Mūsų visuomenės gyvenime įprasta, net tapo savotiška norma, kad politikai, šiaip jau linkę beveik apie viską reikšti savo nuomonę, vengia paliesti kūrybos žmones, tuo labiau poetus. Gal todėl, kad bijo sulaukti pastarųjų negailestingo atsako, drąsaus ir skambaus pačių politikų darbų įvertinimo.
Žinomo politiko, disidento, istoriko Vytenio Povilo Andriukaičio knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“, neseniai pasirodžiusi knygynuose, – reta išimtis.
Galima įžvelgti įvairių priežasčių, kodėl visokeriopos veiklos užimtas europarlamentaras V. P. Andriukaitis grįžo prie poeto J. Marcinkevičiaus kūrybos, gyvenimo, visuomeninio darbo, nes dar 2012 metais buvo išleista knyga „Lietuviškas imunitetas“, kurioje buvo paliesti poeto kūrybos, veiklos įvairūs aspektai.
Nors naujosios knygos pradžioje pats autorius teigia, kad būtent žinomas literatūros tyrinėtojas Valentinas Sventickas, norėdamas parinkti įvairių žmonių, ne tik literatūros kritikų, mokslininkų nuostatų apie J. Marcinkevičių, atkakliai skatino ir politiką V. P. Andriukaitį prisidėti, tačiau politiką, matyt, labiausiai sujaudino pastaruoju metu vis pasirodančios publikacijos spaudoje, televizijos laidos, kuriose matyti dvi kategoriškos stovyklos.
Vieni poetą J. Marcinkevičių paskelbė „sovietiniu pedagogu“, krėtusiu šunybes Lietuvos kultūrai. Tuo pat metu kiti taip aukštino ir net dievino poetą kaip neklystantį žmogų, kaip nepasiekiamą šviesulį danguje.
Negalima nematyti žmonių, kurie gyveno ir tebegyvena, anot V. Sventicko, J. Marcinkevičiaus traukos lauke. Jo laikai. Apsišarvavę šiandieninėmis žiniomis, dėl vieno ar kito posmo ar dėl poelgio diskutuoti galime ir verta. Tik, anot knygos sumanytojų, nėra būdo diskutuoti su gyvenimu, vienapusiškai matyti tai, kas yra įvykę.
Knygos autorius, nepakęsdamas neteisybės, manipuliacijų, nemano, jog reikia nutylėti apie, jo manymu, nepadorius išpuolius, todėl primena poeto dar 1981 metais parašytas eiles:
Pikto veido nyla dykuma.
Tyluma. Gūduma. Tuštuma.
.....
Nestatykit mano dvasiai namų
Po keiksmu, pavydu, piktumu.
Knygos „Justino Marcinkevičiaus laikas“ leitmotyvas ne tik apie poetą, jo veiklą, bet iš esmės – platus žvilgsnis per praėjusius dešimtmečius įvykusius virsmus Lietuvos žmonių gyvenimuose.
Argi galima neįsiklausyti dabar į poeto perspėjimą dar 1969–1972 metais:
Dabar į mus kiti pasauliai skrenda.
Sakau, budėkim, nes ugnis jau gęsta.
Skaitytojui turėtų būti įdomu susipažinti su disidento, tremtinio vaiko, istoriko, visuomenės veikėjo, giliai pažįstančio mūsų politikos užkulisius, pateikiamus faktus apie J. Marcinkevičiaus kai kuriuos poelgius, kūrybos momentus, sąlygotus savo laiko, kartu iš esmės apmąstant viso laikmečio ir tais audringais metais gyvenusių žmonių likimus.
Knygos autorius bando atsakyti į klausimą, ar poetas „Pušis, kuri juokėsi“ parašė KGB priverstas, ar poetas buvo savikritiškas, vertindamas savo kūrybą, tas „kreivas pušis“, kokių pasitaiko kiekvienam, ieškančiam tiesos ir teisybės artumo. Knygoje nevengta įdomių – politiko, pirmiausia – žmogaus, piliečio vertinimų tų, kurie prie valstybės vairo buvo pastatyti arba patys labai norėjo valdovais tapti.
Knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“ baigiama kvietimu: „Atremkime tuos kitų pasaulių ir globalizacijos iššūkius, susikaupkime jau naujam, mūsų laikui, pereikime į aukštesnį mūsų būties ir Lietuvos tautos pilietinės visuomenės ir darbų lygį, kad staiga „vidur nakties lizde kregždė“ nubudus praneštų: „Tie žmonės dar galėtų būti laimingi.“
