Liežuvis (lot. lingua) – paslankiausia burnos dugno raumeninga išauga, kuri dalyvauja kramtant, čiulpiant, ryjant, gromuliuojant maistą. Taip pat tai skonio bei kalbos organas.
Vyro liežuvis didesnis nei moters
Suaugusio žmogaus liežuvis yra 70-120 mm ilgio, 45-75 mm pločio ir 69-95 gramų masės. Žinoma atvejų, kai stambių ir tvirtų vyrų liežuvis svėrė iki 120-130 gramų. Vyrų liežuvio dydis yra 9-10 proc. didesnis negu moterų.
Skiriama viršutinė liežuvio dalis arba jo nugara (dorsum linguae), užpakalinė dalis – šaknis (radix linguae) ir priekinė laisvoji dalis – kūnas (corpus linguae). Dar yra liežuvio viršūnė (apex linguae) ir jo galas (margo linguae). Liežuvis susideda iš skersaruožių raumenų, kurie labai gausūs ir įvairių krypčių. Todėl liežuvis gali įvairiai judėti. Iš visų pusių jį supa gleivinė, kurioje daug smulkių seilių liaukų. Liežuvio šaknies gleivinėje yra limfoidinio audinio sankaupa, vadinama migdolu.
Žmogaus liežuviui, kaip ir nosiai, tenka daug įvairių funkcijų. Jo paviršiuje yra skonio ląstelės, o patį liežuvio vidų sudaro šeši stiprūs raumenys. Liežuvis padeda įtraukti maistą į burną, jis judina kąsnį, padėdamas jam geriau susimaišyti su seilėmis, stumdo jį kramtant ir galiausiai nustumia kąsnį į ryklę.
Liežuvio nugaros gleivinė yra padengta mažyčiais speneliais. Pagal formą skiriami siūliniai, kūginiai, grybiniai, pyliminiai ir lapiniai (juose yra skonio receptorių) speneliai. Siūliniai ir kūginiai speneliai yra bendrojo jutimo receptoriai, o kitų formų speneliuose yra skonio svogūnėlių. Liežuvis minko, maišo į burną patekusį maistą, aktyviai padeda jį nuryti, kaip skonio organas įvertina maisto kokybę.
Liežuvis atrodo šiurkštus, nes jį dengia tūkstančiai maisto kąsnį prilaikančių papilių. Ant papilių skonio speneliuose yra mažyčių skonio svogūnėlių, kurie junta skonį. Skonis yra liežuvio pojūtis, kurį sukelia seilėse arba vandenyje ištirpusių medžiagų cheminės savybės, veikiančios skonio receptorius, vadinamus skonio svogūnėliais, išsidėsčiusiais liežuvio paviršiuje, gomuryje ir antgerklyje.
Panašiai kaip ir nosies uodžiamosios ląstelės, taip ir skonio ląstelės stimuliuojamos, ant jų patekus tam tikros formos molekulėms. Tuomet jos nervais siunčia signalus į galvos smegenis. Žmogaus skonio ląstelių jautrumas yra daug kartų mažesnis negu uodžiamųjų ląstelių.
Liežuvis – skonio ir kalbos instrumentas
Nustatyta, kad jautriausia žmogaus kūno vieta – liežuvio galiukas. Liežuvyje yra maždaug apie 10 000 skonio receptorių. Vaikų jie labiau jautresni nei suaugusių.
Liežuvio skonio pojūčiai skirstomi į keturias grupes: rūgštumą, saldumą, sūrumą ir kartumą. Stipriausiai mūsų skonio receptoriai reaguoja į kartų skonį. Tai labai svarbu, nes dauguma augaluose esančių nuodingųjų medžiagų kaip tik ir yra kartaus skonio.
Liežuvio dalys nevienodai jautrios skonio dirgikliams. Saldumui jautriausias liežuvio galas, rūgštumui – šonai, kartumui – šakninė liežuvio dalis. Nustatyta, kad badaujant padidėja jautrumas saldumui ir šiek tiek sūrumui, o sumažėja rūgštumui ir kartumui.
Liežuvis ir lūpos taip pat pajunta, ar maistas arba gėrimas nėra per šaltas ar per karštas, be to, liežuviu mes jaučiame, kokio kietumo maistas pakliuvo į burną ar nėra jame aštrių ir smailių detalių, pavyzdžiui, žuvies kaulų ir pan.
Liežuvis yra labai svarbus maisto ir gėrimų degustatoriams ir ekspertams. Štai garsus maisto degustatorius Egonas Ronay savo skonio receptorius yra apdraudęs 400 tūkstančių dolerių.
