Su kuprine ant pečių, fotoaparatu rankoje ir nuolat visur skubantis „Šiaulių naujienų“ fotokorespondentas Artūras Staponkus yra pažįstamas ir atpažįstamas daugelio šiauliečių. Dažniausiai jis yra žmogus, prašantis nusišypsoti ir papozuoti, tačiau šiandien buvo priešingai. Su kolega kitokiame amplua bendraujame ne veltui – rugsėjo 9 dieną A. Staponkus, niekam per daug nesigyręs, „Saulės“ koncertų salėje atidarė antrąją savo parodą pavadinimu „Mano miestas“. Joje – daugybė užfiksuotų Šiaulių miesto gyvenimo akimirkų.

– Kas paskatino surengti parodą „Mano miestas“?
– Padaryti parodą sugalvojau spontaniškai. Jokio paskatinimo nebuvo, tiesiog vienu metu jaučiausi neberandantis savęs – buvo praėjęs noras fotografuoti ir kažką daryti. Taigi paroda – tarsi įrodymas pačiam sau, kad aš dar kažką sugebu.

Aišku, išpuolė dar ir miesto gimtadienis – pagalvojau, kad turiu daug darbų su Šiaulių peizažais. Taigi mintis apie pačią parodą – norėjau padaryti čia ir dabar. „Saulės“ koncertų salė neprieštaravo, kad ten kabotų mano darbai, tai ir pakabinau.

– Taip tyliai ramiai, niekam nesakėte…
– Prieš porą metų, kai dariau pirmąją savo parodą „Žaismas“, sulaukiau labai daug dėmesio. Iš vienos pusės džiugu – mieste prie tavęs prieina žmonės, sveikina, giria. Smagu, kai tave daug kas pažįsta ir atpažįsta. Kita vertus, to dėmesio perteklius šiek tiek vargina – jaučiuosi nenusipelnęs. Šįkart nesinorėjo afišuoti. Taip, į socialinį tinką „Facebook“ aš įkėliau Vilmanto Dambrausko padarytą parodos plakatą, sulaukiau didelio palaikymo – visi džiaugėsi, kad aš vėl kažką padariau. Tai yra labai smagu.

– „Žaismas“ buvo visiems, o „Mano miestas“ – jums?
– Na, galima ir taip pasakyti. Pirmoji paroda nebuvo visiškai mano pačio inicijuota – stumtelėjimą gavau iš mūsų redaktorės. Pasakė, kad turiu padaryti – o aš be darbo juk likti nenoriu. (Juokauju.)

O dabartinė paroda – įrodymas sau, kad galiu išdrįsti parodyti savo darbus ir kad vis dar sugebu fotografuoti. Tiesa, kritikos gal daug ir neišgirsiu – „Saulės“ koncertų salė nėra taip baisiai lankoma, koncertų sezonas tik pradeda įsibėgėti.

– Ką derėtų žinoti apie jūsų parodą?
– Nuotraukos parodoje labai įvairios. Miestas, kaip ir žmogus, turi savo privalumų ir trūkumų bei  įvairių nuotaikų. Taip ir parodoje buvo pasižiūrėta ne į vieną dalyką ir ne iš vieno taško. Norėjosi sukurti gyvą organizmą. Juk miestas būna gyvas ir žiemą, ir vasarą, tiesiog reikia pamatyti. Parodoje nuotraukos surinktos iš įvairių laiko tarpų. Viena nuotrauka yra net šešerių ar septynerių metų senumo.

Kadangi nuotraukų su miesto vaizdais turiu labai daug, atsirinkti nebuvo lengva. Teko klausinėti draugų nuomonės. Kai rengiau savo pirmąją parodą, atsirinkti nuotraukas ir parengti parodą labai padėjo Rolandas Parafinavičius, Saulius Jankauskas, Egidijus Gedminas. Šįkart buvo mažiau nuotraukų, todėl atsirinkti gal iš dalies buvo lengviau. Norėjau nuoširdžios nuomonės, todėl kreipiausi į tuos žmones, kurie mažai susiję su mano fotografijomis, tačiau fotografijos klausimu turi savo nuomonę.

– Kokią žinutę neša paroda „Mano miestas“?
– Noriu, kad žmonės pamatytų Šiaulių miestą mano akimis. Šiauliai, nors ir ne gimtasis miestas, man tapo labai artimas ir yra labai gražus. Aišku, yra ir baisių bei netvarka dvelkiančių vietų. Bet čia jau yra valdžios ir pačių žmonių sprendimai. Gyvenantiems netvarkoje gal ir yra įprasta, tačiau iš šono jie turėtų matyti, kad vis dėlto galima susitvarkyti.

Savo paroda noriu žmonėms parodyti Šiaulių miesto vaizdus, kurie man tuo metu buvo savaip gražūs.

– Ar fotografija susidomėjote atsikraustęs į Šiaulius?
– Kai atsikrausčiau į Šiaulius, man buvo penkeri, tai tada fotografuoti tikrai nepradėjau. Kai buvau jaunas, prikrėsdavau „čiūdų“ – visuomet degiau noru prisiliesti ten, kur buvo draudžiama. Tai taip pasiėmęs giminaičio fotoaparatą, išfotografavau visą juostą ir ją apšviečiau.

