Šią savaitę Šiaulių publikai pristatytas spektaklis „Katės namai“ – gerai žinomas viso pasaulio žiūrovams. Jis pritraukė didžiausią pačių mažiausiųjų XIII tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio žiūrovų būrį. Apie „Katės namų“ užkulisius, kylančius netikėtumus ir nuoširdžiausius žiūrovus, vaikus, prieš pasirodymą pasakojo Vita Šiaučiūnaitė, spektaklyje kurianti pagrindinį – Katės – vaidmenį.
Miesteliuose – laimingesni žmonės
Vienkiemyje netoli Panevėžio su šeima įsikūrusi V. Šiaučiūnaitė vaikystėje svajojo tapti aktore arba melžėja. Tapusi aktore, moteris išsaugojo meilę kaimui, jai dažnai tenka su teatru leistis į gastroles po mažesniuosius Lietuvos miestus. Aktorė teigia, kad jai ypač malonu teatro kultūrą nešti į provinciją: „Miesteliuose ir kaimuose gyvena tokie pat žmonės, kaip Vilniuje ar Kaune. Tik jie daug laimingesni, nes gyvena šalia gamtos.“ Teatras moko, ugdo emocinį intelektą ir atitraukia žmogaus mintis nuo buities ir kasdienybės, ugdo vaizduotę. Tai stebuklinga vieta, kur viskas įmanoma. Visai nesvarbu, kurioje Lietuvos vietoje valandai atidaroma stebuklų šalis, ji vienodai užburia tiek miesto, tiek kaimo vaiką. „Manau, tai labai svarbūs dalykai kiekvienam“, – sako iš Kupiškio kilusi aktorė.
Kiekviena karta turi savo „Katės namus“
Nuo pirmojo „Katės namų“ pastatymo vargu ar buvo bent viena karta, užaugusi be šio spektaklio. Stulbinamo populiarumo sulaukusi pasaka Samuilo Maršako kūrinio motyvais tapo puikia auklėjamąja medžiaga mažiesiems. „Ši pamokanti ir labai graži istorija – tikras gerumo virusas“, – trumpai pasirodymą apibūdina aktorė, pridurdama, kad jame vaidina ir iš Šiaulių kilę aktoriai. Vyresnieji žiūrovai spektaklyje įžvelgia aliuziją į aukštuomenės gyvenimą, išpuikusių kačių vietoje įsivaizduoja blizgančiuose žurnaluose reklamuojamus snobiškus suaugusiųjų vakarėlius. Puošnumu ir tuštybe katės draugai tikrai pastariesiems nenusileidžia. Būtent dėl nesenstančio, amžinąsias vertybes puoselėjančio scenarijaus šis spektaklis jau dešimtmečius nedingsta iš teatrų repertuarų.
Vaikai – nuoširdžiausia publika
Nors J. Miltinio teatre „Katės namų“ premjera įvyko prieš šešerius metus, aktorė atskleidžia, kad vis dar sulaukia netikėtumų, tačiau jiems jau yra pasiruošę: „Spektaklis greitas ir energingas. Dabar mes, aktoriai, jau esame labai susivaidinę ir susibendravę, niekas negali išmušti iš vėžių, o po premjeros dar su nerimu laukdavome mažųjų žiūrovų.“ Įprastai į šį pasirodymą rekomenduojama atsivesti vaikus nuo trejų iki dešimties metų amžiaus. Būdami tokio amžiaus, jie tapatina aktorius ir jų herojus, reaguoja į vaidinimą labai gyvai ir nuoširdžiai, kartais jų reakcijos dar labiau pagyvina spektaklį. Vaikus atvedantys suaugusieji yra santūresni, o štai vaikai visus įvykius išgyvena kartu su aktoriais: „Vaikai labai patiki tuo, kas vyksta scenoje. Patarinėja, barasi. Kartais prisijungia vaidinti kartu su aktoriais. Kartais tiesiog ateina patikrinti, ar lėlės tikros“,– atskleidžia aktorė. Vaikučiai dovanoja gėles, savo piešinius, kalendoriukus, saldainius. Jiems įdomu, ar patogu užsidėjus kaukę, nori pabandyti patys. Klausia, ar katė turi vaikų, kiek jiems metų. Smalsauja, ar mums patinka vaidinti, ir ar labai sunku atsiminti tiek daug žodžių. Tiesa, aktorė apgailestauja, kad gėlių gauna vis rečiau, o Lietuvos publiką apibūdina kaip itin santūrią, vengiančią juoktis net tada, kai iš tiesų juokinga. Ji linkėtų teatro žiūrovams labiau atsipalaiduoti, laisviau reikšti emocijas ir pasitikėti savimi.
Stresą pakeičia juokas
Pasak „Katės namų“ pagrindinį vaidmenį kuriančios aktorės, smagios istorijos teatre atsiranda iš netikėtumų ir nesklandumų. Nors tuo metu atrodo, kad tai didžiulė, neįveikiama tragedija, bet, po kurio laiko nurimus emocijoms, aktoriams smagu prisiminti nuotykį. „Būna, kad spektaklio metu pagal scenarijų reikia skubiai keisti kostiumą, o užkulisiuose tamsu ir į sceną išeini ką nors atvirkščiai apsivilkęs, arba – dar blogiau – nespėji kokių kelnių užsitempti, staigiai išbėgi į sceną ir matai, kad kolegos nebesivaldo, tuoj garsiai pradės juoktis, žiūrovai žiūri, šypsosi, kraipo galvas, nesupranta, ar čia taip iš tikrųjų turi būti, ar čia aktorius kažką supainiojo. Pats dažniausiai dar nesupranti, kas vyksta, tuomet po truputį apsižiūri ir pamatai, kas įvyko. Gėda per švelnus žodis apibūdinti tam jausmui“, – juokiasi aktorė. Tokių ar panašių istorijų yra begalės ir jų nutinka visuose teatruose. Be jų neįsivaizduojama aktorių kasdienybė ir teatro istorija.
