Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savo politikos metmenyse „Sveikata visiems XXI a.“ numatė 10 globalių visuomenės sveikatos priežiūros tikslų, iš kurių penktasis tikslas – sveika senatvė, kuriuo siekiama, kad iki 2020 metų žmonėms, vyresniems nei 65 metai, būtų suteikta galimybė panaudoti savo sveikatos potencialą ir aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime.

PSO teigia, jog žmogaus gyvenimo kokybė – tai kai kiekvienas žmogus gyvena subjektyvioje savimonės, kultūrinių ir kitų vertybių sistemoje, siekdamas asmeninių tikslų, lūkesčių išsipildymo  ir gyvenimo standartų. Siekiant teisingumo sveikatos srityje, socialinės apsaugos plėtra kiekvienoje šalyje tampa bene svarbiausiu ir prioritetiniu žingsniu.

Pasak PSO, socialinė apsauga žmonėms yra reikalinga visą gyvenimą –  nuo  ankstyvos vaikystės, būnant darbingo amžiaus ir iki pat senatvės. Ypač ji reikalinga esant ypatingiems gyvenimo atvejams: sergant, praradus darbą ar pajamų šaltinį bei esant invalidumui. Pagal PSO apibrėžimą, sveikata yra ne tik ligų ar negalios nebuvimas, bet ir fizinės, dvasinės bei socialinės gerovės būsena. Deja, daugiau kaip 60 metų PSO analizavo, informavo, akcentavo bei didžiausią dėmesį skyrė mirtingumo, invalidumo, ligų statistikai ir problemoms, neakcentuodama, neanalizuodama ir neteikdama informacijos įvairiais žmonių gerovės klausimais. Negailestinga statistika rodo ir tai, kad net keturi penktadaliai pasaulio gyventojų neturi pagrindinio (bazinio) socialinio aprūpinimo. Augantis nedarbas, socialinė atskirtis, mažos pensijos ir atlyginimai kelia didžiausią pavojų socialiai nesaugiausioms piliečių grupėms (vyresnio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, vienišiems asmenims).

Mokslininkai konstatuoja, kad ilgėjant žmogaus amžiui, atsirado papildomų geriatrijos problemų: mažėjant vidiniams organizmo rezervams, silpnėja imunitetas bei didėja sergamumas lėtinėmis ir atipinėmis ligomis, kurioms būdingas poliligotumas, bei dažnėja neįgalumas. Nors didžioji senjorų dalis miršta nuo lėtinių neinfekcinių ligų.