Daug yra žmonių, bet daugiau veidų,
nes kiekvienas žmogus turi daug veidų. R. M. Rilkė

Veidas (lot. facies) – sritis žemiau kaktos iki smakro imtinai. Veido pagrindą sudaro kramtomasis aparatas: žandikauliai su dantimis ir jų raumenys. Jie supa burnos ertmę. Veide prasideda virškinamasis traktas ir kvėpavimo takai. Čia susitelkę jutimo organai: regos (akys), uoslės (nosyje), skonio (liežuvis), klausos (ausys). Po oda yra mimikos raumenys, kurie reguliuoja jutimo organų angas – jas išplečia arba uždaro.

Veidas pradeda formuotis pirmojo gemalinio mėnesio pabaigoje. Aplink burnos įdubą iš viršaus išauga kaktos ir nosies atauga, šonuose – viršutinė ir apatinė žandinės ataugos. Abipus kaktinės ataugos įdumba uoslinės duobutės, kurias apima vidinė ir šoninė nosinės ataugos. 6–7 savaitę abi vidinės nosinės ataugos susilieja ir sudaro viršutinės lūpos vidurį. Viršutinė žandinė atauga, sulipusi su šonine nosies atauga, virsta skruostu ir viršutine lūpa. Ketvirtąją savaitę apatinės žandinės ataugos suauga į apatinę lūpą ir smakrą. Vėliau akys iš šonų artėja prie tarpnosio, o ausų užuomazgos pakyla iš kaklo srities į veido šonus. Po gimimo veidas auga toliau, jo pavidalą keičia dygstantys dantys.

Veido formą apibūdina įvairūs rodikliai – veido matmenų santykiai. Pagal veido aukščio ir pločio santykį skiriamas platus (euriprozopinis), vidutinis (mezoprozopinis) ir siauras (leptoprozopinis) veidas. Pagal profilio kampą skiriamas atkištžandis (prognatiškas), vidutinis (mezognatiškas), status (ortognatiškas) veidas (Veidas. Medicinos enciklopedija 2 t. M-Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 418).

Veidas pasaulio tautų kultūrose ir pasaulėžiūroje
Senovės Kinijoje manyta, jog išvaizda yra  žmogaus vidaus veidrodinis atvaizdas. Svarbu buvo baimė „prarasti savo veidą“ arba reikalavimas „saugoti savo veidą“. Ši sena kinų tradicija liudija, kad žmogaus veide atsispindintis išdidumas priklauso visai šeimai. Sena kinų išmintis moko, kad kilnus asmuo turi turėti „gerą širdį ir taurų veidą“.  

Kinų išminčius Li Džong U knygoje „Riebaus veido ir kietos širdies tyrimas“ rašo: „Tikrai „riebus veidas“ pasako, kad jo savininkas nepaprastai kantrus“, „Taurus veidas“ neturi šansų, kad kam nors įrodytų meilę“. Kinijoje tūkstantmečiais buvo sureikšminamas veidas. Tikima, kad veidas yra ta žmogaus dalis, pagal kurią pirmiausia asmenį vertina kiti. Jiems veidas pirmiausia reiškia moralinį išsiauklėjimą, laikymąsi tvirtų etinių sampratų (Chao Hsiu Chen „Ryžiai nefrito puodeliuose“, Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2009, p. 188-190). Kinų patarlė byloja: „Iš žmogaus veido jo minčių neatspėsi.“

Senovės Egipto menininkai kurdami skulptūras vadovavosi sudėtingu geometriniu planu. Skaičiai ir kampai, atstumai ir iškilumai šiam amatui buvo tokie pat svarbūs kaip kuo autentiškesnės kūnų ir veidų formos.  

Mianmaro (Pietryčių Azija) gyventojai veidus tatuiruodavosi pagal senus papročius, siekiant apsaugoti nuo blogio. Mianmare gyvenanti činų etninė mažuma 200 metų tatuiravo vaikų veidus, taip siekdama apsaugoti juos nuo blogio. Dabar šis paprotys yra išnykęs.

Dar senovėje žmonės bandė perprasti veido paslaptis. Bandyta rasti ryšį tarp žmogaus veido, jo likimo ir charakterio. Žymūs senovės mokslininkai Aristotelis, Pitagoras, Hipokratas, Avicena daug dėmesio skyrė žmogaus veido ypatumų studijoms. Jų nuomone, veido bruožai, jo forma, bendra išraiška apibūdina kai kuriuos labai konkrečius tipus žmonių, kuriems būdingi konkretūs charakterio bruožai, polinkis į įvairią veiklą, gabumai ir intelektas.

Avicena diagnozę paskelbdavo atidžiai ištyrinėjęs ligonio veidą, o Pitagoras mokiniais pasirinkdavo tik tuos, kurių veidai būdavo paženklinti polinkiu į tiksliuosius mokslus ir atitinkamais gabumais. Fizionomika, teorija apie veidus, atrasta dar Aristotelio, sukaupė ir senųjų civilizacijų tautų patirtį. Kinai fizionomiką vadina mokslu. Jie nuo senų laikų apie vidinę žmogaus būklę sprendžia ir pagal veidą. Jiems žmogaus veidas yra savotiška signalų sistema, susidedanti iš daugybės informacinių ženklų.

Vakaruose žmogaus veido bruožai pradėti tyrinėti XVII–XVIII amžiuje.

Johanas Kasparas Lavateris (1741–1801) – šveicarų rašytojas, teologas ir poetas parašė kapitalinį 4 tomų veikalą „Fizionomika“, kuriame iškėlė ir išplėtojo idėją, kad žmogaus išvaizda atspindi jo prigimtį. Jis aprašė tūkstančius veidų, paliko 6090 lentelių, o iš jų sudarytą albumą išdidžiai pavadino „fizionomikos biblija“. Jis tiksliai atkurdavo veido proporcijas ir sandaros ypatumus.
J. K. Lavateris dokumentais pagrindė daugelį savo stebėjimų, stulbino gebėjimu iššifruoti stebimo žmogaus mimiką. Pasak J. K. Lavaterio, svarbus veido raumenų ir charakterio ryšys. J. K. Lavaterio nuopelnus pripažino filosofas I. Kantas, domėjęsis fizionomika, vokiečių poetas J. V. Gėtė, evoliucijos tėvas Č. Darvinas. J. K. Lavateris pirmasis nustatė klinikinius ligų simptomus, kuriuos atspindi ligonių veidai.

XIX a. aštuntąjį dešimtmetį Čezarė Lombrozas išplėtojo fenologiją. Savo veikale „Nusikalstantis žmogus“ jis tvirtino, kad sprendžiant iš išvaizdos ir konstitucijos ypatumų, nusikaltėliams būdingi nukrypimai nuo normos, todėl juos galima identifikuoti. Šią Č. Lambrozo teoriją pakeitė objektyvūs kriminologijos tyrimai ir mokslo tyrimais pagrįsta diagnostika.(Parengta pagal užsienio spaudą. „Veidas – kaip atversta knyga“. „Respublika“, 2012 gegužės 28  d.)