Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje  (XV tomas 584 p.) rašoma, kad mumijus – kieta arba tąsi dervos pavidalo medžiaga. Randama uolų plyšiuose netaisyklingos formos gabalais. Paviršius nelygiai akytas arba lygus. Dažniausiai mumijus būna juosvai rudas, rečiau raudonas, baltas, mėlynas, žydras. Susideda iš organinių ir neorganinių junginių. Kvepia balzamu. Nuo seno vartojamas liaudies medicinoje. Randamas uolienose.

„Mumijus“ – graikiškos kilmės žodis, išverstas – „saugantis kūną“. Kaip galėjo gamtoje atsirasti toks medžiagų derinys, būtinas žmogaus, gyvo organizmo gyvybinei veiklai? Tai mįslė, kurią bandyta įminti nuo seniausių laikų. Nedaug priartėta prie tikro atsakymo ir šiandien.

Mumijus – tai „stebuklingas balzamas“, tai „uolų sultys“, „kalnų kraujas“.

Mumijaus amžius siekia daugiau kaip 4000 metų. Jis susideda iš 28 cheminių junginių, 38 makro- ir mikroelementų. Mumijus – tai antitoksinis vaistas nuo uždegimo, organizmą stiprinanti priemonė, biostimuliatorius. Tačiau netinkamai vartojant mumijų – efekto nesulaukiama.

Kai kurios istorinės žinios
Per pastaruosius 20-25 metus daugelyje šalių vieno iš sensancingiausių priemonių tapo seniai pamirštas, tačiau dar senovėje gydymo praktikoje naudotas vaistas, vadinamas mumijumi.

Iš pradžių kai kurie tyrinėtojai bandė sukurti antgamtinę mumijaus aureolę, paversti jį legenda, neprieinama paprastiems mirtingiesiems.

Kaip universali gydymo priemonė, „panacėja nuo visų ligų“, mumijus pradėtas vartoti Indijoje, Pakistane, Afganistane, Nepale, taip pat kai kuriose Afrikos, Azijos ir Arabų šalyse, Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, Kazachstane, Urale, Užkaukazėje, Sibire.

Jau prieš Persijos ir netgi prieš senovės Graikijos kultūrų suklestėjimą buvo vartojamas žodis „mumijus“. Jis aptinkamas senovės filosofo farmakologo Aleksandro Makedoniečio mokytojo Aristotelio (apie 384 m. prieš Kristų – apie 322 m. prieš Kristų) darbuose. Jis pirmasis prieš 2500 metų aprašė gydomąsias mumijaus savybes, tai pat nurodė kaip patikrinti, ar preparatas yra kokybiškas ir tikras.

Aristotelis skirdavo mumijų gydyti nuo įgimto kurtumo, rekomenduodamas praplovimui su mumijumi praskiesta gyvūnų tulžimi arba sumaišyta su vynuogių sultimis. Jeigu iš nosies tekėdavo kraujas, į kiekvieną šnervę lašindavo mumijaus ir kamparo mišinio. Nuo mikčiojimo gydytis patarė tepant liežuvį mumijaus ir medaus mišiniu.

Persų gydytojas ir filosofas Ibn Ema Alu ali Avicena (apie 280) savo „Gydymo mokslo kanone“ panašiai rekomendavo gydyti nuo tokių susirgimų kaip migrena, vidurinės ausies pūlingo uždegimo, kaulų lūžių, išnirimų, sutrenkimų. Esą reikia imti po 0,071 g mumijaus, sumaišyti su mairūno sultimis, nuo sužeidimų ir veido nervų paralyžiaus po 0,035 g mumijaus sumaišyti su rožių aliejumi arba rūgščiomis vynuogių sultimis. Sergant plaučių kraujavimu, preparato dozę reikia didinti iki 0,1 g ir sumaišyti su stipriu vyno gėrimu. Didelėmis dozėmis po 0,190 g rekomendavo vartoti mumijų, sumaišytų su tirštomis sultimis, matyt, sirupu, šilkmedžio arba ličių nuoviru, gydant nuo virškinimo organų susirgimų, taip pat kai kurių uždegiminių viršutinių kvėpavimo takų susirgimų.

Be to, garsusis gydytojas mumijų  rekomendavo gydant nuo šlapimo pūslės susirgimų ir šlapimo susilaikymo, kaip priešnuodį apsinuodijus alkoholiu arba įkandus skorpionui. Avicena plačiai taikė preparatą ne tik vidiniam vartojimui, bet ir kaip išorinę priemonę. Su kai kuriais aliejais sumaišytas mumijus tinka įtrinti sutrenktas vietas, išnirimus, skorpiono įkandimo vietą. Mumijus turi savybę išskaidyti auglius.

