Kelerius metus šiaulietė Inga Romanovienė dirbo rutinos kupiną mokyklos finansų apskaitininkės darbą. Vieną dieną ji suprato, kad švaistyti gyvenimo nemylimam darbui neverta, todėl užsirašė į makiažo kursus. Pirmosios Ingos klientės buvo draugės ir giminaitės, laikui bėgant klienčių daugėjo. Tačiau labiausiai jos gyvenimas pasikeitė tada, kai visai atsitiktinai jos daryto makiažo nuotraukas pamatė prodiuseriu kompanijos „Video metra“ atstovė ir pasiūlė prisidėti prie gimtajame mieste kuriamo serialo „Naisių vasara“.

– Lietuviška kino ir serialų industrija klesti. Bet ar pakankamai dėmesio skiriama aktorių įvaizdžiui, o ypač – makiažui?
– Serialuose labai mažai dėmesio skiriama makiažui, nes žmonės neįvertina, kiek laiko trunka visas procesas, galvoja, kad viską galima atlikti paskubomis − vienam 5 minutės, kitam, ir baigta. Mūsų serialų industrija kaip konvejeris – viskas „kepama“  kuo greičiau ir pigiau, todėl ir kokybės mažai.

– Kiek laiko iš tiesų galite skirti vienam aktoriui?
– Priklauso nuo personažo − vieną merginą tereikia padažyti ir pašukuoti, o kitai galbūt dar ir šukuoseną padaryti. Buvo kelios aktorės, kurių paruošimas užtrukdavo daug ilgiau nei kitų, nes reikėdavo tai plaukus sukti, tai kuodą rišti. Ilgiausiai moteriai skirdavau valandą, tik išimtiniais atvejais daugiau, bet šiaip vidutiniškai – pusvalandį.

Būna, kad atvažiuoji į darbą ir pradedi dirbti su, tarkime, dviem aktoriais, suruoši juos, aktorius išveža dirbti, po to kitai scenai vėl ateina kokie trys – ruoši juos. Kai juos išveža dirbti, parveža kitus, ir tada patvarkau jų makiažą, ruošiu dar kitus – ir taip visą dieną. Tokioje rinkoje nėra nustatytų darbo valandų – darbas vyksta tiek, kiek tęsiasi filmavimas.

– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena užkulisiuose?
– Turiu padaryti visiems aktoriams ne tik makiažą, bet ir šukuosenas. Per dieną filmuojamos 20 scenų iš kokių 10 serijų – svarbu, kad tą dieną būtų surinkti tie patys aktoriai. Tarkim, tie aktoriai suvaidina pirmoje serijoje, paskui penktoje, dešimtoje, dvidešimtoje ir pan. Todėl kartais būna netikslumų, aprangos detalės gali skirtis, kartais žiūrovai tai pastebi.
Svarbu, kad tą dieną būtų kuo mažiau aktorių, nes jei filmuotume visą seriją iškart, tai jau susidarytų 20 aktorių, ir tas pasiruošimas, makiažas, plaukai, rūbų keitimas užimtų neįtikėtinai daug laiko.

– Jūsų darbas tikriausiai netampa rutina?
– Tikrai ne, nes būna visokių kuriozų. Kartą visa medžiaga, filmuota vasarą, išsitrynė ir nebebuvo galima montuoti serijų, nes buvo epizodas, kai veikėjai išvyksta vasarą, taigi, ir turi grįžti vasarą. O kaip tyčia tuo metu jau buvo vėlyvas ruduo, medžiai be lapų, šalta. Komanda ieškojo vietos, kurioje žaliuotų kuo daugiau eglių, ir aktoriai buvo priversti apsimesti, kad veiksmas vyksta šiltą vasaros dieną, vilkėti drabužius trumpomis rankovėmis ar sukneles, nors kieme buvo minusinė temperatūra.

– Grožio industrijoje esate jau beveik dešimtmetį, kaip vertinate Lietuvos grimuotojų darbą serialuose?
– Pakankamai gerai, tačiau pastebiu, kad viename iš serialų visada, kai personažas nušaunamas, žmogus guli nukritęs ant veido, būtent ant tos žaizdos, kad nereikėtų jos daryti. Tik papilamas dirbtinis kraujas ant žemės ir tiek. Tai labai neprofesionalu...

Tačiau serialuose prastas, neskoningas makiažas ne visada reiškia, kad prasta makiažo specialistė. Pastebėjau, kad, pavyzdžiui, Medos iš „Moterys meluoja geriau“ personažo makiažas gana kvailokas – ryškios, negražiai išteptos spalvos, bet tokia ir buvo mintis. Tikriausiai norėta ją pavaizduoti neskoningą, ryškią, iššaukiančią.

– Prodiuseriams prasti makiažo sprendimai netrukdo?
– Viena filmavimo diena kainuoja labai daug, todėl visi yra suinteresuoti viską padaryti kaip įmanoma greičiau, taigi, ir pigau. Be to, niekas nenori investuoti į tą žmogų, į jo gabumus. Aš pati serialo filmavimo metu už savo pinigus eidavau į papildomos kursus, tobulinausi. Investavau pati savo noru, nes niekas ten neapmoko, nesiunčia į kursus.

– Kaip sutariate su žymiais Lietuvos aktoriais?
– Su aktoriais dirbti yra įdomu, nes jie daug jautresni, tiesiog šiek tiek kitokie. Dažnai grimo kėdė yra kaip psichologo – per tave praeina visų aktorių nuotaikos, jie intensyviai ruošiasi vaidmeniui, jaudinasi. Kartais reikia juos išklausyti.

