2013-01-05 20

Aštuoniasdešimtpenkmetį švenčianti Julija Gascevičiūtė: „Kartais atrodo, kad dabar kitaip aktoriai vaidina – ne taip, kaip mano laikais. Nepasakyčiau, kad blogiau, bet kitaip...“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Sausio 2-ąją 85-metį atšventusi aktorė Julija Gascevičiūtė vadinama legenda – aktorė nuo 1950 iki 1986 metų Šiaulių dramos teatre sukūrė per šimtą vaidmenų.
Ir kokių vaidmenų! Norą H. Ibseno „Noroje“, Patriciją E. M. Remarko „Trijuose drauguose“, Ebolę F. Šilerio „Don Karle“...
Dabar Julija Gascevičiūtė – nuolatinė premjerų žiūrovė ir kompetentinga visų spektaklių vertintoja, kurios garbei Šiaulių dramos teatre šiandien pristatomas spektaklis „Trys draugai“, kur Patriciją vaidina jau kitos kartos aktorė.  

Šimtas vaidmenų
„Patriciją „Trijuose drauguose“ labai gerai prisimenu, nors vaidinau prieš beveik keturiasdešimt metų – 1965 metais, - sako J. Gascevičiūtė. - Prisimenu jį gal geriau nei kitus savo vaidmenis.“
Tačiau įvardyti, ar šis vaidmuo jos mėgstamiausias, įsimintiniausias, aktorė negali – gal tik vienas iš mėgstamiausių.
Tiesiog tų vaidmenų buvo tiek daug, kad jų niekada ir neskaičiavo, o jei kas ir suskaičiavo, kad vaidmenų būta apie šimtą, – J. Gascevičiūtė sako nesiginčijanti.
Tiesiog jos teatrinė karjera prasidėjo labai seniai – galima sakyti, jau tada, kai dar mokėsi pradžios mokyklos šeštame skyriuje.

Pirmasis bandymas
„Tada mokytojas Trinkūnas nusprendė statyti spektaklį, - prisimena aktorė. - O tam, kad parinktų jam aktorius, buvo pasakyta visiems išmokti tekstą. Vaikai tuos eilėraščius atitarabanijo, ir aš su jais – visai nesistengdama ir tik galvodama, kad žodžių nepamirščiau. Tad mokytojas paklausė, kas geriausiai skaitė, ir keista, bet visi nusprendė, kad aš ir toks vaikinas Kunigėlis. O juk aš visai ir nesistengiau.
Po to mokytojas tik liepė man atsisakyti skautės uniformos, su kuria vaikščiodavau į mokyklą, kitaip nepriims vaidinti. Aš, aišku, uniformos neatsisakiau, nors buvau tik, rodos, 13 metų. O vaidinimo mokykloje taip ir nepastatė.
Apskritai skaitovė aš niekada nebuvau ir literatūriniuose vakaruose nedalyvaudavau – turėjau pakankamai darbo teatre.“

Profesionali aktorė
Aktore Julija Gascevičiūtė panoro tapti jau vėliau – 1944 metais, kai mokydamasi gimnazijoje pamatė skelbimą apie studiją, įsteigtą prie Šiaulių dramos teatro. Pradėjusi mokytis studijoje ji ir suvaidino pirmąjį savo vaidmenį – jaunutės dvarininkaitės – Šiaulių dramos teatro scenoje.
O greitai Julija Gascevičiūtė nutarė tapti ir profesionalia aktore.
„Telšiuose atsidarė Žemaičių teatras. Ir sugalvojau ten važiuoti: ką čia aš – tik studijokė, o ten aš būsiu artistė. Nežinau, kaip tėvai išleido, nors buvo karo metas. Mane ten priėmė – atlikau pagrindinį vaidmenį kažkokioje pasakoje, - pasakoja aktorė. - Tai buvo avantiūrų, cirkų metas: susidraugavau Telšiuose su artistu Albertu Baikščiu, o grupė jaunų aktorių iš kambario, kur gyvenau su kita mergina, mane tiesiog pavogė ir nunešė į teatro bendrabutį pas tą mano kavalierių!
Paskui su Baikščiu išvažiavome į Vilnių, susilaukėme Donato, bet mums nelabai kas išėjo, tai aš su sūnumi grįžau į Šiaulius pas tėvelius į Vytauto gatvę. O grįžusi net negalvojau, kad mane priims į teatrą, todėl pradėjau dirbti „Verpste“.
Tik kartą parėjus iš darbo mama pasakė, kad buvo atėjęs Bronius Semaška pakviesti į teatrą. Aišku, kad nuėjau ir mane priėmė, nes prisiminė iš studijos laikų. Taip aš Šiaulių dramos teatre ir pradėjau dirbti.“

Puiki trupė
Tuo metu Šiaulių dramos teatre, kaip ir kituose Lietuvos teatruose, buvo statoma daug rusų dramaturgų pjesių, o Julijai Gascevičiūtei iš karto buvo skirta nemažai vaidmenų.
Teatro trupėje tuomet buvo įvairių kartų aktorių iš visos Lietuvos – ir tokių žymių, kaip Elena Bindokaitė, Potencija Pinkauskaitė, Bronius Semaška. Vėliau čia atvyko Kazys Tumkevičius su visa Marijampolės teatro trupe, paskui prisidėjo ir Stasys Paska su Žemaičių teatru.
Julijai Gascevičiūtei teko vaidinti, ko gero, su visais puikiais aktoriais ir aktorėmis ne tik Šiaulių dramos teatro scenoje, bet ir mokyklų salėse, kultūros namuose, nes tais laikais gastrolės vykdavo po visą mėnesį.

