Pirmasis traukinys Šiauliuose pasirodė prieš 145 metus. Tiek pat metų dabar sukanka ir Šiaulių geležinkelio stočiai. 1871–1873 metais per Lietuvą buvo nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis. Šio geležinkelio ruožas Kaišiadorys–Liepoja pradėjo veikti 1871 m. Šiaulių geležinkelio stoties ir geležinkelio muziejaus istoriją pristato Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje paroda, skirta Geležinkelio stoties jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Apie Šiaulių geležinkelio stoties istoriją, geležinkelininkus bei Šiaulių geležinkelio muziejaus eksponatus ne kartą rašyta spaudoje, senųjų nuotraukų, menančių geležinkelio raidą Šiauliuose, galima rasti ne tik laikraščiuose, bet ir knygose „Senieji Šiauliai atvirukuose“.

Pirmieji geležinkelio tiesimo darbai
Senuosiuose „Šiaulių naujienų“ puslapiuose geležinkelio istorijos faktais dalijosi tuometinis Šiaulių geležinkelio stoties viršininkas A. Petuchovskis.

Jis 1971 m. parašė straipsnį, kaip šalia vyravusio transporto arkliais atsiranda ir vystosi geležinkelis. Per Šiaulius iki tol ėjęs II klasės plentas iš Rygos per Tauragę į Tilžę ir III klasės pašto kelias iš Vilniaus per Ukmergę, Panevėžį, Telšius iki Klaipėdos.

Padidėjus prekių apyvartai, vystantis pramonei didesniais tempais prireikė tiesti geležinkelius. Pirmasis – Carskolesko – pradėtas eksploatuoti 1837 m.

Geležinkelio stoties viršininko pasakojimu, Liepojos geležinkelio statybos prasidėjo1870 vasarą iš karto visoje trasoje nuo Kaišiadorių iki Liepojos. Šitų darbų imtasi be jokios technikos pagalbos. Dirbo bežemiai valstiečiai už nedidelį atlyginimą, o reikėjo atlikti net 500 000 kub. m žemės darbų. Bėgius statybų organizatoriai įsigijo iš Anglijos fabriko.
„Kad geležinkelis galėtų pilnai funkcionuoti, reikėjo įsigyti 59 garvežius, 1288 krovininius, 69 keleivinius, 10 bagažinių ir 3 kalinių vagonus. Akcinė bendrovė, siekdama sumažinti išlaidas, atidarant geležinkelį buvo įsigijusi tik 26 garvežius, 541 prekinį vagoną ir 46 keleivinius. Pirmieji 6 garvežiai, pagaminti Paryžiuje, pribuvo 1870 m. birželio mėnesį“, – rašo A. Petuchovskis.

1871 m. rugpjūčio 4 d. atidarytas 294 kilometrų ilgio Liepojos geležinkelis, kartu atidaryta ir Šiaulių stotis, o atidarymo ceremonijos metu numatyta vienu metu iš abiejų galų išleisti traukinius, kad jie susitiktų Šiauliuose – kelio viduryje.

Neramumai geležinkelio stotyje
A. Petuchovskio pasakojimu, drauge su geležinkelio atsiradimu Šiauliuose pradėjo vystytis ir augti pats miestas, kūrėsi  tiek didelės, tiek mažos įmonės. 1873 m nutiesta Liepojos-Romnų geležinkelio atšaka Radviliškis-Kalkūnai atvėrė patogesnes jungtis su Latvija, Gudija, Ukraina, vidurio Rusijos rajonais.

Geležinkeliu tapo patogu susisiekti su Rusijos imperijos pramonės rajonais, iš kur į Šiaulius buvo nemažai atsigabenama maisto, pramonės prekių ir kt.

1924–1926 m. tiesiant geležinkelio liniją į Klaipėdą Šiaulių geležinkelio mazgas tapo dar reikšmingesnis, nes per Šiaulius trumpesniu keliu pradėjo keliauti importo ir eksporto kroviniai. Paskaičiuota, kad anuomet per parą pravažiuodavę 60 keleivinių traukinių.

Taikos metu Šiaulių geležinkelio stotis buvo jauki ir švari, panašu, kad čia veikė prašmatnus bufetas. Keleiviui buvo patogu ir malonu laukti savo išvykimo.

