Barzda – išminties simbolis
Viename iš XIX a. pabaigos žodynų rašoma, kad barzda yra „kuokštas plaukų, kuris atsiranda vyriškos lyties žmonėms ir kitiems žinduoliams ant apatinės žandikaulio dalies ir virš viršutinės lūpos brendimo metu“. Vyrų barzdoje auga maždaug apie 200 plaukų 1 kv. cm. Jeigu galvos plaukai yra 0,06–0,08 milimetro storio, tai barzdos plaukai yra du kartus storesni.

Barzdos plaukai, atsižvelgiant į metų sezoną, auga nevienodai. Įdomu tai, kad ji intensyviau auga rudenį ir žiemos pradžioje, tai yra, tuo metu, kai plaukuotiems žvėrims kailis tampa tankesnis prieš prasidedant šalčiams.

Barzdos plaukai gali išgyventi apie 20 metų. Šviesios barzdos auga greičiau negu tamsios. Barzdos plaukai žmogaus kūne auga greičiausiai. Jei žmogus niekada neskustų savo barzdos, per gyvenimą ji užaugtų 9,15 m.

Barzda ir ūsai visais laikais buvo vertinami kaip brandaus vyriškumo, jėgos ir galios išraiška.  Barzda keldavo rimtumo, mąslumo įspūdį, todėl įvairaus luomo vyrai neatsisakydavo nešioti barzdą. Ilga barzda – išminties simbolis. Ją augindavo daugelio tautų vyrai. Išsiskiria savo garbanota ir vešlia barzda didysis menininkas, išradėjas ir filosofas Leonardas da Vinčis, kurio įspūdingas atvaizdas pavaizduotas autoportrete.

Barzda pasaulio kultūrose ir mituose
Įvairių tautų mituose dievai, valdovai ir didvyriai paprastai vaizduojami barzdoti (Indra, Dzeusas, Hefaistas, Poseidonas, majų Kukulkanas, žydų ir krikščionių Dievas). Taip pat ir Pietų Amerikos Andų kultūrose aptinkamos molinės dievų skulptūros su ilgomis barzdomis pasmakrėje. Net Egipto valdovė Hapšepsut buvo vaizduojama su dirbtine barzda – galybės ir didybės simboliu. Kai kada moterys nešiojo barzdos formos tatuiruotę, kaip yra buvę pas Japonijos senbuvius ainius.

Senovės egiptiečiams barzda turėjo labai konkrečią prasmę. Nors faraonai skusdavosi kasdien, jie nešiojo barzdą. Ji būdavo suformuojama tiesi su aiškiais kampais. Faraonai surišdavo ją kaspinais, kuriuos sumegzdavo už ausų mazgais. Barzdos ilgis priklausė nuo vyro visuomeninės padėties. Egiptiečiai barzdas augindavo ir gedėdami, faraonai ir didikai, norėdami išsiskirti iš minios, dažnai pasmakrį dirbtinėmis barzdomis paįvairindavo.

Antikos laikais paprotys nešioti barzdas iš II tūkstantmečio pr. Kr. pasiekė germanus, keltus bei kairėnus. Nuo to laiko buvo nešiojami ūsai, žandenos ir barzda iki Aleksandro Makedoniečio, kuris skųsdavosi veidą.

Šis karvedys buvo prieš barzdas dėl to, kad jo karius už barzdų stverdavo priešai ir tai apsunkindavo jiems patogiai kovoti. Štai kodėl Aleksandras Makedonietis ir įvedė privalomą skutimąsi savo karių  tarpe. O po to tas paprotys paplito ir civiliams.

Nuo Aleksandro Makedoniečio valdymo skustis tapo pasauliniu papročiu, vyravusiu iki imperatoriaus Hadriano (117–138), kuris vėl įvedė barzdą. Nes jis pats augino barzdą, taip po ja slėpdamas randus. Nuo to laiko veidas galėjo būti švariai nuskutamas arba želdinamas barzda. Tačiau antikos mokslininkai, filosofai ir oratoriai visuomet mėgo barzdą, kuri pabrėždavo jų išdidumą ir orumą.

Barzdoti romėnų kareiviai vertė pavergtąsias tautas skustis savo nelaisvei pabrėžti, o nuo II a. pr. Kr., kai Hadrianas užleido barzdą veido trūkumams paslėpti, romėnams barzda visuotinai prigijo ir buvo populiari iki IV a. Senovės Romoje pirmasis barzdos skutimas reiškė, kad berniukas tampa vyru.

