrose krūtys yra intymi vieta, todėl ji yra pridengiama, dažniausiai liemenėle, nors pastaraisiais dešimtmečiais moters krūtys yra vis labiau apnuoginamos. Istoriškai taip susiformavo, kad krūtys simbolizuoja moters vaisingumą, kadangi jos gamina pieną. Tai patvirtina ir randamos įvairių kultūrų ir laikų statulėlės, kuriose yra vaizduojamos moterys didelėmis krūtimis (pvz., deivės Venera arba Ištar, šiuolaikinių Afrikos tautelių dievaitės ir kt.).
Be to, daugeliui vyrų krūtys yra gana stiprus lytinis dirgiklis, susijęs su moters patrauklumu (nors ne visada susijęs su seksualumu) – matomos krūtys vyrus jaudina, ir tai pasireiškia taip pat ir sueities metu, kai dauguma vyrų bučiuoja, glamonėja ar kitaip liečia moters krūtis. Moteris gali pasiekti orgazmą, kai glamonėjamos jos krūtys. Fiziologai įrodė, kad glamonėjant krūtis, galima sukelti gimdos susitraukimus, o pastarieji savo ruožtu gali nuvesti iki orgazmo.
Vyrams moters krūtys dažnai siejasi su moteriškumu apskritai, tai labiausiai į akis krintantis ir erotiškai stipriausiai veikiantis moters lytinis požymis. Krūtys vyrus traukia it magnetas, jie dievina jas: jomis grožisi, liečia, kalba apie jas ir kuria anekdotus. Kartais įsivaizduojama, kad kuo didesnės moters krūtys, tuo ji seksualesnė, tačiau tai klaidinga nuomonė – kartais moterys mažomis krūtimis lytiškai jautresnės ir aktyvesnės nei pilnakrūtės. Ideali, labiausiai vyrus jaudinanti krūtų forma keičiasi priklausomai nuo epochai būdingo grožio idealo ir mados. Senovės Egipte grožio idealas buvo didelės, minkštos, žemai nusileidusios krūtys, senovės Graikijoje – apvalios ir standžios, klasicizmo epochoje – aukštai pakeltos, baroko – aukštos ir putlios.
Pirmosios liemenėlės atsirado 1886 metais Anglijoje. Jos vadinosi „įrenginys, krūtų formai pagerinti“ ir buvo panašios į didelius arbatos sietelius, sujungtus juosta.
Dirbtinės krūtys pirmą kartą sukurtos XIX amžiaus viduryje Prancūzijoje. Moterims, kurios buvo nepatenkintos savo iškilumais, buvo implantuojami gyvuliniai riebalai, vaškas arba parafinas, bet džiaugsmas truko neilgai: dauguma grožio aukų mirdavo nuo peritonito.
1985 m. jauna ispanė nusipjovė abidvi krūtis tam, kad galėtų dalyvauti koridoje. Ji tai padarė savo noru, o jai padėjo amerikiečių chirurgas.
Skulptorius Sesar (Cesar Baldaccini, 1921 – 1998) iš poliesterio dervos išliejo didžiausias krūtis pasaulyje – 82x266x193 cm. Liejinys buvo pagamintas pagal kabareto „Crazy Horse“ šokėjos Victorijos fon Krup (Victoria von Krupp) krūtų pavyzdį. Būtent jos krūties išlieja įkvėpė skulptorių Sesarą praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje sukurti seriją skulptūrų, kurių skersmuo nuo 20 cm iki 5 m. Viena jų, nulietą iš bronzos (90x236x200 cm), puošia skulptūrų parką Šveicarijos Martinio miestelyje. Paminklą krūtims galima pamatyti ir vienoje iš galerijų Santarvės aikštėje Paryžiuje.
Prancūzų dailininkas E. Mane (1832 – 1883) apie 1878 m. sukūrė drobę „Blondinė su apnuoginta krūtine“, kitas prancūzų tapytojas Giustavas Kurbė (1819 – 1877) – 1868 m. drobę „Moteris bangose“ vaizduojantį moters krūtinę.
Moters krūtys dažnai dažnai sutinkamos fotografijose. Paryžiuje, D'Orsi muziejuje, fotografijos skyriuje, eksponuojama K. Ch. Vaito ir A. Stiglico 1903 m. gelio graviūra Torsas“, vaizduojanti moters krūtinę.
