Lietuviškas kovas – ypatingas mėnuo. Tai metas, kai dar senovės lietuviai šlovindavo pavasarį. Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, labai lauktą svečią.

Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavo už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų.

Vyskupas M. Valančius aprašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi rungtyniaujančias grupes.

Kovo mėnuo taip pavadintas ne šiaip sau
Etnologas Libertas Klimka „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad beveik visos kovo šventės pragysta paukščių balsais, turi ir jų vardus. Pirmoji – kovo 4 d., per Kazimierines – Kovarnių (arba Špokų) diena. Kovo 10 dieną gimtinėn parskrenda 40 paukščių rūšių. Manyta, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų.

Kovo 19-oji, Juozapinės – Pempės (Knyvės) diena. Sniegas jau taip pratirpęs, kad iš pėdos gali ir jautis atsigerti. Nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Merginos tądien tvarkydavo gėlių darželius, grėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę.

Nors dar gavėnia, bet tądien galima kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų. Vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Visuma šių papročių rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai.

Kovo 25-oji vėl labai svarbi diena – Blovieščiai, Gandrinė.

Etnologo teigimu, menkiausi pavasario gamtos nuotaikų niuansai kaime būdavo atidžiai stebimi. Senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Tikriausiai ir kovo mėnuo buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai  (kovarniai). Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį ar kitą kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.

Esama ir kitos mėnesio pavadinimo kilmės versijos. Juk šį mėnesį ledus išneša upės, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies. Paprotys nuostabiai panašus į ir dabar rusų tautoje tebegyvuojantį prietarą – būtinai prisėsti prieš kelionę, antraip nesiseks kelyje.

Svarbiausias įvykis – Kaziuko mugė
Anot etnologo, Kazimierinės, kovo 4-oji, senovėje ir tapatintos su kovarnių bei varnėnų („špokų“) parskridimu. Vadinta šventė dar ir „kreivavėžiu“ Kazimieru, nes saulės spinduliai it aštrūs grąžteliai išgraužia vėpūtinius šalikelėse, tad rogių vėžė saulėtoje pusėje patyžta.

Špokų dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti. O išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta – tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės.“ Per Kazimierines nuo stogo ledo žvakėmis vidurdienį jau tiek prilaša vandens, kad ir avinukas gali iš balutės atsigerti.

Svarbiausias Kazimierinių įvykis – Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė. Šio spalvingo ir įdomaus renginio tradicija pradėjo rastis nuo 1604 m., karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju.

Kovo 25-oji yra bažnytinė Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė. Archangelas Gabrielius pranešė Dangaus nutarimą pasirinkti Mariją Jėzaus Kristaus motina. Kaime pasakytų – Blovieščiai. Žodis slaviškos kilmės, reiškia „gerąją žinią“, nes pirmieji kunigai mūsų krašte buvo iš Lenkijos.

Gali būti ir taip, kad kovo 25-oji kitados laikyta naujųjų metų pradžia. Ogi todėl, kad meška atbundanti ir iš savo irštvos išsiritanti karaliauti miške. Jei pavasariškas vėjo gūsis nuo stogo pakeldavo šiaudų draikanų, žmonės tardavo: „Lekia meškos plunksnos.“

Ir dar daug kitų pavasariškų reiškinių apie šį metą galima gamtoje pastebėti. Todėl vardų šventė turėjo ne vieną: tai ir Gandrinė, ir Gyvačių atbudimas, ir Bičių diena. Visai natūralu nuo pavasario  pradėti metų skaičiavimą.

L. Klimka pasakoja, kad šeimininkės per Blovieščius keldavosi anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Jei gandrą pamatys skrendantį, džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, tik  molinių puodų gal nemažai sudaužys. Jei tupintį – tada vangiai viskas seksis.  Namų ruošos tądien daugiau. Pirmiausia reikia „gandro“ vaišes suruošti, – tai kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, „kratinių“ bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis sumaltų rupių miltų. Bandeles vadino kaukorais, kratiniais, šeškučiais, prėskieniais.

Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, kad javai būtų daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos ir veršingos būtų.

Artojams nuo Gandrinių privalu duoti pavakarius, tekaupia jėgas sunkiems pavasario darbams. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį, po šv. Baltramiejaus, rugpjūčio 24-osios ir išsineša... Šeimininkas rytmetį apžiūrėdavo javų sėklą, pažarstydavo grūdus rankomis aruoduose, tarsi žadindamas juos pavasariui, perteikdamas jiems savo gyvybinę energiją.

Per šventes stengdavosi nedirbti     
Anot etnologo, Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji labai sureikšminta.  Žmonės lauko darbų nedirbdavo, sakydami „net paukščiai tądien lizdų nesuka“. Vyrai išgriuvusios tvoros netaisys, nei kokio kuolo neįkals. Negalima nieko skolinti iš namų – pernešus per ežią svetimą daiktą, galima  gyvulius susargdinti.

Moterys nešukuodavo plaukų, nešluodavo aslos, kad vištos vasarą daržų neiškapstytų. Iš tą dieną sudėtų kiaušinių neperino viščiukų – atidėdavo tuos kiaušinius pirmosios sėjos dienos pusryčiams. Ir iš miško šiukštu vežti žabus, – vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis.

Per Blovieščius marguolės visu kamuoliu išsirita iš po kelmo, kur žiemojo. Pačiame viduryje – gyvačių karalienė; ji labai pavojinga – kirtis mirtinas. Atpažinti esą galima iš raudonos spalvos ir aukso karūnėlės. Jei kam pavyktų tą jos puošmeną nugvelbti, būtų laimingesnis nei paparčio žiedą radęs. Viską žinotų, matytų, kur pinigai paslėpti, ar koks lobis užkastas, o svarbiausia – kitų mintis galėtų skaityti.

Blovieščių dieną gyvačių karalienė duoda savo karūną pavaldinėms pažaisti, paritinėti. Vienam žmogui raiste pamačius  gyvates taip bežaidžiant, šovė į galvą smagi mintis. Nupynė iš sausų nendrių vainikėlį, uždegė jį ir paritino. Visos gyvatės ir nuvinguriavo paskui tą ugnį, tikrąją savo karalienės karūną palikusios gudruoliui. Tas gi kuo skubiausiai namo, nes gyvačių karalienė, pastebėjusi netektį, gali vytis, pasivertusi nirtulingu eržilu.

Aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Tikėta, kad jos išnešančios iš avilio pravėdinti ir paslaptingąjį savo „kodylą“. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Ir geriausia tai padaryti vadelėmis, nemačiomis „pasiskolintomis“ nuo kaimyno velykryčio sumaištyje, skubant iš bažnyčios namo.

Gal tas kaimynas – ir bitininko bičiulis. Bendras bičių laikymas – vienas įstabiausių lietuviškų papročių, kokio neturi jokia kita tauta Europoje. O savo vieningumu, darbštumu, sumanumu bitės nuo seniausių laikų buvo pavyzdžiu žmonių bendruomenei, todėl jų mitinei globėjai deivei Austėjai buvo priskirta ir šeimos globa. Štai kodėl Bičių dieną šeima būna kartu.

Į viršų