Gastrolės
„Į gastroles mama veždavosi ir mane, - prisimena J. Gascevičiūtės sūnus Donatas Baikštys. - Kas vasarą po mėnesį maišydavome Žemaitiją ar Suvalkiją arba sunkvežimio kėbule, arba autbusiuke, kuriame tilpdavo ir aktoriai, ir dekoracijos, ir aptarnaujantis personalas. Miegodavome visi tose salėse, kur vaidindavo, ant sudedamų lovelių, nes kas vakarą būdavo vaidinama. O iš ryto, kartais ir naktį, visi susėsdavo į autobusiuką, pradėdavo dainuoti ir važiuodavo į kitą kaimą vaidinti. Važiuodavo žvyrkeliais, kurių pakraščiuose stovėdavo vaikai ir pardavinėdavo obuolius, vėžius.“
Julija Gascevičiūtė pertraukia sūnų: „Buvo pavojinga važinėti, ypač naktį po spektaklio. Sustabdė kartą mūsų sunkvežimį miško broliai, tai viena moteriškutė, kuri prieš spektaklius bilietus tikrindavo, pradėjo aiškinti: tas režisierius, anas – artistas... Viskas tada baigėsi laimingai – mus praleido. Kai buvome jauni, tai net visai smagu buvo.“

Sūnus aktoriumi netapo
Vaidino Julija Gascevičiūtė Natašą „Ištekėjusioje nuotakoje“, Mašenką „Mašenkoje“, Norą „Noroje“, Nastenką „Vestuvinėje kelionėje“, Asią „Tavo asmeniniame reikale“... O jos suvaidintos Eglės iš „Eglės Žalčių karalienės“ nuotrauka tapo net pašto ženklu.
Trijų dešimtmečių Šiaulių dramos teatro žvaigždė dabar nenori kalbėti apie tuometinius jos talento gerbėjus, šlovę, gėles, nes tuomet dažniau nei puokštes žiūrovai pagrindinių vaidmenų atlikėjams dovanodavo knygas ir saldainių dėžutes.
Tas knygas ir saldainius geriau nei mama prisimena Donatas Baikštys, kuris ir augo teatre kartu su kitų aktorių vaikais: stebėdavo repeticijas, spektaklius žinojo atmintinai. Tačiau aktorės sūnus aktoriumi netapo.
„Buvau tokioje padėtyje, kokioje dabar yra mano anūkė Marija, - paaiškina Donatas Baikštys. - Kadangi jos mama Živilė Baikštytė yra balerina, tėtis Evaldas Jaras – aktorius, o močiutė – buvusi aktorė, tai Marija mano, kad visi turi būti susiję su scena.
O aš štai ir nesu, nes nuo mažens man buvo kalama: būk bet kuo, tik ne aktoriumi, kadangi ir savaitgaliai užimti, ir algos mažos. Sportą mama irgi sukritikavo, nors aš krepšinį žaidžiau. Tai ir baigiau universitete ekonomiką.“

Knygos ir klubai
1986 metais Julija Gascevičiūtė nepaliko Šiaulių dramos teatro – sukūrė vaidmenų senjorų spektakliuose „Žaidžiame kates“, „Retro“ ir nuolat lankosi premjerose.
„Paskutinį kartą žiūrėjau Raimundo Banionio „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ - pirmoji dalis man patiko, - sako aktorė. - Yra dabar spektaklių, kurie man patinka ir kurie nelabai patinka. Kartais atrodo, kad dabar kitaip aktoriai vaidina – ne taip, kaip mano laikais. Nepasakyčiau, kad blogiau, bet kitaip...“
O šiaip dabar Julija Gascevičiūtė labai daug skaito ir lietuvių, ir užsienio autorių knygų – yra nuolatinė Povilo Višinskio bibliotekos lankytoja, nepraleidžia nė vieno serialo, kuriuose vaidina šiauliečiai aktoriai.
Dar ji aktyvi viešojoje bibliotekoje veikiančio Muzikos damų ir riterių klubo narė, nes labai mėgsta operą ir baletą, dalyvauja Šiaulių senjorų klubo veikloje. Žodžiu, 85-metį švenčianti aktorė yra labai užsiėmusi moteris.
J. Gascevičiūtė tik apgailestauja, kad nebegali keliauti. O juk prieš porą metų su sūnumi aplankė jaunesniąją anūkę Nicoje, pasižvalgė po Montekarlą, prieš tai pabuvojo San Reme Italijoje, su senjorais lankėsi Paryžiuje.

2013-01-05 02

Tarp šimto Julijos Gascevičiūtės sukurtų vaidmenų būta ir pagrindinių, ir mažesnių, ir charakterinių, ir lyriškų, ir herojiškų.
Asmeninio albumo nuotr.

Į viršų