Pirmasis tarptautinis tapybos pleneras Armėnijoje, sukvietė lietuvių, lenkų, latvių, vokiečių, Anglijos, Irano ir armėnų dailininkus į Armėnijos sostinę Jerevaną. Šis renginys buvo ruošiamas net apie trejus metus, o jo idėja priklauso armėnų dailininkui Gagikui Parsamianui po apsilankymo Nidos tapybos plenere.

2013 m. išvažiuojant iš Nidos jis pasižadėjo padaryti viską, kad panašus tapybos pleneras įvyktų jo tėvynėje Armėnijoje. 2013 m. pleneras Nidoje buvo skirtas Šiaulių miesto dailininkams. Plenero menotyrininkas šiaulietis profesorius Vytenis Rimkus stebėjo šį kūrybinį procesą Kuršių nerijoje, o uždarymo parodoje prasitarė: „Aš neabejoju, kad ateityje toks pat pleneras bus surengtas ir Armėnijoje.“

Iškvietimais ir apgyvendinimu rūpinosi pagrindinis renginio organizatorius – Jerevano pedagoginis universitetas suteikdamas svečiams geras sąlygas savo mokslo ir poilsio bazėje Aghavnadzore. Tai dviejų kilometrų virš jūros lygio kalnų šlaitas, kuriame profesionalių pedagogų grupė, vadovaujama dekano Paravono Mirzoyano, kartu su dailininkais ir būriu studentų kūrė kartu.

Nuo Mitros šventyklos iki Nacionalinės galerijos
Armėnija – tai pirmoji krikščioniška tauta, kuri iki šių dienų išlaikė ne tik religinį, bet ir kultūrinį savo identitetą. Pasaulyje nedaug vietų, kur senovinė architektūra taip harmoningai susilietų su gamta, kaip Armėnijoje. 301 m. Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Šiandien Armėnijoje išlikę daugiau nei 180 žymių bažnyčių.

Kasdieninės pažintinės ekskursijos atskleidė mums savitą šios kalnų šalies grožį. Pirmoji išvyka buvo pati įspūdingiausia: keliavome į pagoniškąją saulės dievui Mitrai skirtą Garni šventyklą, kuri pastatyta I a. pr. Kr. 301 m. priėmus krikščionybę šventykla neteko savo buvusios reikšmės ir tapo karalių vasaros rezidencija. Iki šių dienų yra išlikę šalia šventyklos karalių dvaro griuvėsiai bei įspūdingos pirčių mozaikos. Čia pirmą kartą padarėme ir grupinę visų tapybos plenero dalyvių nuotrauką.

Šią šventyklą, įrengtą sunkiai pasiekiamoje, skardžių apsuptoje vietoje, I a. m. e. mini romėnų istorikas Tacitas. Ją pastatė Armėnijos karalius Tiridatas I. Pastatyta helenistinės architektūros stiliumi, papuošta mozaikomis. Senovėje aplink šventyklą buvo įrengta galinga tvirtovė. 1386 m. statinį nuniokojo Timūras. 1679 m. šventykla sugriuvo žemės drebėjimo metu. 1909 m. pradėti kasinėjimo darbai, o 1975 m. Garni šventykla atstatyta.

Plenero metu dar lankėmės Geghardo bei Ketchario vienuolynuose, kuriuose tapėme, ezkizavome ir daug fotografavome. Aplankėme ir Zvartnots šventyklą, ilgai tapėme prie Sevano ežero.

Išskirtinė buvo plenero dalyvių kelionė į Ečmiadziną, į seniausią krikščionišką bažnyčią visame pasaulyje. Čia mūsų delegaciją priėmė pats vyriausiasis Armėnijos vyskupas – katolikosas. Apeigos bažnyčioje vykdomos tik armėnų kalba.
Dar lankėmės Armėnijos genocido muziejuje. Plenero pabaigoje mums duris atvėrė Armėnijos nacionalinė galerija. Būtina paminėti tris garsiausius Armėnijos dailininkus. Pirmiausia tai  I. Aivazovskis, M. Sarianas ir M. Avetisianas. Tarp Rusijos tapytojų išsiskyrė I. Repino, V. Serovo, G. Somovo,V. Kandinskio, M. Šagalo, B. Kustodijevo bei L. Altmano ir R. Falko šedevrai. Pasaulinę dailę reprezentavo Donatelo, Tintoreto, Botičelio, E. Budeno,  J. H. Fragonaro, G. Kurbe, T. Ruso ir kitų drobės.

