Visos mamos linki, kad jų vaikai gyventų ilgai ir laimingai, kad jiems nieko netrūktų. Tačiau kodėl įvairių kartų atstovams kartais nelabai pavyksta tarpusavyje susikalbėti? Psichologai atsako, kad skirtingoms kartoms priklausantys žmonės yra patyrę skirtingus išgyvenimus, todėl natūralu, kad ir jų požiūris į tam tikrus dalykus skiriasi. Be to, tam įtakos turi ir visuomenės bei šeimos, giminės  formuojamos vertybės. Vis dėlto psichologai sutaria, kad visų kartų vaikai vienodai myli savo mamas, tik meilę ir rūpestį „grąžina“ skirtingais būdais.

Kiekviena karta meilę rodo skirtingai
Psichologė Alina Butkevičienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad kiekviena karta pasižymi esminiais skirtumais – tai liečia ir santykius su tėvais, o ypač su mama. Tad nieko keisto, kad tarpusavyje bendraudami skirtingo amžiaus žmonės ne visada randa bendrą kalbą.

Pavyzdžiui, X kartos atstovai, gimę apie 1961–1981 m., šiandien dažnai atskleidžia, kad meilės iš savo tėvų gavo nepakankamai, kad tėvai tikriausiai juos mylėjo, tačiau to parodyti nenorėjo arba nemokėjo, be to, ir laiko  tam neturėjo, tad santykyje su motina svarbiausia buvo pagarba, padėka bei paklusnumas – neginčijamas jos valios ir nurodymų priėmimas.

Y kartos atstovai (gimę 1982–2004 m.) šiandien santykius su mama dažniau įvardija per meilę, tačiau ne pagarbą, atsakomybę ir pareigą – jų bendravimas vyksta maigant telefono mygtukus ar planšetinį kompiuterį, nes gyvo emocinio ryšio ir natūralaus artumo nėra išmokyti.

Z kartai atstovaujantys asmenys (gimę nuo 2005 m.) šiandien yra dar vaikai, nepatyrę badmečio ir priespaudų, dažniausiai augantys apsupti tėvų meilės, dėmesio ir rūpesčio, net jei tėvų nėra kartu. Nuo mažens nebijantys parodyti savo emocijų, atskleisti jausmų, gebantys „paimti“ iš mamos tokį santykį, kokio jiems reikia. Kaip teigia psichologė, jie taps karta pasižyminčia sveikomis, natūraliomis, neprimestomis vertybėmis santykiuose su mama.

Taigi, skirtingų kartų atstovai meilę savo tėvams rodo skirtingai, jaučia skirtingai ir pačią meilės tėvams esmę suvokia skirtingai.

„Skirtingų kartų atstovų santykiai su tėvais, santykiai į tėvus, mezgėsi skirtingais laikotarpiais, pasižymėjusiais skirtingais ugdymo, auklėjimo, skiepijamų vertybių ypatumais.  Neabejotinai, kad ir kokiai kartai atstovauja asmenys, dažniausiai jie atsako, kad myli savo tėvus. Tačiau paklausti, kaip jie patys supranta šią meilę, kaip atskleidžia, kaip parodo, skirtingų kartų atstovai greičiausiai atsakys skirtingai“, – pasakoja A. Butkevičienė, „InMedica“ psichologė.

Sunku pasakyti, kuris auklėjimas yra geresnis
Psichologė svarsto, kad atsiradusius skirtumus tarp kartų galėjo lemti tuo laikotarpiu išgyventi istoriniai, ekonominiai, politiniai įvykiai, visuomenės skiepijamos vertybės ir siekiai. O šie veiksniai atitinkamai galėjo nulemti tėvų (vyresnės kartos) santykius su vaikais (jaunesne karta), vaikams keliamus reikalavimus, lūkesčius bei meilės, pagarbos, atsakomybės suvokimą.

Taigi, kaip vaikai buvo mokomi, kaip jiems buvo leidžiama, kaip iš jų buvo reikalaujama, taip jie augdami ir išmoko savo tėvams rodyti meilę. Vaikai (jaunoji karta) užauga, išgyvena savo laikotarpiu kitokius įvykius, suformuoja kitokias vertybes, tampa tėvais ir savo vaikams (naujai kartai) dažniausiai nori suteikti tai, ko jiems patiems pritrūko iš savo tėvų.

