Šiauliuose prasidėjęs tarptautinis graffiti meno pleneras „Saulės pagrobimas“, skirtas Saulės mūšio 780-osioms metinėms, jau džiugina pirmaisiais kūriniais. Kūriniais ne tik džiaugiamasi, bet ir piktinamasi. O tai reiškia gerus dalykus – miestiečiai įtraukiami ne tik į diskusijas meno temomis, bet ir pakviečiami kelti savo kultūros lygį. Galbūt kultūriniai „runkeliolkai“, apsidairę, ką išdarinėja Šiaulių dailės galerijos organizuojamame plenere dalyvaujantys menininkai gerąja prasme, dažniau apsilankys vizualaus meno renginiuose. Pirmasis menininkas iš Italijos Guido Bisagni sukūrė miestui pirmąjį graffiti „The battle of the sun“ ant Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio Dviračių muziejaus sienos. Ir čia prasidėjo svarstymai – ar darbas baigtas ir ką jis reiškia. Bet pirmiausia pasilavinkime. O po to – traukime apžiūrėti pirmųjų darbų ir girtis pasauliui.

Šiauliuose jau galima patyrinėti pirmąsias sienas
Berlyne gyvenantis menininkas Adomas Žudys Trakų gatvėje sukūrė puikią lakonišką kompoziciją „Saulės orbita“, taip pat nauja technika dirbdamas kartu su kitu menininku papuošė sieną netoli Šiaulių dailės galerijos. „Pikseliai“ – taip vadinasi ryškus stiprios energijos pažeriantis darbas. Šviežutėlis dar vienas kūrinys menininko Arūno Uoginto pėsčiųjų bulvare. Kūrinys skirtas garsiam Šiaulių kūrėjui Eduardui Juchnevičiui (1942–2011). Šio menininko kūrybos motyvais A. Uogintas nutapė kompoziciją E. Juchnevičiaus buto balkono apatinėje dalyje. Tad pagaliau sprandą ir dvasią išjudinsime dairydamiesi ne tik į šonus.

Menotyrininkas Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas kultūrinei veiklai Virginijus Kinčinaitis apie pirmąkart mieste vykdomą viešųjų erdvių meno projektą papasakoja išsamiau.

„Projektas vyks visą vasarą, o jo metu sukurti kūriniai bus pristatomi per Šiaulių dienas. Jame dalyvauja menininkai ir iš užsienio, ir iš kitų Lietuvos miestų – Kauno, Vilniaus. Nemažai – šiauliečių menininkų. Dėl kai kurių sienų vyksta derybos su savininkais ir su pačiais menininkais, bet keliolika darbų tikrai bus. Kūriniai bus labai įvairūs – nuo didžiulio formato iki kamerinės tapybos“, – sako V. Kinčinaitis. Projektui skirta 18 tūkst. eurų. Jį finansuoja Kultūros ministerija, Kultūros taryba, šiek tiek remia ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Tik užbaigus pirmąjį kūrinį ant Dviračių muziejaus iš karto sulaukta įvairių reakcijų ir diskusijų.

Pasak V. Kinčinaičio, toks ir yra projekto tikslas.

„Žmogus eina ir žiūri į nykią tuščią sieną, kuri nesukelia jam jokių minčių ir emocijų, ir jis tarytum gerai jaučiasi. O kai atsiranda jį provokuojantis meno kūrinys – spalvos, formos, dinamika, emocija – tada jis sunerimsta ir kažkaip reaguoja – geriau ar blogiau. Manau, kad mūsų toks tikslas ir yra – tiesiog pažadinti žmonių vaizduotę, emocijas, mintis. Tegul jie žiūri, svarsto, vertina – tam ir yra viešųjų erdvių menas. Jis visada bus diskusinis. Palaipsniui atsiras kūrinių, kurie yra gryna tapyba, grynas piešinys. Labai smagu, kad sutiko dalyvauti žinomi Šiaulių miesto menininkai ir kartu pavyko prisikviesti garsiausių graffiti menininkų iš Vilniaus ir Kauno“, – kalba menotyrininkas.

