Gintaras – polimerizuoti spygliuočių medžių fosiliniai sakai. Gintarą sudaro anglis, vandenilis, deguonis, dar būna sieros, azoto ir mineralinių medžiagų. Jis yra įvairių spalvų: geltonos, rečiau baltos, rudos, melsvos. Trinamas įsielektrina neigiamai. Lydosi 350-375 laipsnių temperatūroje. Randamas įvairaus dydžio iki 10 kilogramų gabalais.

Populiarus nuo seniausių laikų
Baltijos pajūrio gyventojai nuo seniausių laikų rinko bangų išmetamą gintarą ir naudojo jį papuošalams ir amuletams gaminti. Plinijus Vyresnysis (I a.), Tacitas (I-II a.) ir kt. antikos autoriai mini gintarą, gaunamą Baltijos pajūryje aisčių genčių šalyje. Gintaras buvo keičiamas į metalą, druską ir kitas prekes.

Lietuvoje  XVIII-XIX amžiuje gintaras buvo kasamas durpynuose Priekulės apylinkėse. Mechanizuotai 1860–1899 metais gintarą kasė Prūsijos bendrovė Kuršių mariose ties Juodkrante – iki 85 tonų per metus. 1928-1929 metais gamybą bandė atnaujinti Lietuvos bendrovė „Gintaras“.

Gintarą tyrė ir aprašė A. Matulionis, J. Kaškelis, P. Šivickis, J. Dagys, J. Bubnys, V. Katinas ir kiti.

1963 metais Palangoje įkurtas Gintaro muziejus.

Gintaro gabalėlis rastas mūsų pajūryje, suvirpina ne vieną širdį, primindamas sugriautus Jūratės rūmus. Gintaras buvo pirmoji eksportuojama lietuviška prekė. Iš jo buvo skaptuojami amuletai, turėję saugoti nuo piktųjų dvasių ir ligų.

Gintaru vadiname bet kokius auksaspalvius, rudus ar rausvus sukietėjusius sakus. Jie gali būti skaidrūs, pusiau skaidrūs ir neskaidrūs.

Gintaras susidaro augalų evoliucijos proceso metu. Gali būti pušų, kiparisu ir kitokio gintaro. Gintaro gabaluose dažnai būna intarpų – skaidrių, vabzdžių, įvairių lapelių, sėklų. Būtent toks gintaras laikomas magišku. Pats stipriausias iš jų – raudonasis gintaras su skorpiono intarpu. Jis saugo nuo magijos pasekmių.

Deginamas gintaras apsvaigina ir atsiunčia regėjimus.

Gintaras padeda nenugrimzti problemose, „ištraukia“ fizines ligas. Dabartiniu metu pradėta domėtis gintaro gydomosiomis savybėmis.

Gintaro galia
Gintariniai čiulptukų laikikliai, kramtikliai su gintaru kūdikiams. Šio Baltijos aukso galia tokia svarbi, kad produktai su juo siūlomi jautriems ir mažiausiems.

Gintaras nuo seno taip buvo vertinamas, kad buvo kuriamos legendos. Ne veltui, jo atsiradimas susijęs su didele gamtos galia – tai pušų, kurios augo prieš milijonus metų, sakai. Kai klimatas atšilo, sakai nutekėjo ant žemės ir toliau kaupė galingas savo savybes. Tai natūrali medžiaga, sukaupusi neišsenkamus gyvybinės energijos lobius.

Gintaro gydomąsias savybes žinojo ir garsus medicinos kūrėjas Hipokratas (460–377 m. prieš Kristų), arabų korifėjus Avicena (980–1037 m.) gintaru gydė daugelį ligų.

Mokslininkai ištyrė, kad veiklioji medžiaga gintare – tai jo rūgštis. Yra teorija, kad jis blokuoja neigiamą energiją – štai kodėl pravartu naudoti grožio puoselėjimo priemones su šia medžiaga arba mėgautis gražinimo bei sveikatinimo procedūromis.

Maža to, gaminamos pagalvės, čiužiniai, kad tik būtų kuo daugiau žmogaus sąlyčio su jį teigiamai veikiančia medžiaga.

Gintaras turi jauninamųjų savybių, odą pamaitina įvairiais mikroelementais. Jis padeda atsikratyti odos paraudimo arba menkučių žaizdelių, ramina niežėjimą, atkuria odos elastingumą, minkština ir drėkina odą. Stimuliuoja plaukų augimą.

Persai gintarą vadino „kachurba“ – „grobiančiuoju šiaudeliu“. Vienas iš žymiausių pasaulio mokslininkų, persų gydytojas ir filosofas Avicena, gintarą manė esant tam tikro medžio, augančio tolybėse, sakais. Jo „Medicinos konone“ išvardyta nemažai gydomųjų gintaro savybių. Gintaru stabdė kraujavimą, jis buvo laikomas ypač naudingu nuo širdies permušimų.

Lietuviai iki šiol tiki, kad gintaro karoliai apsaugo nuo skydliaukės ligų.

Seniau buvo tikima, kad moteriai ant krūtinės uždėjus gintaro gabalėlį, miegodama ji išpažins savo savo nuodėmes. Gintarinius karolius nešiodavo krūtimi maitinančios motinos tam, kad apsaugotų kūdikį nuo ligų.

Gintarą reikia dėti ant skaudamos vietos – ištrauks skausmą.

Gydymui pasitelkiami ne tik gintaro gabalėliai ar milteliai, galima gydytis ir kvėpuojant jo garais. Egipto ir senovės Graikijos žyniai tam naudojo gintaro rūkyklas.

Gintaras – kūrybos akmuo. Jis stiprina tikėjimą ir optimizmą. Su gintaru gyvenimas tampa įdomesnis.

Labiausiai gintaras tinka Liūtams (stiprina, palaiko). Netinka tik Jaučiams.

Distiliuojant gintarą gaunama kanifolija, gintaro alyva, gintaro rūgštis. Šie produktai naudojami technikoje, medicinos, parfumerijos tikslams, lakams gaminti.

Gydomosios savybės
Paskutiniaisiais metais gydymui naudojama gintaro trauktinė. Trauktinei gaminti tinka tik nelydytas, neapdorotas, natūralus gintaras. Trauktinė gaminama taip: gabaliuką gintaro reikia plaktuku sudaužyti į kuo mažesnes kruopeles. 50 gramų gintaro miltelių užpilti 0,5 litro 96 proc. spirito. Palaikyti 14 dienų tamsioje šiltoje vietoje, labai dažnai suplakant, perfiltruoti nereikia. Gintaras vis tiek neištirpsta, o tik perduoda spiritui savo gydomuosius komponentus.

Gintaro trauktinė sėkmingai vartojama sergant plaučių tuberkulioze, uždegimu, vėžiu, kraujuojant plaučiams, gripu, nuovargiui, galvos skausmais, astma, kraujotakos sutrikimais, širdies ligomis. Trauktinė paprastai geriama lašais. Taip pat nustatyta, kad gintaras turi priešnavikinių savybių.

Apie gintaro gydomąsias savybes gintaro trauktinė ir gintaro rugštį galima paskaityti A. Malavičko knygoje „Gydo Dievas ir žmogus“. Rengiant šį straipsnį panaudotos žinios apie gintarą iš tos knygos, pat panaudota medžiaga iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos VI tomo 682-683 p.