Tikriausiai ne vienas šiomis dienomis pastebėjo būriais su išmaniais telefonais rankose miesto gatvėmis vaikščiojančius jaunuolius. Gūžčiojate pečiais ir nesuprantate, kokia manija užvaldė mūsų jaunąją kartą? Atsakymas labai paprastas – tai naujasis „Pokemon Go“ žaidimas, sulaukęs milžiniško populiarumo ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje, o tame tarpe ir Šiauliuose. Visai neseniai išpopuliarėjęs žaidimas pritraukė ne tik begales žaidėjų, bet jau spėjo išgarsėti ir kaip itin pavojingas. Padarytos avarijos, susižeidę žmonės, įvykdyti apiplėšimai, lengvai prieinami asmeniniai duomenys – pokemonų medžiotojų kasdienybė.

Tačiau ten, kur randame minusų, visada yra ir pliusų – ilgi pasivaikščiojimai gryname ore, nauji draugai, nykstanti depresija.

Tad praktiškai visam pasauliui įsitraukus į pokemonų gaudynes nusprendėme pasidomėti, kas tai – pamišimas, pavojingas užsiėmimas ar vis dėlto smagus ir nerūpestingas laiko leidimas.

Pavojai – avarijos, traumos, vagystės
„Pokemon Go“ žaidimą perprasti nėra sudėtinga. Į savo išmanųjį telefoną atsiuntę programėlę turite vaikščioti po įvairias miesto vietoves ir gaudyti pokemonus – mažus monstrus. Radus pokemoną, kuris gali slėptis mieste, parke, ar netgi jūsų namuose, reikia jį sugauti specialiu rutuliu. O vėliau naudojant sugautus pokemonus „sporto salėse“, galima kovoti prieš kitus toje vietoje esančius žaidėjus.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo smagu įsitraukti į šių mažų monstrų medžioklę, tačiau, pasirodo, tai gali būti ir pavojinga. Spauda mirga nuo straipsnių, kad dėl šio žaidimo pamišę žmonės praranda laiko nuovoką, budrumą ir taip pakliūna į nemalonias situacijas bei neišvengia skaudžių nelaimių.

Gausu pranešimų, kada žmonės, užsižiūrėję į savo mobiliųjų telefonų ekranus ir medžiodami pokemonus, patenka į avarijas, nukrenta nuo laiptų, patiria kaulų lūžius, rimtus sužalojimus.

Be to, „Pokemon Go“ žaidimu spėjo pasinaudoti ir vagišiai. Amerikoje užfiksuoti atvejai, kai pasinaudodami šia programėle plėšikai prisiviliojo aukas į tam tikras vietas ir jas apiplėšė.

Negana to, kalbama, kad žaidžiant šį žaidimą atskleidžiama visa asmeninė informacija apie tai, kur jūs esate, kur keliaujate, kiek laiko praleidžiate tam tikroje vietoje.

Nauda – ilgi pasivaikščiojimai, nauji draugai
Vis dėlto sparčiai populiarėjantis „Pokemon Go“ žaidimas sulaukia ne tik kritikos, bet ir nemažai liaupsių. Skelbiama, kad pagrindinė šio žaidimo idėja – paskatinti žmones išeiti iš namų.

Ieškant pokemonų žaidėjai ištisas valandas praleidžia lauke, nueidami net dešimtis kilometrų. Tad namisėdos ar užsisklendę žmonės išeina į gatves, nuveja šalin depresiją, susiranda naujų draugų.

Kad šis žaidimas praskaidrina nuotaiką ir po įtemptos darbo dienos padeda atsipalaiduoti, pritaria ir 25-erių šiaulietė Agnė.

Pasak merginos, apie „Pokemon Go“ jai papasakojo bendradarbiai ir ji nusprendė tai išbandyti: „Jau maždaug savaitę žaidžiu šį žaidimą. Tai tikrai labai linksmas ir azartiškas laiko leidimo būdas. Be to, šis žaidimas palietė ne tik mane, bet ir mano augintinį triušį. Pradėjusi medžioti pokemonus, grįžtu iš darbo, pasiimu triušį, kuriam jau nupirkau pavadėlį, ir kartu leidžiamės į pokemonų paiešką. Pora valandų ieškant šių monstrų tiesiog praskrieja. Net nepajauti, kaip siekdama surasti pokemoną nužingsniuoji ne vieną kilometrą. Tad tai ne tik įdomu, bet ir, manau, naudinga“, – įspūdžiais dalijosi žaidimo gerbėja.

18-metis Viktoras atskleidė, kad kiekvieną vakarą su draugų kompanija renkasi viename Šiaulių prekybos centrų, kur medžioja mažuosius monstrus.

„Labai džiaugiuosi, kad atsirado šis žaidimas. Dabar mes turime ką veikti. Nereikia sėdėti namuose prie kompiuterio ir bendrauti virtualiai. Susitinkame, ieškome pokemonų, bendraujame“, – teigė šiaulietis.

O 19-metė Julija labiausiai yra patenkinta tuo, kad medžiodama pokemonus užklysta į įvairias Šiaulių miesto vietas, kartais ir į tokias, kur nėra buvusi. „Pokemonų yra visur – ir miesto centre, ir pietiniame rajone, ir mano kieme.

Didžiausias iššūkis yra juos surasti. Pavyzdžiui, esi centre ir žemėlapyje pamatai, kad, tarkim, centriniame miesto parke slepiasi pokemonas, tai ir eini jo sumedžioti“, – pasakojo mergina.