Kai kurie menininkai iš užsienio negali atvažiuoti, tad jie atsiųs savo projektus. Todėl nemažai kūrinių bus išspausdinta ant tentų – šie bus iškabinti reklaminių stendų vietose.

„Šiuolaikinis tipiškas vartotojas vaikšto nuo prekybos centro iki darbo vietos ir atvirkščiai, o visa jo vizualinė kultūra baigiasi reklaminiais klipais ir reklaminiais stendais. Ir kai atsiranda kažkas kitokio, sudirginami jo optiniai nervai vien todėl, kad jie yra sugadinti ir pripratę prie reklaminių vaizdinių. Mes norime šiek tiek sutrikdyti šitą vizualų mąstymą“, – dar vieną projekto naudą mato menotyrininkas.

Kituose miestuose – tai gražesni...
Dažniausiai šiauliečių diskusijų taikinys – G. Bisagni darbas. Baigtas – nebaigtas? Ką bandė pasakyti, kas ten nupiešta? Kodėl pas mus nėra tokių gražių ir lengvų kaip Vilniuje ir Kaune?

Teiraujamės menotyrininko – kaip suprasti, nes suprasti tai norime.

„Pirmiausia visas vaizduojamasis dvidešimtojo amžiaus menas yra abstraktus pradedant pirmais abstrakcionistais ir impresionistais. Saldus ir realistinis vaizdavimas yra būdingas tiktai reklamai, kurioje yra pataikaujamos saldžios formos. Rimtas menininkas niekada neseks reklamų įvaizdžiais, o bandys pademonstruoti savo stilių, savo sampratą. Šio italo menininko pagrindinis šūkis, kad erdvėje turi būti meno kūrinys, o ne kičinis reklaminis saldus vaizdas. Todėl tas kūrinys ir provokuojantis, kaip visada provokavo tikro meno kūriniai: nė vienas iš jų nebuvo priimtas pasyviai ar tyliai“, – teigia V. Kinčinaitis.

Tie, kurie primityviai linkę žerti ne kritiką, o panieką reiškiančią nuomonę, tikriausiai turi spragų – greičiausiai jiems trūksta pačios elementariausios abstraktaus meno skaitymo abėcėlės, kurią turėtų suteikti vidurinėje mokykloje.

Ne taip paprastai skinasi kelią toks menas ir Vilniuje, kur galima sutikti tiek siurrealistinių įdomių kūrinių, visiškai abstrakčių ir grynai techninių provokuojamų.

„Vilniuje, koks bebūtų kūrinys, gyventojai rašo peticijas, nori uždažyti ir taip toliau – nė vienas kūrinys nepriimamas tyliai ar neutraliai. Tegul šitas italo kūrinys išlieka gera provokacija. Tegul žmonės tiesiog pagalvoja, sureaguoja ir pasitikrina savo supratimą ir savo žinias. O pirmoji šio italo menininko nuostata yra provokuoti ir lavinti žiūrovą. Jeigu aplankytumėte G. Bisagni internetinę svetainę, išvystumėte, kad didžiulių jo kūrinių yra įvairiuose Europos miestuose ir jis ten yra labai laukiamas“, – sako V. Kinčinaitis.

Tad belieka įsivaizduoti, kaip viskas rutuliojasi, kai jis atvyksta į pakankamai užguitą Rytų Europos miestelį – Šiaulius. Tikėtis lygiavertės reakcijos – tokios, kaip Europos mieste gatvės meno festivaliuose, kuriuose jis dalyvauja?