Liežuvis yra svarbus ir kaip kalbos organas; jam judant, sukeliami artikuliuoti garsai, sudarantys kalbos pagrindą. Žmonių liežuvių atspaudai taip pat individualūs, kaip ir pirštų atspaudai.
Liežuvis pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Indų deivės Kali iškištas liežuvis simbolizuoja gėdą, kuriamąją ir griaunamąją energiją. Liežuvis lyginamas su liepsna, nes yra raudonas ir judrus. Jis gali būti vaisingumo simbolis, be to, reiškia dievybės balsą. Pagal Ptolomėjų, Merkurijus globoja žmogaus liežuvį.
Vaikams aiškiname, kad rodyti liežuvį negražu. Tačiau Tibete, priešingai, vaikai raginami tai daryti, nes iškištas liežuvis reiškia: „Aš nieko pikto tau nelinkiu, viskas gerai.“
Iškištas liežuvis kai kurių tautų buvo naudojama kaip priemonė parodyti nepagarbą ar išreikšti pyktį skriaudikui. Maorių iškištas priešo pusėn liežuvis ir išverstos akys simbolizuoja jėgą, iššūkį ir panieką pavojui. Tai būdinga pykčio ar įsiūčio metu.
Chetų magijos ritualuose buvo naudojamas ir žmogaus liežuvis. Juo buvo užmezgamas ryšys su dvasiomis ir anapusiniu pasauliu.
Jogai savo praktikoje įsigudrina liežuviu pasiekti tarpą tarp antakių ar net uždengti nosies šnerves. Taip jie „uždaro“ kvėpavimą, o liežuvis padeda pajusti naujus pojūčius.
Majai norėdami save išbandyti pradurdavo liežuvį aštriomis adatomis, o žyniai ištrindavo jį stora kieta virve iš agavos pluošto. Iš liežuvio sutekantis į taurę kraujas buvo naudojamas dievybių kojoms nuplauti. Taip pasielgdavo ir našlė prieš vyro statulą, aukodama savo kraują velionio sielai.
Viena iš tautelių, gyvenančių Madagaskare, tiki, kad tik suvalgius kito žmogaus liežuvį galima paveldėti visas šio žmogaus gerąsias savybes.
Malaizijoje, Kvala Lampūre, kasmet, vasario mėnesio pradžioje, Taipusamo šventės metu, tūkstančiai hinduistų, vyrų ir moterų, dažniausiai persivėrusių virbu ar smaigu skruostą ir liežuvį, rengia spalvingas eisenas ir lipa 272 laiptelius į Batų urvą prašyti dievų malonės.
Kasmet Indijoje vyksta vienas keisčiausių hindų skausmo festivalis. Jo metu kai kurie indai, vyrai ir moterys, persiveria liežuvį iš šono ir iš viršaus plonais virbalais ir trišakiais smaigais. Liežuvio perforacija trišakiu, kuris įprasmina Šyvos ugninę stichiją, Indijoje yra dalis tikinčiųjų praktikos ir jų atsidavimo dievybei įrodymas. Kartais liežuvis aštriu trišakiu prismeigiamas prie apatinės lūpos. Tokį skausmingą veiksmą atlieka tie, kurie pasmerkia save tylos įžadams.
Liežuvis gali pasitarnauti žmogui tada, kai norima duoti tylėjimo įžadus. Istorijoje žinoma, kad graikų filosofas Zenonas Eleiskis žiaurių kankinimų metu sugebėjo nukąsti sau liežuvį ir išspjauti jį tironui į veidą. Šis drąsus poelgis padėjo jam neišduoti savo bendrininkų, kurie buvo sukilę prieš tironą. Nuo patirto skausmo ir stipraus nukraujavimo bebaimis filosofas mirė taip ir neištaręs nė žodžio. Panašų būdą naudojo ir japonų nindzės, kai nelikdavo kitos išeities ir nebūdavo galimybių išvengti nelaisvės.
Kankinimų ir bausmių objektas neretai būdavo žmogaus liežuvis. Inkų vadas Tupakas Amarus II su šeima pateko į ispanų rankas. Jiems buvo paskelbtas nuosprendis: išvesti Tupaką Amarų II į centrinę Kusko aikštę, priversti jį žiūrėti, kaip ištraukiamas liežuvis jo žmonai, paskui vaikams, kitiems sukilimo vadovams ir kaip po to visi jie kariami. Kai šie nusikaltėliai bus pribaigti, budelis turės ištraukti liežuvį ir pačiam Tupakui Amarui II, paskui stipriomis virvėmis pririšti jį už rankų ir kojų prie keturių arklių ir paleisti juos šuoliais į visas keturias puses, kad jie sudraskytų nusikaltėlio kūną į gabalus, o jo galvą pasmeigti ant karties ir pastatyti aikštėje.