Tik karo metu joje beveik neliko vietos civiliams, stotis pajungta karo interesams. Geležinkelio stotis nukentėjo per abu pasaulinius karus (per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo iki pat pamatų), tad pastatą teko du kartus restauruoti.

Rašoma ir apie geležinkelininkų dalyvavimą streike 1897 m. kartu su odos pramonės darbininkais ir mūrininkais. Minimas Šiaulių geležinkelio stotyje dirbęs Jonas Ambrozaitis, kaip vienas iš aktyviausių progresyvių idėjų skleidėjų geležinkelyje ir mieste, tačiau areštuotas ir ištremtas už „revoliucinę veiklą“.

Ne kartą geležinkelininkai dalyvavo streikuose ir demonstracijose.

Ypač šiauliečiai geležinkeliečiai sujudo po 1905 m. kruvinojo sekmadienio įvykių Sankt Peterburge.  Sausio-vasario mėnesiais streikavo ir šiauliečiai, o spalį protestas išaugo iki visuotinio geležinkelininkų streiko visose magistralėse – tuomet net traukinių eismas sustojo.

Štai A. Petuchovskis pasidalija rusų spaudoje aprašytais įvykusio chaoso ženklais likusiais stotyje. 1915 m. vokiečiams užėmus Šiaulius vyko muštynės: „Stotyje, pavyzdžiui, viskas buvo sulaužyta, sudaužyta, išvartyta. Palmės išrautos iš kubilėlių ir sulaužytos: jų kamienais mušosi kaip lazdomis. Telegrafo aparatas gulėjo šaldymo patalpoje. Telegrafo juostos ritė numesta į kampą, o juostos galas apsivyniojęs apie butelius ant bufeto. Didieji buteliai sudaužyti į šukeles: jais, matyt, irgi mušėsi. Ant sienos buvo matyti kraujo lašų.“

Kai kartą iškeliavo garvežiukas
1997-aisiais Šiaulių geležinkelio stotyje atidengta paminklinė lenta tremtiniams. Dabar geležinkelio stotį puošia kelios skulptūros.

Tai skulptoriaus Kazio Kasperavičiaus skulptūra „Judėjimas“ ir šiauliečio skulptoriaus Gintauto Lukošaičio skulptūrinė kompozicija „Stipruolis Nosys“, stovinti stoties perone.  Ši skulptūrinė kompozicija keleiviams primena apie legendinę Šiaulių miesto asmenybę Stasį Nosį – atletą, dirbusį geležinkelio stotyje.

1926 metais kraunant į vagonus žvyrą, S. Nosys atsidūrė po pajudėjusio vagono ratais ir neteko abiejų kojų. Bet neprarado savo valios – toliau sportavo, puoselėjo raumeningą kūną, rengė jėgos pasirodymus. Tad Šiaulių miesto darbininkų aplinkoje jis buvo jėgos, ištvermės ir užsispyrimo simbolis.

Ir dar viena naujiena, apskriejusi miesto spaudą. Aprašyta vieno didelio eksponato kelionė.

2002-ųjų kovą iš Šiaulių stoties į tarptautinę transporto parodą Vilniuje buvo išgabentas siaurojo geležinkelio garvežiukas, kurį muziejui padovanojo Panevėžio cukraus fabrikas.  

Tai vienas iš garvežių, kuriais po Antrojo pasaulinio karo Suomija kompensavo Sovietų Sąjungai padarytus karo nuostolius. Jis parodoje „Transbaltika 2002“ buvo eksponuojamas kaip seniausias Lietuvos garvežys. Šiauliečiams tuomet tokia kelionė sukėlė rimtų įtarimų – ar sostinė nepasiliksianti tokio vertingo eksponato.

Dar gerokai ankščiau, keletui metų likus iki šios parodos, garvežiuką norėjo susigrąžinti suomiai, tad susirūpinimas buvo regis visiškai pagrįstas. Kai reikėjo keliauti į parodą, įspūdinga Šiaulių puošmena buvo labai prastos būklės, kad net į kabiną nebuvo galima įeiti. Eksponatui reikėjo kapitalinio remonto.

Suomijoje iš gamyklos 1949-aisiais išriedėjęs garvežiukas po parodos sugrįžo perdažytas ir įstiklintas.

Geležinkelio muziejaus eksponatai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

G. Lukošaičio skulptūra geležinkelio stotyje „Stipruolis Nosys“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.