„Vis dėlto yra viskas gerai – paprastai tariant, patempkime šiek tiek ir mūsų auditoriją, kuri įsivaizduoja, kad viską supranta ir žino, kaip turi būti. Iš tikrųjų taip nėra – reikia labai nemažai įdirbio. Jeigu taip sėkmingai šis pleneras plėtosis, jei darysime kitais metais, įsivaizduokite, kad žmonės jau turės tam tikrą supratimą kaip reaguoti, vertinti, lyginti“, – patikina V. Kinčinaitis.

Sienas piešti – pigūs būdas tapti gražesniu miestu?
Kad anaiptol šitaip nėra, tikina architektas Dalius Puzinas.

„Tai – pasaulinė tendencija. Visame pasaulyje šitas menas yra seniai vystomas, seniai viskas išėjo į gatves. Netgi aukcione kaip tapybos darbus parduodamas graffiti menas, kas yra labai keista, nes pirkėjas, įsigijęs ir sumokėjęs nemažus pinigus, kūrinio negali atsinešti į savo galeriją ar į savo namus. Tad kas pasaulyje jau seniai yra, pas mus ateina iš lėto. Nenuostabu – kol kas Lietuvoje viskas vėluoja, o kažkada ir mes būsime kažkurio reiškinio pradininkai. Paskui pasaulis kopijuos mūsų kūrybinius meninius sprendimus, – sako architektas. – Bet labai džiugu. Žmones prisikviesti į galerijas tampa vis sunkiau ir sunkiau, tad kodėl neparodžius meno jiems priimtina forma, kai jie tiesiog eidami gatve gali stebėti ir kalbėti, kaip gražu, gerai ar blogai. Bet kokiu atveju, tai bus poveikis visuomenei ir ji labiau pradės domėtis kultūra.“

Pasak D. Puzino, dabar žmonės nevertina meno, kuris yra kultūros dalis, svarbos. Kultūros lygis smuko, o tai tikriausiai atsitiko po paskutinės krizės, kai teko koncentruotis į materialumą ir sukti galvas kaip pragyventi, duonos kąsnį nusipirkti. Dvasiniai dalykai buvo pamiršti.

„Džiugu, kad Šiaulių dailės galerija pradėjo tuos dalykus iš lėto judinti, o jie įgauna pagreitį ir ne veltui. Jie privalo įgauti pagreitį“, – mano architektas.

Italo kūrinį D. Puzinas vadina gražiu ir netikėtu, kuris kviečia apsvarstyti spalvas, teminį sprendimą. Galėtų atsirasti paties autoriaus tekstas, ką jis norėjo pasakyti, taip menininkas visuomenei padėtų įsigilinti į kūrinį.

Ir dailininkas Ugnius Ratnikas mato tik gerus projekto ir autorių rezultatus, nors pabrėžia, kad šimtu procentu miestą pirmiausia puošia medžiai, gėlės ir tvarkingi suoleliai.

Italo darbas – tikrai savotiškas. „Nemanau, kad erdvę darbas sugadino. Keletą darbų pavadinčiau ne klasikiniu graffiti, jie labiau primena Šiauliuose kažkada populiarią sienų tapybos tradiciją, kai daug miesto namų buvo papuošta tam tikrai piešiniais. Kaip ir kiekvienam meniniam akcentui, labai yra svarbu vieta ir aplinka, kad darbas nesugriautų vientiso vaizdo, o darniai į įsikomponuotų į bendrą erdvę, – sako U. Ratnikas. – Galų gale, galvoju, žmogus, kuris niekada neateina į galeriją, turi galimybę susidurti su abstraktaus meno pavyzdžiu – italo darbo pavyzdžiu.“

Tikėkimės, kad  gili, juokinga, absurdiška ir kokia tik nori diskusija vis daugiau šiauliečių nuves ne tik į gilesnius kūrinių supratimus, bet ir timptelės į galerijas.

A. Žudžio „Saulės orbita“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„The battle of the sun“ – „Saulės mūšis“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Procesas: A. Uogintas darbuojasi prie kūrinio, skirto E. Juchnevičiui.
Artūro STAPONKAUS nuotr.