Plenero kūriniams – keturios salės
Susipažinus su Nacionalinės galerijos kolekcija mūsų delegacijai plačiai atsivėrė keturių erdvių salių durys, kuriose eksponuojami mūsų tapybos plenero paveikslai. Ekspozicijoje pagarbiai išeksponuoti visų dvidešimties tapybos plenero dailininkų kūriniai.

Pirmojoje salėje mus pasitinka vokiečio Armin Riegerio dvi ryškios ekspresionistinės drobės. Šalia Arturo Savicko dvi pastozinės kompozicijos.

Viena siena skirta Skaidrės Butnoriutės kūriniams. Pirmoji – „Kalno Akis“, kurioje švelnūs potėpiai atskleidžia pavasario kalnuose nuotaiką su pirmame plane išryškintais ežerais, kurie lyg akys atspindi savyje dangų. Vidurinioji drobė – „Žydintis kryžius“ – yra ornamentinė kompozicija, kurioje augaliniai motyvai susipina į armėniško kryžiaus formą. Trečioje drobėje „Vėjas prie Sevano ežero“ – tiesiog jaučiamas tylus, melsvas ežero alsavimas su praskrendančio vėjo šešėliu. Antroje salėje tarp Armėnijos ir Anglijos dailininkų eksponuojamos trys tapytojo Sauliaus Kruopio drobės. Pirmojoje – Sevano ežeras, kurio išskirtinėje erdvėje išsiskiria išskydę raminantys aukštikalniai, priekiniame plane yra dvi senos šventyklos. Tai pats didžiausias ežeras Kaukazo kalnuose, esantis 2000 m virš jūros lygio. Ežero apylinkės garsėja ten esančiu pusiasaliu bei viduramžius menančiais bažnyčių kompleksais, pastatytais dar 874 m.

Kitoje S. Kruopio vertikalioje drobėje, vaizduojamas pagrindinis armėnų bažnyčios miestas – Ečmiadzinas (IV a.). kuris įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Tai seniausia Armėnijoje katedra – aukščiausiojo armėnų bažnyčios vyskupo – katolikoso – sosto šventovė. Katedra buvo pastatyta pirmojo Armėnijos katolikoso šv. Grigorijaus Švietėjo 303 metais po krikščionybės paskelbimo valstybine religija (301 m.) buvusios pagonių šventyklos vietoje. Ten dabar yra dvasinis visos Armėnijos centras.

Tapyti natūroje man buvo leista vos vieną valandą, tad turėjau smarkiai susikaupti ir skubėti. Trečioji mano drobė vaizduoja kalnus. Juos mačiau važiuojant į Geghardo vienuolyną – senovinį  krikščionių vienuolyną Armėnijoje Azato upės Garni tarpeklyje ant uolos skardžio. Pagrindinė koplyčia pastatyta 1215 m., tačiau pats vienuolynas įkurtas dar IV a. Grigorijaus Švietėjo. Pirmasis vienuolyno pavadinimas buvo Airivankas („urvo vienuolynas“), o pirmoji bažnyčia buvo įrengta oloje su šaltiniu. Dabartinis pavadinimas reiškia „Strėlės vienuolynas“ – legenda teigia, jog apaštalas Judas Tadas čia atgabenęs šventąją ietį, kuria buvusi perdurta Jėzaus širdis (dabar ji saugoma Ečmiadzino muziejuje).

Geghardo vienuolyno kompleksą sudaro pagrindinė koplyčia (katogikė) su prieangiu (gavitu), uolos bažnyčia su šventu šaltiniu (avazanas), jos prieangis (žamatunas) su bareljefais, antroji uolos bažnyčia, Šv. Jurgio varpinė.

Šis vienuolynas laikomas neprilygstamu XIII a. armėnų architektūros pavyzdžiu. Kai kurios komplekso bažnyčios iškaltos aukštose uolose. Dėl savo neįprastos padėties ir subtilios puošybos vienuolynas laikomas itin tinkama vieta ieškoti įkvėpimo ir dvasinio peno. Geghardo vienuolynas tebeveikia.

Tapybos plenero metu, gegužės 3 d. – Lenkijos ir Lietuvos Konstitucijos dieną – čia atvyko Lietuvos ir Lenkijos ambasadoriai. Buvo sugiedoti valstybių himnai ir surengtas iškilmingas susitikimas su visų šalių dailininkais. Čia visada yra daug žmonių, nes yra svarbus turistinis objektas (su netoliese esančia Garni šventykla).

Mano trys šios parodoje eksponuojamos tapybos drobės simbolizuoja tris pagrindinius Armėnijos dvasinius simbolius.