Beruni X-XI a. taip aprašo gydomąsias mumijaus savybes: „vertas, kad saugotum jį kaip vertybę, galinčią suteikti pagalbą tam, kurio koks nors kaulas lūžta“.

Dar detalesnį mumijaus aprašymą pateikė gydytojas praktikas Muchamedas Chuseinas Širazi 1762 metais savo knygoje „Vaistų lobynas“. Joje pasakojama, kad mumijus gerai veikia nervų, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemą. Ypač vertingas ir padeda sergant skrandžio, žarnyno ligomis, hemarojumi. Nurodoma, kad mumijus efektyvus gydant moterų ligas, malšina galvos skausmus, gydo nuo paralyžiaus, tai pat reumato, gerai padeda traumų ir ypač kaulų lūžių atvejais.

Skaitant įvairius literatūros šaltinius senųjų gydytojų pateiktus duomenis apie klinikinį mumijaus efektyvumą, galima teigti, kad mumijus buvo plačiai vartojamas kaip priemonė, stiprinanti įvairius organizmo procesus, kaip priešuždegiminė, antitoksinė, bendra organizmo stiprinimo priemonė, taip pat kaip priemonė, padedanti atstatyti susilpnėjusią nervų sistemą bei galvos smegenų funkciją.

Mumijus arba ilirietiška smala...
Šią stebuklingą masę daugelis laikė ir šiandien tebelaiko panacėja nuo daugelio ligų. Savotišku „nemirtingumo eliksyru“. Ji tapo daugelio Egipto piramidžių nusiaubimo priežastimi. Ją bandyta sintetinti verdant nusikaltėlių palaikus.

Tad kasgi vis dėlto yra tas mumijus? Ar išties stebuklingas vaistas, ar didžiulė afera, prasidėjusi prieš kelis tūkstantmečius ir tebesitęsiantis iki šių dienų?

Viduramžių Europos keliais riedėjo karietos su nuleistomis ant langų užuolaidėlėmis, lydimos raitelių kolonos. Periodiškai keisdamas arklius būrys nesustodamas nei dieną, nei naktį, skubėjo į Paryžių.

Bet gandas apie šią procesiją sklido dar greičiau. Ginkluoti plėšikų būriai tris kartus bandė užgrobti neįkainojamą brangenybę, kurią Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV siuntė dovanų persų šachas Fatchas-ali. Rūstūs kovotojai su spalvingais turbanais ant galvų kovėsi žūtbūtinai. Ir nors būrys neteko daugiau kaip pusės kovotojų, neįkainojamas krovinys buvo pristatytas į Versalio rūmus.

Kas gi buvo mažutėje raudonmedžio dėžutėje? Nedidelis sidabrinis flakonėlis pripildytas tamsios lipnios masės.

Šiandien atrodo keista, kad dėl tokios smulkmenos plėšikai rizikavo savo gyvybe.

Tais laikais tai buvo išties neįkainojama dovana, ir šachas įširstų, sužinojęs, kaip pasielgė Liudvikas XIV su jo dovana.

Dvaro gydytojas ir asmeninis Liudviko XIV vaistininkas iki ašarų įsižeidė, kai jam buvo uždrausta atidaryti flakoną ir liepta jį užrakinti skrynioje: juk tai buvo stebuklingas eliksyras, kuris gydė žmones nuo tūkstančio negalių ir buvo vienas iš filosofinio akmens, dovanojančio nemirtingumą, sudėtinių dalių.

Bet Prancūzijos karalius labiau už viską bijojo būti nunuodytas ir todėl liepė kuo toliau paslėpti flakonėlį.

Remiantis daktaro Abd-el-Latifo pranešimu, datuotu apie 1200 m., mumijus, gautas iš trijų žmonių kaukolių, buvo pardavinėjamas už pusę tirchemų (sidabarinė moneta, svėrusi 297 gramus). Kairo ir Aleksandrijos pirkliai samdė ištisus Egipto valstiečių pulkus, kad šie kasinėtų nekropolius ir po to siuntinėtų sumaltus žmonių kaulus į visas pasaulio šalis

Tad kas gi vis dėlto tas mumijus?
Realiai gydantis vaistas ar didžiausia senovės apgavikų afera, tebesitęsianti iki šių dienų? Ar egzistavo kada nors stebuklingoji „ilirietiškoji smala“, ar tai ne kas kita, kaip masinės reklaminės kompanijos, prasidėjusios prieš kelis tūkstančius metų, produktas?