Vieno gimtadienio proga draugas man padovanojo fotoaparatą „Smena 8m“. Nemokėjau nieko su juo daryti, net juostos įsidėti, bet vėliau po truputį viskas ir prasidėjo.

Kaimynystėje gyvenęs mano draugas, dabar jau kolega, fotografas Alvydas Kučas tapo tarsi mano  mokytoju. Jis mane išmokė fotografuoti, matyti tam tikrus dalykus kitu kampu, apskritai praplėtė žinias apie fotografiją. Galima sakyti, kad jo dėka aš ir tapau fotografu.

Iš pradžių fotografavau tik sau, vėliau fotografija jau patapo mano darbu. Anksčiau su kolegomis juokdavomės, kad fotografo ir liežuvis, ir kojos maitinamos – liežuvis, kad įtikintų nupirkti nuotraukas, o kojos, kad jas padarytų.

– Jums labiau patinka dirbti sau ar žmonėms?
– Man labiausiai patinka nedirbti. Deja, valgyti norisi, tai dirbti nori nenori tenka. Matai, žmogus juk žmogui nelygus. Kartais bendrauji ir matai, kaip jis turi aiškią viziją, ko jis nori. Lengva su tokiais dirbti. Ir yra žmonių, su kuriais susitikus nesupranti, ko jie nori, nes dar patys to nežino. Tada tikrai būna sunku surasti bendrą kalbą.

Maloniausia man yra fotografuoti koncertus. Juk tai, kaip koncertas atrodys ten nebuvusiems, priklauso nuo fotografo. Ant scenos stovintys žmonės dirba savo darbą – šoka, dainuoja, vaidina. Tuo tarpu fotografas koncertuose bando rasti savo terpę – pagauti šviesas, judesius, emocijas. Neretai salėje sėdintys žmonės to nemato – jie tiesiog klausosi geros muzikos. Koncertuose jaučiuosi tarsi savo vietoje, ypač jeigu groja gera muzika, o ją papildo įdomus apšvietimas.

Labai smagu dalyvauti fotografų pleneruose – juos Šiauliuose organizuoja fotografijos namų kolektyvas „Bildukai“. Gera yra būti bendraminčių rate – vienas iš kito semiamės idėjų, susipažįstame su jaunais, tik pradedančiais fotografais. Kai jau esi vyresnės kartos atstovas, tavo požiūris jau yra susiformavęs. Nauji, jauni žmonės parodo, kad tą patį dalyką galima padaryti ir  pamatyti visai kitaip.

– Esate „Šiaulių naujienų“ fotokorespondentas. Ar fotografija jums dar teikia džiaugsmo?
– Džiaugsmas fotografui, tai kaip laimikis medžiotojui – pagauni gerą kadrą ir džiaugiesi. Tačiau būna ir tokių dienų, kai nesiseka, o gaunamas rezultatas tavęs nedžiugina, bet savo darbą vis tiek kažkaip reikia padaryti.

Laikraštis be fotografijų juk nelabai išeina. Straipsniai yra iliustruojami nuotraukomis, karikatūromis, taigi tavo darbas yra atspindėti tai, kas vyksta. Džiaugiesi pagavęs, ką reikia atspindėti, ir pyksti, kai neišeina.

– Ką manote apie šiuolaikines technologijas ir fotografijoje?
– Technologijos pajudėjo į priekį tiek fotoaparatų srityje, tiek kadrų apdorojime, taip pat komunikacijoje – dabar neparėjęs į redakciją jau galiu išsiųsti nuotraukas tiesiai iš įvykio vietos. Visa tai yra labai gerai.

Bet fotografija nėra tik technologija – tai yra menas matyti kitaip. Kas iš to, jeigu man dabar kas nors duotų patį naujausią „mersą“, o aš nemokėčiau jo vairuoti. Jeigu ir turėsi pačią naujausią ir moderniausią techniką, bet neturėsi matymo ir pojūčio, tu nieko nepadarysi. Ir priešingai – gabiems fotografams technika yra didelis privalumas.
Fotografijoje daiktai atlieka padėjėjo vaidmenį – kuria tai žmogus.

– Esate linkęs į natūralią ar „padailintą“ fotografiją?
– Kalbant apie portretų retušavimą, aš manau, kad „fotošopu“ galima pagelbėti trumpam ir pašalinti tai, kas laikinai žmogui kelia diskomfortą. Bet jeigu tu turi randą visam gyvenimui ir tau jį panaikina – žmogus nebėra savimi. Žmogus ir technologijos negali kištis į istoriją, kuri nuo tavęs nepriklauso.

Aišku, be „fotošopo“ neapsiėjo ir pati fotografijos pradžia. Anksčiau vieno kadro padarymas trukdavo apie minutę laiko, tai įsivaizduokime, kiek kartų žmogus per tą minutę sujuda… Kai fotografai darydavo dokumentines nuotraukas, pasitelkdavo varžtus – įspausdavo juos žmogui prie smilkinių, kad šis nejudėtų, o vėliau plokštelėse varžtus nutrindavo. Tai buvo savotiška „fotošopo“ pradžia. Dabar nuotraukas gali tvarkyti visi, kas netingi, bet išliksiu prie savo nuomonės, kad norint pasiekti rezultatų reikia turėti išskirtinį matymą.

2016 09 26 11

2016 09 26 23

2016 09 26 10

Nuotraukos iš parodos „Mano miestas“.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Į viršų