Kita lietuvių akvarelistė Jurga Sidabrienė šalia mano drobių eksponavo apie 10 akvarelių. Jos spalvingos ir profesionalios, įtikinamai perteikė Armėnijos plastinį ritmą ir spalvas. Plenero organizatorius net keturias akvareles išprašė iš Jurgos Nacionalinio muziejaus kolekcijai.

Kitoje salėje J. Sidabrienė eksponuoja tris abstrakčias drobes. Šalia, kitoje sienoje regime du šiauliečio Gedimino Beržinio aliejinės tapybos kūrinius. Vienoje pastozinėje drobėje matome Armėnijos kalnus ir šventyklų siluetus. Kitoje kompozicijoje – simboliai: kardas ir armėniški užrašai.... Manau, kad pats Gediminas galėtų labai vaizdingai pakomentuoti, kokius simbolius ir kodėl jis pasirinko juos vaizduoti.

Šalia Gedimino drobių regime armėnų tapytojo Nikol Aghababayan ekspresionistinę tapybą, kiek toliau – lenkų tapytojo ir alpinisto Ryszardo Kowalewski visas kalnų ciklą.

Galutinėje salėje kabo trijų metrų (didžiausias plenero) paveikslas – Gagiko Parsamiano triptikas, vaizduojantis Ararato kalną ir jo papėdę, pilną raudonų aguonų. Greta penki vilniečio Juozo Pranckevičiaus paveikslai. Visuose dominuoja kalnai, šventyklos, medžiai ir pavasariška gamta. Tik vienoje drobėje „Undinėlė“ vaizduojamas moters siluetas kalnų upės fone. Šis paveikslas taip pat atrinktas į Nacionalinės galerijos kolekciją.

Parodos atidarymas buvo labai iškilmingas. Buvo daug žmonių, svečių ir spaudos atstovų. Aplinką puošė dalyvaujančių šalių nacionalinės vėliavos.

Jerevanas, Araratas – Didysis ir Mažasis
Armėnijos tapybos pleneras baigėsi. Plenero dalyviai liko labai dėkingi organizatoriams už galimybę susipažinti su senąja šios tautos istorija ir jos kultūriniu paveldu. Pasaulyje nedaug vietų, kur senovinė architektūra taip harmoningai susilietų su gamta, kaip Armėnijoje. Gal todėl mūsų tapybos pleneras vyko gryname ore, kasdien keičiant vietą.

Turėjome galimybę pažinti Jerevaną, tik nespėjome aplankyti Erebuni miesto, iš kurio vėliau kilo Jerevano pavadinimas. Jerevano miestas įkurtas apie 782 m. pr. Kr. Pakilus ant aukštos kalvos aplankytas Pergalės parkas, kurio pagrindinis akcentas – didžiulis Motinos Armėnijos monumentas. Gegužės 9 d. švenčiant Pergalės dieną čia buvo labai daug žmonių, o mes tą pačią dieną  lankėmės visai šalia įsikūrusioje Lietuvos ambasadoje. Leidžiantis nuo kalno, grožėjomės Jerevano miesto panorama Ararato kalno fone, apžiūrėjome dar neužbaigtą kaskadų parką, kuriame įkurtos modernaus meno galerijos.

Giedrią dieną visų tapybos plenero dalyvių akys pirmiausiai nukrypo į du snieguotomis viršūnėmis pasipuošusius kalnus, Armėnijos simbolį garsųjį Araratą. Užgesusį bazalto vulkaną, stūksantį Armėnijos kalnyne, sudaro du kūgiai: vakarinis – Didysis Araratas siekia 5165 metrus, rytinis  Mažasis – 3925 metrus. Žiemą vasarą Didžiojo Ararato viršūnę dengia amžinas sniegas. Pirmąją mūsų kelionės dieną kiek skubėdamas aš padariau šio garsaus kalno silueto eskizą. Vėliau piešiniu pasinaudojau tapydamas metrinę drobę, vaizduojančią Armėnijos trispalvę vėliavą. Ji kaip koks simbolis liko nebaigta, nors jai skyriau tikrai daug laiko. Tai lyg koks ženklas, kad Sauliui reikės dar kartą čia sugrįžti – drobė šiuo metu yra saugoma Jerevane, Lietuvos ambasadoje.

05 17 2016 36

Grupė plenero dalyvių Ararato fone.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

05 17 2016 40

Parodos atidarymo Armėnijos nacionalinėje galerijoje momentas.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

05 17 2016 39

Menininkė S. Butnoriutė šalia plenere nutapytų darbų.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

05 17 2016 41

Šiauliečio menininko G. Beržinio performansas.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

 

Į viršų