Sutikimą organų donorystei mirusio žmogaus artimieji turi pasirašyti atvykę į ligoninę. Atrodytų, svarbiausia užduotis gydytojams reanimatologams – suprantamai išaiškinti giminaičiams smegenų mirties faktą ir kreiptis į juos dėl organų donorystės. Tačiau tai ne viskas, su kuo susiduriama  žmogui mirus reanimacijos skyriuje.

Ką daryti, jei artimųjų nėra?
Šiuo metu galioja tokia tvarka, kad organų donorystei žmogus gali pritarti būdamas gyvas, t. y. pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Pasirašiusiojo duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Jei tokio sutikimo nėra, sutikimą donorystei mirusio žmogaus artimieji pasirašo atvykę į ligoninę.
Deja, jau ne kartą susiklostė situacija, kai artimieji neateina lankyti sunkiai sergančio giminaičio, tad nėra kam ir apie jo mirtį pranešti, nėra su kuo kalbėti apie galimą organų donorystę. Tokiais atvejais Nacionalinis transplantacijos biuras kreipiasi į policiją, kad ji padėtų rasti mirusiojo artimuosius. Policija talkina visada, jos pateikti duomenys padeda rasti artimuosius. Tačiau ir tokia pagalba kartais nepadeda išspręsti donorystės klausimų nes užtrunka nemažai laiko ir tada dažniausiai potencialus donoras prarandamas. Tokia situacija – ne vienintelė, kai su užsienyje gyvenančiais mirusiojo artimaisiais susisiekus telefonu ir išaiškinus susiklosčiusią situaciją, gaunamas žodinis sutikimas donorystei, tačiau teisiniu požiūriu toks sutikimas yra bevertis – organai transplantacijai negali būti paimti, kol nėra raštiško originalaus sutikimo donorystei: negalioja nei sutikimo kopija, nei skenuotas ar faksu atsiųstas dokumentas.

Emigracijos statistika
Emigracija mūsų šalyje yra didelė: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kasmet emigruoja apie 40 000 žmonių. Tokios istorijos, kai paaiškėja, kad donoro artimieji gyvena Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje ar Ukrainoje – kartojasi kasmet po keletą kartų. Žinant, kad ir vienas donoras gali pagelbėti net septyniems žmonėms, ir keletas atvejų yra labai daug.

Siekiant, kad kuo daugiau potencialių donorų taptų efektyviais – kad transplantacijai būtų panaudota kuo daugiau donorinių organų  – reikėtų svarstyti, kaip galima būtų pritarti organų donorystei. Šiuo metu sutikimą gali pasirašyti žmogus, gyvas būdamas, taip pareikšdamas savo valią po mirties tapti organų donoru. Jei tokio sutikimo nėra, dėl donorystės sprendžia artimieji. Todėl jei artimieji gyvena ne Lietuvoje, ypač rekomenduojama savo valią išreikšti įsigyjant donoro kortelę.

Pasak medikų, jei žmogui smegenų mirtis ištinka esant užsienio šalyje, donorystės procesas vyksta pagal toje šalyje įteisintą tvarką.

Dažniausi du sutikimo donorystei modeliai. Pirmasis – tai yra pritarimas donorystei gyvam esant (analogija mūsų šalyje galiojančiai tvarkai – donoro kortelės pasirašymas). Tokia tvarka yra Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje. Kitas modelis – vadinamasis „numanomo sutikimo“ – kai žmogus laikomas sutinkantis donorystei, jei  raštu nėra pareiškęs kitaip (Ispanijoje, Austrijoje, Lenkijoje).

Mažai donorų ir dar mažiau jų tampa efektyviais
Kasmet Lietuvoje miršta daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių (2013 m. – 41,5 tūkst., 2014 m. – 40,2 tūkst., 2015 m. – 41,8 tūkst.), tačiau potencialių donorų (konstatuojant smegenų mirtį) kasmet užregistruojama apie 100 (2013 m. – 107, 2014 m. – 106, 2015 m. – 126). Dar mažiau potencialių donorų tampa efektyviais, tai yra – organai paimami transplantacijai (atitinkamai 2013 m. – 50, 2014 m. – 31, 2015 m. – 57). Nuolat transplantacijos laukia apie 400 žmonių, per metus atliekama apie 150 transplantacijų.

Šiuo metu organų ir audinių transplantacijos laukia 394 žmonės. Tuo tarpu pritarimą organų donorystei jau yra pareiškę 22 453 Lietuvos gyventojai.

Į viršų