Barzdas augino VIII–XI a. šiaurėje gyvenę senieji Skandinavijos gyventojai – karingieji normanai ir vikingai.
Sakmėse troliai ir nykštukai (pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“) nešioja ilgą, nuo senatvės pražilusią barzdą, tuo pabrėžiant jų išmintį ir gerumą.

Kai kuriose kultūrose labai sunkiu įžeidimu buvo laikoma, jei priešas nukirpdavo barzdą, ir priešingai – gedintieji neretai patys ją nusikirpdavo.

Barzda ypač svarbi musulmonams. Turkijoje ir kitose musulmonų šalyse buvo įprasta vienas kitam barzdą bučiuoti ir net prisiekti savo ir, ypatingais atvejais, pranašo Mahometo barzda. Visiems žinomas islamiškas posakis prisiekti „pranašo barzda“. Pranašo Mahometo barzdos plaukas kaip relikvija garbinamas Srinagaro mieste. Neįsivaizduojamas dalykas, kad kas nors išdrįstų musulmoną timptelėti už barzdos. Tai būtų didžiausias ir nedovanotinas musulmono įžeidimas.

Ankstyvosios krikščionybės mene Kristus (kaip vienas angelų) vaizduotas bebarzdžiu jaunuoliu. Šiandien jau įprasti Jėzaus atvaizdai su ilgais plaukais ir barzda atsirado vėliau, maždaug nuo XVI a. Krikščionių legendose „barzdotąja mergele“ laikoma šv. Kumermus, dar vadinama Vilgefortis arba Liborada.

Trečiojoje Mozės knygoje (21, 5; 19, 27) Dievas Jahvė draudžia žydams kirptis plaukus ir barzdas, ir kiek sušvelnintai tai nurodyta pranašo Ezekielio knygoje (44, 20).

Senajame testamente izraelitams barzda buvo didžiausia vyro puošmena, taip pat pranašui ir kunigui, todėl ji rūpestingai globota.

Masajų giminės vadams ir burtininkams buvo draudžiama barzdas ir plaukus kirptis, nes kitaip jie nebeturėsią jėgos lietui iššaukti.

Indai, norėdami išryškinti barzdas, dažo jas balta, žalia, tamsiai mėlyna arba raudona spalva.

Senovės Kinijoje raudona barzda laikyta narsumo ir jėgos ženklu. Jų paveiksluose ir scenoje išgarsėję vyrai visuomet vaizduojami su raudonomis barzdomis.

Babiloniečiai ir asirai buvo tikri plaukų priežiūros meistrai ir augino barzdas. Jie augindavo barzdas taip, kaip reikalaudavo jų rangas. Jie net prisitaikydavo dirbtines barzdas, o barzdos praradimą laikė nelaisvės ir negarbės ženklu. Kadangi ir moterims būdavo leidžiama eiti svarbias pareigas, jos labai rūpindavosi šukuosenomis. O kad per daug nesiskirtų nuo vyrų, kaip tarnybos ženklą prisiklijuodavo nedideles barzdeles.

Vienas žymiausių Frankų imperijos bažnyčios teologų anglosaksų vienuolis Alkuinas (apie 735–804)  savo traktate „Mokytojo pokalbis su mokiniu“ (790 m.) rašo: „Barzda yra lyčių skiriamasis ženklas ir subrendimo, pagarbos simbolis.“

Barzda ir vyro garbė (pars pro toto) buvo tapatinti ir Vakarų kraštuose, tai liudija toks posakis, kaip viduramžiška frazė „prisiekiu savo barzda“ (savo garbe). Barzda asocijavosi su išmintimi. Barzdos nukirpimas laikytas didžiausiu įžeidimu, sunkiausia bausme. Barzdos uždengimas, išpešimas ir nuskutimas, taip pat ir jos palikimas be globos, buvo gedulo ženklas. Prisilietimas prie barzdos, kad ją pabučiuotų, buvo laikomas pasveikinimo ženklu. Kiekvienas laisvas pilietis augino ir gerbė barzdą ir ūsus, tiktai vergai turėjo barzdą ir ūsus apkarpyti arba skusti; to nepadarius, jiems barzdą ir ūsus nusvilindavo arba nukirpdavo.