– Gaunate nurodymų, kokį makiažą atlikti ar tenka improvizuoti?
– Aktorius yra medžiaga – kaip jis atrodys priklauso ne nuo jo, o režisieriaus. Režisierius pasako, kokį jis nori matyti kiekvieną aktorių, prodiuseris pasako, kiek gali investuoti į tą pasikeitimą, o tada grimuotojas turi pasakyti, ką gali padaryti.

– Aktoriai nekelia papildomų reikalavimų?
– Dažniausiai, kaip ir visos Lietuvos moterys, aktorės, o ypač jaunos, nori atrodyti tiesiog gražiai. Nesvarbu, kad jos vaidina kaime, jos vis tiek nori ir skirtingų šukuosenų, ir gražaus makiažo, bet žinoma, aktoriaus duona tokia, kad jis ne visada gali būti gražus.

Su vyresnėmis aktorėmis lengviau, pavyzdžiui, labai lengva dirbti su Nijole Mirončikaite. Ji labai gera aktorė ir leidžia, kad iš jos būtų lipdoma, kas tik geriausia serialui, o ne asmeniniam interesui, ir būtent dėl to ji labai gerai atlieka savo vaidmenį.

– Esate profesionalė, bet gal kažkoks makiažas vis dar atrodo kaip iššūkis?
– Didžiausias iššūkis – žaizdų kūrimas. Būtent žaizdos parodo, ko išmokai, galima parodyti savo galimybes, net ir paprastą rankos nubrozdinimą būtent dėl to yra įdomu daryti.

Vieno „Naisių vasaros“ epizodo metu veikėjas, kuris buvo ilgai dingęs be žinios, grįžo randuota nuo šūvių krūtine. Prie viso to prisidėjo pabalęs veidas, mėlyni paakiai. Aktorius, išvydęs visa tai veidrodyje, stebėjosi, sakė, kad jam žiūrint į save atrodo iš tiesų pradeda skaudėti tas vietas.

– Kuo skiriasi paprastas, proginis makiažas nuo kino?
– Serialuose makiažas turi būti gerokai švaresnis nei proginis. Labai svarbu naudoti daug birios pudros, kad neblizgėtų veidas, bet uždėjus per daug vėl problema – sluoksniai pradeda skilinėti. Tada reikia nuvalyti tas vietas, dėti grimą iš naujo. „Naisių vasaroje“ pagrindinis reikalavimas buvo, kad grimas būtų vos matomas, nes veiksmas vyko laukuose, kaime.

– Kokia situacija su TV laidomis? Galbūt skiriama daugiau lėšų ir dėmesio?
– Televizijoje į grimą praktiškai visai neinvestuojama, pavyzdžiui, laidos „Chorų karai“ vedėjams ir chorvedžiams atliekamas profesionalus makiažas, o choristus ruošti patikima praktikantėms. Duoda joms vos poros spalvų makiažo pagrindus ir su jais turi padažyti visus dalyvius, todėl rezultatas dažnai būna tikrai tragiškas. Tokia situacija vyrauja beveik visuose masiniuose renginiuose, nes paprasčiausiai niekas nenori už nieką mokėti.

– Vyrų grimas tikriausiai daug paprastesnis?
– Nėra taip paprasta, kaip atrodo, neužtenka vien papudruoti paprasta pudra. Kartą aktorius į darbą atvyko su pamušta akimi, turėjau ją užmaskuoti, nes seriale jis turėjo būti sveikas. Būna, kad reikia pasendinti veidą, pažilinti plaukus. O jei nieko specialaus nereikia − tepama kreminė ir biri pudra. Kreminė pudra vyrams, kaip ir moterims, yra būtina, nes turi nesimatyti veido nelygumų, reikia suvienodinti spalvą. Taip pat kartais tenka ir pamodeliuoti veidą, ypač jei, tarkim, žmogaus veidas stambus, o pagurklio nėra, tada su tamsesniais atspalviais patobulinamas veidas, ir žmogus iškart optiškai tampa lieknesnis. Tačiau kad ir ką darytume, viskas turi būti labai saikinga ir neryšku, nes per kamerą turi nesimatyti, kad vyras yra išdažytas.

– Makiažo kursai dabar labai populiarėja, ypač jaunų merginų tarpe, todėl ateityje tikriausiai papulti į kino rinką bus daug sunkiau?
– Didesnė konkurencija, atrankos būtų labai naudingos, nes apmaudu, kai vienos ilgus metus mokosi, o darbą kažkas gauna per pažįstamus, ir tada būna taip, kaip minėtame pavyzdyje apie nušautus žmones. Taip pat konkurencija pačiam neleidžia sustoti vietoje.

– O kaip sutariate su režisieriais?
– Labai patiko dirbti su Raimondu Banioniu. Jis – tikras profesionalas, visada žinodavo, ko nori. Aš ir pati dažniausiai prieš kokią savaitę peržiūriu scenarijus, ir jei matau, kad kokia aktorė vienai scenai turi būti labai ryškiai padažyta, o kitai jau turi atrodyti lyg ką tik atsikėlusi, tai kalbuosi su režisieriumi ir pakeičiame scenas, nes geriausia iš pradžių filmuoti visas scenas su tokiu pat makiažu ir tik po to jį keisti. Kitu atveju prarastume daug brangaus laiko. Taigi stengiuosi ne tik laukti nurodymų, bet ir pati patarti.

I. Romanovienės archyvo nuotr.