Tikslaus atsakymo nėra...

Šiuolaikinė medicina pasielgė panašiai kaip karalius Liudvikas XIV, pasistengusi užmiršti paslaptingąjį mumijų. Vienu metu netgi kilo ginčas: vieni kalbėjo apie neorganinę mumijaus kilmę, kiti tikino, kad tai sausos kalnų pelyčių, besimaitinančių gydomosiomis žolėmis, fekalijos. Šviesios atminties habil. mokslų daktarė, profesorė Eugenija Šimkūnaitė, paklausta apie mumijų, visuomet atsakydavo trumpai ir aiškiai, kad mumijus yra kalnų gyvūnų išmatos.

Palaipsniui ginčai nutilo, bet žmonės iki šių laikų naudoja mumijų sunkių susirgimų atvejais, ir, jeigu tikėsime jų pasakojimais, sėkmingai. Štai, pasak vienos moters, niekaip negalėjo sugyti žaizda, atsiradusi nuo didelio nudegimo. Pradėjus vartoti silpną mumijaus tirpalą, per savaitę žaizda užsitraukė, o po ja atsirado nauja oda. Skaitoma ir daugiau panašių pasakojimų, kaip išsigydė žarnyno opą.

Naujausieji tyrimai teikia vilties, kad mumijaus mįslė pagaliau gal bus įspėta.

Štai grupė Maskvos mokslininkų tyrinėtojų padarė išvadą, kad mumijus – tai ne kas kita kaip mikroelementų, sudarančių bet kurias gyvas būtybes pagrindą, rinkinys. Ši rinkinį galima aptikti gamtoje kaip gyvų organizmų destrukcijos produktą, galima išskirti jį iš bet kokio biologinio objekto. Taigi medžiaga, gauta po ilgo mirusių kūnų virimo, gali būti gydomoji.

Žinoma, tai kol kas tik hipotezė. Bet eksperimentai rodo, kad dirbtiniu būdu gautas mumijus padidina darbingumą, sumažina reabilitacijos periodą po radiacinių pažeidimų ir pan.

Vadinasi, karalius Liudvikas XIV vis dėlto veltui atsisakė brangiausios dovanos. Kas žino? Prancūzijos mokslų akademijos ekspertas neseniai ištyrė juodą masę, užpildžiusią sidabrinį flakoną, atrado, kad tai yra ne kas kita, o paprasčiausia asfalto smala.

Literatūroje pateikiama nemažai klinikinių tyrimų duomenų apie mumijų. Daug tyrimų atliekama įvairiuose šalyse.

Labai plačiai apie mumijų klinikinius duomenis, praktinį mumijaus panaudojimą, receptus iš įvairių šaltinių, gydymo būdus nuo įvairių susirgimų mumijaus preparatu, mumijaus ir fitoterapijos derinimą ir t. t. pateikiama Anatolijaus Malovičko knygoje „Mumijus – Dievo dovana“, taip pat ir kitose knygose.

Kaip vartoti mumijų?
Mumijaus tablečių po 0,2 g yra vaistinėse. Mumijaus tabletės yra maisto papildas.

Suaugusiam žmogui per dieną galima suvartoti iki 0,3 g mumijaus, vaikams nuo 3 mėnesių iki 1 metų – 0,01-0,02 g, 1-3 metų – 0,05 g, 4-14 metų – 0,1 g.

Gaminant mumijaus tirpalą negalima jo kaitinti daugiau nei iki 40 laipsnių kokybiškas mumijus greitai ištirpsta, nesusidaro nuosėdų. Pagamintą tirpalą reikia tuoj pat suvartoti.

Mumijus yra kartoko skonio ir aštroko kvapo, todėl, kad būtų maloniau gerti, galima jį užgerti saldžia arbata arba pienu.
Ketinant mumijumi trinti skaudamas vietas, reikia rankas patepti riebalais, kad jis nepriliptų.

Mumijus skiriamas 1 kartą per dieną rytą suvalgius po 0,15–0,2 g. Gydymo kursas 10 dienų, po to rekomenduojama padaryti 5-10 dienų pertrauką, o po jos gydymą galima vėl pakartoti. Kursų kiekis svyruoja nuo 3 iki 4 kartų.

Į viršų