Virtualioje erdvėje – saugu
Tai, kad naujasis „Pokemon Go“ žaidimas užvaldė ir įtraukė žmones iš viso pasaulio, nėra naujiena. Prisiminkime, kaip prieš kokį dešimtmetį vaikai iš rankų nepaleido mažų prietaisų, kur augino virtualius gyvūnėlius – juos visą parą maitino, slaugė, prižiūrėjo.

O kur dar gausybė kompiuterinių žaidimų, kurie prie kompiuterio ekrano prikausto daugybę žmonių, prarandančių laiko nuovoką, apetitą, norą kažkur išeiti iš namų.

Vaikų ir paauglių psichologo Aleksandro Segal teigimu, pirmas dalykas, kodėl žmonės tampa priklausomi nuo virtualios erdvės ir atsiriboja nuo realaus gyvenimo – ten jaučiamas saugumas.

„Matot, virtualioje aplinkoje vaikai, paaugliai, netgi suaugę žmonės jaučiasi pakankamai saugiai, nes jie žino, kad ten padarytos klaidos kaip ir nesiskaito – galima žaidimą pradėti iš naujo, galima kažką ištaisyti ir niekas tavęs už tai neteis ar nebaus. Tad virtuali erdvė yra visai kitokia, ji saugi.

Be to, kai tu esi už ekrano, tai niekas nežino, kas iš tikrųjų tu esi. Tu susikuri savo kažkokį išgalvotą herojų, jeigu to reikalauja žaidimas, o jeigu ne, bet kuriuo atveju niekas nežino, kas tu. Išeina taip, jog slepiesi už kažko kito“, – priežastis, kodėl žmonės didžiąją dalį savo laiko ir dėmesio skiria virtualiems žaidimams, įvardijo A. Segal.

Yra ir pliusų, ir minusų
Kalbėdamas apie dabar itin populiarią pokemonų medžioklę A. Segal teigia, kad šiame žaidime, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, yra ir pliusų ir minusų.

„Kiek esu girdėjęs apie šį žaidimą, tai konstatuojama, kad jo didžiausias pliusas ir pagrindinė mintis yra, jog žmonės išeitų iš namų, į lauką, ir pradėtų kažkiek daugiau bendrauti realybėje. Iš vienos pusės, tas tikslas kažkiek ir pasiektas. Matome, kad visame pasaulyje žmonės išeina iš namų į gatves, masiškai renkasi tam tikrose vietose bei išvaikšto labai daug kilometrų žaisdami šį žaidimą“, – virtualių pokemonų medžioklės pliusus vardijo psichologas.

Tačiau A. Segal nepamiršo paminėti ir minusų. Anot jo, labai negerai, kad dėl šio žaidimo visą laiką žmonių dėmesys yra nukreiptas į telefono ekraną ir dėl to nutinka įvairių nelaimių: „Kiek aš žinau, tai net atsidarius žaidimą ten yra parašytas perspėjimas, kad žmonės žiūrėtų, kas vyksta po kojomis ar kažkas panašaus. Tad šioje vietoje ir prasideda visi šio žaidimo minusai.

Labai blogai, jog žmonės praranda budrumą, visą savo dėmesį nukreipia tik į telefono ekraną ir nepastebi, kas vyksta aplinkui.“

Taip pat A. Segal paminėjo ir dar vieną minusą – negalėjimą susikaupti: „Tie, kurie pasidavė pokemonų medžiojimo manijai, negali susikaupti ties savo kasdieniniais darbais, nes vis norisi įlįsti į tą žaidimą. Taigi išvardijus šiuos minusus galima rasti labai paprastą atsakymą kaip jų išvengti.

Norint išvengti minusų visada reikia palaikyti kažkokį balansą. Pirmiausia šį žaidimą reikėtų žaisti saugiai – nevairuojant, nevažiuojant dviračiu ir panašiai. Būtina suprasti, kad jūsų ir aplinkinių saugumas yra svarbiausia“, – sakė psichologas.

Priklausomybė virtualiems žaidimams – sena problema
Paklausus, ar į jį jau kas nors iš pokemonų medžiotojų kreipėsi psichologinės pagalbos, A. Segal atsakė, kad ne. O tokių, kurie pas psichologą užsuka dėl priklausomybės įvairiems kompiuteriniams žaidimams, tikrai yra. Be to,  A. Segal pabrėžia, jog tai yra tikrai ne šiandienos ir tikrai ne su „Pokemon Go“ žaidimu atsiradusi problema.

„Tiems, kurie priklauso nuo kompiuterinių žaidimų, yra teikiama psichologinė pagalba. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad pagalba teikiama tik tiems, kas jos prašo ir kas jos iš tikrųjų nori.

Mano praktika rodo, kad kai tėvai atveda vaiką ir skundžiasi dėl jo priklausomybės ir dėl to, jog jis neatsitraukia nuo kompiuterio, tai tokiam vaikui labai sunku padėti, jis visiškai nenori priimti pagalbos. O taip yra todėl, kad prašo ne jis pats, o tėvai.

Tačiau yra atvejų, kai pas mane ateina patys vaikai, paprašę tėvų, kad juos atvestų. Jie prisipažįsta, jog nuolatos žaidžiant kompiuterinius žaidimus jiems jau darosi bloga, trūksta draugų, trūksta dėmesio, norisi realaus bendravimo, norisi išeiti iš namų, tie žaidimai trukdo mokslams ir panašiai.

Taigi, kai vaikas yra pats motyvuotas kažką keisti, atsisakyti tos priklausomybės ir rezultatai suteikiant jam pagalbą yra visai kitokie“, – tvirtino vaikų ir paauglių psichologas A. Segal.