XII a. dėl Bizantijos įtakos atsirado trumpų smailiabarzdžių mada Europoje. XII a. pradžioje Prancūzijoje vyrai nešiodavo ilgą, perskirtą į dvi smailias sruogas barzdą ir ūsus. Kad barzda sudarytų dvi smailias sruogas, ją rūpestingai prižiūrėdavo: nakčiai ant barzdos buvo dedamas maišelis su specialiu tepalu, suteikiančiu plaukams minkštumo.
Viduramžiais riteriai želdinosi barzdas kaip vyriškumo simbolius. Viduramžiais buvo nešiojamos ir dirbtinės barzdos. Jos atsirado Ispanijoje ir iki XIV a. vidurio tapo labai populiarios. Aragono karaliai jas draudė, todėl barzdas nelegaliai gamino Ruane, Prancūzijoje ir kituose miestuose.

Popiežius šv. Grigalius VII (1073–1085) siuntė vyskupams griežtus nurodymus, kad šie priverstų dvasininkus savo vyskupijose skustis barzdas. Pagal to meto bažnytinius kanonus buvo draudžiama auginti barzdą. Nuo XII a. beveik visi sinodai išleido įstatymus, kuriuose numatė bausmes dvasininkams už barzdos auginimą. Nors kanonų teisė ir reikalavo, kad dvasininkai ir vienuoliai būtų švariai nusiskutę, tačiau kai kurie popiežiai, ypač Klemensas V (1264–1314) portretuose vaizduojami ir su barzda. XV a. barzdas nešiojo ir dvasininkai. XVI–XVII a. barzdas augino net vyskupai. Po 1680 m. dvasininkų tarpe įsigalėjo mada skustis barzdas, kuri išsilaikė iki šių dienų.

XVI a. barzda paplito Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Paplitusi ispaniškoji barzdos nešiojimo mada ypač išpopuliarino „Henri quatre“ (Henriko IV) barzdeles. Prancūzų Didžiosios revoliucijos laikotarpiu barzda laikyta demokratinio nusiteikimo požymiu, apie 1830 metus barzda plačiai paplito to meto visuomenėje. XIX a. barzdas nešiojo prancūzų (Napoleono III pavyzdžiu), vokiečių šviesuomenė.

Viduramžių epiniuose kūriniuose ant herojų šarvų išskleista barzda reiškė drąsų iššūkį priešui. O griebimas už barzdos – didžiulį įžūlumą ir įžeidimą.

Slavų tautos gal dar labiau už kitas senovės tautas gerbė barzdą, savo dievus ir vėliau šventuosius vaizdavo barzdotais, jas puošė kaspinais ir blizgučiais.

Rusų išmintis byloja, jeigu barzdoje pasirodo pirmas pražilęs plaukas, tai jo nerauk – nes tai tavo laimė.

Senovės Rusijoje barzda buvo labai gerbiama. Tuometiniame įstatymų rinkinyje „Rusijos teisė“ rašoma, kad už žmogaus sužalojimą baudžiama trijų grivinų, o už barzdos nukirpimą – dvylikos grivinų bauda. Skustis barzdą buvo gėda. XVI a. net stačiatikių cerkvė pasmerkdavo kiekvieną, kuris skutosi barzdą. Barzdos skutimas yra šventvagystė ir jos netekę negalės patekti į dangaus karalystę. XVI–XVII a. buvo manoma, kad rusas, nusiskutęs barzdą, pasidaro ne tik ne stačiatikiu, bet ir ne rusu („kaip ožys, kuris pats sau atėmė gyvybę“).

Bojarinai, kurie nebuvo lojalūs Rusijos carui Petrui I, atsisveikindavo su barzda – caro įsakymu ją nurėždavo. Vyrui tai reiškė tą patį, kaip netekti garbės.

Nutaręs įvesti Rusijoje reformų, Petras Pirmasis pirmiausia norėjo panaikinti seną rusų paprotį nešioti barzdą. Tačiau šis įsakymas, paskelbtas 1699–1705 metais, sukėlė beveik visų gyventojų nepasitenkinimą. Sodžius, miestiečiai, ypač pirkliai atkakliai nešiojo barzdas.