Įžymusis Romos oratorius, filosofas, advokatas ir rašytojas Markus Tulijus Ciceronas (106–43 pr. m. e.) už dalyvavimą politinėje kovoje prieš Marką Antonijų buvo žiauriai nukankintas. Pasakojama, kad prieš Ciceroną nužudant, Marko Antonijaus žmona pervėrė jo liežuvį smeigtuku, sakydama: „Tegul dabar jis pakalba.“
Garsus feodalinės teisės šaltinis „Karolina“ – Vokietijos baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės kodeksas, galiojęs nuo 1532 m. iki XIX a. vidurio, – be kitų bausmių, numatė ir liežuvio nupjovimą.
Dažna bausmė už piktžodžiavimą buvo liežuvio ištraukimas. 1535 m. sausio mėnesį prancūzų hugenotui Antuanui Poiliui (Antoine Poile), prieš jį sudeginant gyvą, buvo perdurtas ir prie žando prikaltas liežuvis.
Lietuvos statutai be kitų kūno bausmių: mušimo bizūnais, ausies, nosies nupjovimo, taip pat numatė ir liežuvio nupjovimą.
Rusijoje jau nuo XVI a. už įvairius kriminalinius nusikaltimus būdavo nupjaunamas liežuvis. Ši bausmė buvo atliekama labai paprastai: budelis, iš nuteistojo, pasodinto ant suolo, replėmis ištraukdavo liežuvį ir po to jį nupjaudavo, bet ne visą, o iki pusės arba jo dalį. 1545 m. tokiam Afanasjevui Buturlinui „už nepagarbius žodžius“, pasakytus apie carą, nupjovė liežuvį. 1651 m. buvo nupjautas liežuvis kažkokiam Griškai Triasolominui „už nepadorias kalbas“ apie caraitę Marją Iljiničną. Fiodoro Šaklovito byloje pulkininkui Semionui Riazanovui ir kitiems maištininkams nupjovė liežuvius „už kalbas kviečiančias į sukilimą“. 1668 m. sukilusiems Dono kazokams-atsiskyrėliams „už patyčias prieš šventąją cerkvę, šventikų užgauliojimus ir už liaudies kurstymą bei nepadorias kalbas prieš carą“ buvo nupjauti liežuviai.
Šventikas protopopas Avakumas savo knygoje „Apie gyvenimą“ pasakoja, kaip buvo nupjauti liežuviai jo bendraminčiams Lazarijui, Jepifanijui ir Fiodorui. Būdavo, kad taip nubausti nelaimingieji po kurio laiko pradėdavo vėl kalbėti: iš pradžių „inkšdavo“, o po to „tardavo aiškius garsus“. Tada jiems nupjaudavo liežuvius pakartotinai – taip atsitiko tam pačiam Lazarijui, Jepifanijui ir Pustoziorskio diakonui Fiodorui. Šventikas Avakumas patvirtino, kad jiems Dievo valia liežuvis ataugo iš naujo ir po to vėl buvo nupjautas.
Viena iš mėgstamiausių carienės Jekaterinos II skiriamų bausmių Rusijoje buvo liežuvio nupjovimas. Ši bausmė buvo atliekama viešai miesto aikštėje – stebint gausiai susirinkusiųjų miniai budelis nupjaudavo pasmerktojo liežuvį. 1700 m. Rusijoje budelis nupjovė liežuvį moteriai už tai, jog ji tvirtino, kad caras Petras Pirmasis cerkvėje sumušė generolo žmoną. Petro Pirmojo laikais už šventvagystę, prieš įvykdant mirties bausmę, buvo taikoma papildoma bausmė, įkaitinta geležimi kiaurai pradeginant nuteistojo liežuvį.
Inkvizicija tokią bausmę ir kankinimus taikydavo eretikams ir raganoms. 1619 m. Italijoje atvirai prieš bažnyčią kalbėjusiam Džiulijo Čezarei Vaniniui, prieš sudeginant jį ant laužo, buvo nupjautas liežuvis. 1766 m. septyniolikmetis prancūzas Ševalje de le Bare (Chevalier de la Barre) buvo apkaltintas Abevilio tilto kryžiaus tyčiniu sugadinimu. Už šį nusikaltimą – o galbūt dėl to, kad buvo entuziastingas Voltero darbų gerbėjas – buvo kankinamas ir jam nupjovė liežuvį.
Iš šiais laikais neretai dėl tikėjimo fanatikai aukoja dievybėms kurią nors savo kūno dalį. Neseniai spaudoje buvo rašyta, kad 24 metų indas Sureshas Kumaras pateko į ligoninę, nes nusipjovė liežuvį ir pasiūlė jį kaip auką hinduistų deivei motinai Kali. Gydytojai jam susiuvo žaizdą, tačiau jie tvirtina, jog šis vyras, kuris yra bedarbis, ateityje negalės kalbėti.
Šis neįprastas incidentas įvyko vieną vakarą, kai S. Kumaras nuėjo į vieną Kali šventyklą, esančią Indijos Kašmyro žiemos sostinės Džamu pakraštyje. Šventykloje vyras peiliu nusipjovė liežuvį ir atidavė jį dvasininkui, kad šis pasiūlytų jį deivei. Tuoj po šio poelgio vyriškis buvo nuvežtas į ligoninę. „Esu tikras deivės mokinys, ir tik mano tvirtas tikėjimas suteikė man jėgų pasiūlyti jai savo liežuvį“, – ligoninėje indą aplankiusiems žurnalistams ant lapelio užrašė S. Kumaras.
Musulmonai turi seną paprotį palaidoti mirusį musulmoną jo mirties dieną. Ir tai susiję ne vien dėl karšto klimato, bet ir dėl to, kad velionio liežuvis nesustingtų, priešingu atveju juo nebus galima atsakinėti į angelų klausimus.
Pagal kinų mokyklos Cigun filosofiją, liežuvis – „stebuklinga šaknis“. Kinai teigia, kad baltos spalvos liežuvis byloja apie plaučių ligas, geltonas – apie skrandžio ir kasos susirgimus, mėlynas – apie kepenų ligas ir t. t.
Spaudoje neretai pranešama apie žmones, turinčius įspūdingo ilgio liežuvius. Pernai rugsėjo mėnesį Lietuvos spaudoje buvo rašyta, kad Kinijos Vidinės Mongolijos autonominiame rajone įsikūrusios ligoninės chirurgai vieno kaimo gyventojui atliko 13 cm ilgio liežuvio trumpinimo operaciją. Būdamas dvejų metų vyras susirgo nežinoma liga ir jo liežuvis išaugo iki neįtikėtino dydžio. Kinas negalėjo laisvai kalbėti ar valgyti, nes liežuvis netilpo jo burnoje. Vyrui buvo atliktos trys liežuvio trumpinimo operacijos. Patrumpinę liežuvį chirurgai atkūrė deformuotą apatinį žandikaulį, o po trečios operacijos kinas išmoko šypsotis.
Prieš keletą metų spaudoje buvo rašoma, kad JAV tapo madingas dvišakus liežuvis, kuris specialiai yra įpjaunamas. Tokiu dirbtinai įpjautu liežuviu gali pasigirti ir amerikietis Erikas Spragas, dar vadinamas Žmogumi-driežu. Žmonės, turintys dvišakus liežuvius, vadina tai kūno patobulinimu. Vieni skeltu liežuviu siekia priblokšti aplinkinius, kiti tai vadina dvasiniu patyrimu. Daugelis tiesiog tvirtina, kad jiems patinka, kaip toks liežuvis atrodo ir yra jaučiamas burnoje. Kai kurie žinovai tvirtina, kad šis dar neįprastas, bet populiarėjantis reiškinys yra žmonių luošinimas. JAV, Ilinojaus valstijoje, ruošiamasi priimti įstatymą draudžiantį liežuvio žalojimą.
Liežuvis yra svarbus įrankis meilės ir sekso reikaluose. Aistringo bučinio metu, galima įvesti liežuvį mylimajam ar mylimajai į burną. Žinomi kai kurie tokio bučinio su liežuviu būdai: „prancūziškas“, kai liežuvis lengvai paliečia partnerio lūpas; „indiškas“ – kai liežuvis sukiojamas mylimojo burnoje, „vokiškas“ – kai liežuviai tarpusavy kontaktuoja. Mylimieji žino ir daugiau būdų, kaip liežuvis gali pasitarnauti, kad geriau būtų galima pajusti aistrą.