Pabūgęs neramumų Petras I 1705 m. sausio 11 d. išleido naują įstatymą, kuriuo barzdas leido nešioti visiems, kas norėjo, tik jie už barzdos nešiojimą turėjo mokėti mokestį. Sumokėjusiems asmenims būdavo išduodami metaliniai ženklai, kuriuos „barzdočiai“ privalėjo visą laiką nešiotis.

Dviejų kapeikų monetos dydžio barzdos ženklai būdavo kalami Maskvos monetų rūmuose. Gerojoje pusėje buvo pavaizduota apatinė veido dalis su barzda ir ūsais, kitoje pusėje – dvigalvis erelis ir 1705 metai. Ženklus kaldavo tik iš vario, nors Valstybinio Ermitažo Sankt Peterburgo kolekcijoje yra vienas auksinis. Šie Rusijoje naudoti  barzdaženkliai (rus. borodovyje znaki) XVII a. gale – 1725 kalti Rusijoje variniai (apvalūs ir keturkampiai) „tokenai“, buvo išduodami barzdotiems vyrams, sumokėjusiems mokesčius už savo nešiojamas barzdas (nes Petras I ragino, vertė savo pavaldinius nuo tokio nereikalingo „brudo“ apsivalyti). Dalyje tų ženklų buvo primityviai iškalta žmogaus nosis, ūsai, barzda ir įrašas „dengi vziaty“ (mokestis paimtas), kiti tokie ženklai buvo išleisti tik su minėtu įrašu.

Prietarai, susiję su barzda. Saugokis žmogaus, nors būtų jis tau draugas arba brolis, kurio plaukų spalva vienokia, o barzda kitokia. Kirpti barzdą – blogai. Jei jūsų barzda vešli, gyvenimas bus laimingas. Nuo švilpavimo barzda greičiau auga.

Lotynų išmintis byloja: „Barzda nedaro filosofo“ (barba non facit philosophum). Tai reiškia, kad išvaizda nerodo žmogaus mokslingumo.

Barzda lietuvių pasaulėjautoje ir tautosakoje
Lietuviai Perkūną įsivaizdavo suasmenintu, žmogišku pavidalu kaip žilabarzdį senį arba senį su varine ar ruda barzda. Kitas jau vėlyvesnės kilmės Perkūno pavidalas – tai didelis ir stiprus, atšiaurios išvaizdos rudabarzdis vyras, kuris medžiotojo pavidalu vaikšto žemėje ir velnius šaudo.

Baltų mitologija mini mažus barzdotus žmogelius (barzdukus, barstukus), kurie pasitarnauja namų apyvokoje. Chr. Hartknochas XVII a. antrojoje pusėje rašė: „Netoli Rastenburgo miesto stovi vadinama šventoji liepa. Sakoma, kad po ja anais laikais gyvenę maži žemės žmogeliai, vadinami barstukais. Jie buvo dideli žmonių draugai, nešdavę jiems grūdus, atlikdavę namų ruošos darbus.“

Barzda, kaip būtinas elementas, yra susijusi su kaukininkų, kaukėtų persirengėlių Užgavėnių metu vaizduojamomis kaukėmis, kurios iš esmės perteikia baisias demoniškas ir barzdotas būtybes. Daugiausia baisumo ir demoniškumo kaukei suteikia didelė, grubi ir lenkta nosis bei ilga barzda.

Lietuvoje senovės prūsai ir lietuviai augino barzdas. Maironio žodžiais tariant, „barzdočiai lietuviai dūmoja...“ K. Donelaitis tą laikmetį apibūdino – „barzdota gadynė“. Senieji lietuvių kunigaikščiai, kriviai, kanklininkai su vešliomis, neretai ilgomis barzdomis. Kaimyninėse tautose gyvenę vyrai taip pat buvo barzdoti: dainos „barzdoti vyrai, vyrai iš jūrų“, kryžiuočiai, Maskvos rusai (maskoliai, vėliau burliokai, vis „barzdylos“), lenkai – mozūrai.

Didysis kunigaikštis Vytautas, sako, peikęs tuos, kurie barzdas užsileisdavo, bet seno lietuvių įpročio auginti barzdas neįveikęs.

XI–XV a. lenkų karaliai paprastai barzdas skutosi, o didikai ir bajorai barzdas prikirpdavo arba ir visai nusiskusdavo.

Į viršų