Jei pritrūko būtent meilės, tai savo vaikus jaunoji karta moko mylėti ir rodyti meilę kitaip. Kaip dažnai tenka išgirsti: „Man pritrūko tėvų meilės, todėl savo vaikus mylėsiu kitaip“ arba „Buvau ištroškęs nuolat dirbančių tėvų dėmesio, todėl savo vaikams skirsiu daugiau laiko“, arba „Jaučiu, kad tėvai mane mylėjo, tiesiog savaip, tiesiog nemokėjo to parodyti. Bet aš su savo vaikais elgsiuosi kitaip, kad jie turėtų ką atsiminti apie mano meilę jiems.“

Psichologė sako, kad negalima vienareikšmiškai pasakyti, kurios kartos atstovai geriausiai elgėsi su savo vaikais. Sunku pasakyti, ar mamos turėtų būti draugės savo vaikams, ar auklėti griežčiau.

„Negalime vienareikšmiškai vertinti gerai ar blogai – tiesiog taip dažnai yra ir pasistenkime tai priimti kaip realybę. O mamos, kurios ugdo ir augina vaikus ne tik sau, ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų pačių, kurios myli vaikus vaikams, o ne sau, dažniausiai sugeba derinti griežtus reikalavimus su draugišku bendravimu“, – sako A. Butkevičienė.

Vis dėlto, anot jos, visuomet egzistuoja „perlenktos lazdos“ rizika, kai bet kokiomis priemonėmis mama stengsis netapti tokia griežta savo vaikui, kaip jai buvo jos mama, ir siekdama nesupanašėti su savo mama, gali tapti pernelyg atlaidžia, supratinga, nuolankia, kaprizams paklūstančia drauge, tačiau ne tokia mama, kurią vaikas gerbs.

Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi mylimas
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis svarsto, kad galbūt X kartos mamos buvo griežtesnės, nes gimdydavo daugiau vaikų. O kaip žinia, kai šeimoje yra daugiau vaikų, reikalinga šiek tiek griežtesnė ranka, priešingu atveju nepavyktų visų sukontroliuoti. Tuo tarpu šiandien vaikai į mamas žiūri kaip į drauges, nes šiuolaikinės mamos nelabai ryžtasi gimdyti daugiau vaikų, todėl ir santykiai yra kuriami labiau draugiški.

„Ankstesnių kartų santykiai buvo labiau hierarchiški, psichologinė distancija tarp tėvų ir vaikų buvo didesnė. Tačiau tai nereiškia, kad dabartiniai santykiai tapo geresni ar buvo blogesni. Tai reiškia, kad santykiai buvo kuriami kitu pagrindu“, – pabrėžia G. Navaitis.

Psichologas svarsto, kad šiuolaikinių tėvų ir vaikų draugiškesniems santykiams įtakos gali turėti nebūtinai tik teigiamos priežastys. Šiandien sutuoktiniai dažniau skiriasi nei bet kada anksčiau. Tad tėvai tiesiog yra priversti savo vaikui skirti daugiau dėmesio, kad jis nesijaustų nuskriaustas. „Vienoks ar kitoks bendravimas turėjo savo privalumų ir trūkumų. Kartais tėvų autoritetas yra pernelyg sumenkęs, o seniau vaikai galėjo būti pernelyg atriboti nuo tėvų. Galbūt didesnis pliusas yra tas, kad šiandien šeimos gyvenimas tampa labiau individualus. Sutuoktiniai, tėvai, vaikai gali geriau sukurti santykius, kurie atitinka jų asmenybes. Jie neturi gyventi pagal kažkieno pasiūlytą šabloną“, – esminę naudą išskiria psichologas.

Kita vertus, galbūt iš tiesų anksčiau tėvai savo vaikams rečiau kartodavo žodžius „aš tave myliu“, tačiau tai nereiškia, kad savo meilės neparodydavo kitais būdais. Anot psichologo, nesvarbu, kaip tu meilę išreikši, svarbiausia, kad vaikas jaustųsi mylimas, kad tai nebūtų vien žodžiai.

Vis dėlto šiandien dar pasitaiko situacijų, kai vaikai nenori išsipasakoti tėvams, o tėvai savo vaikams neskiria pakankamai dėmesio. Svarstoma, kad taip yra galbūt todėl, kad su vaiku nebuvo užmegztas ryšys nuo pat mažų jo dienų. Specialisto teigimu, tą ryšį reikia kurti nuo pirmųjų vaikučio gyvenimo akimirkų, o gal net šiek tiek anksčiau. O kai ryšį bandoma sukurti vaikui sulaukus paauglystės, kyla nemažai problemų.

„Jeigu ryšys buvo kuriamas nuo pirmųjų vaiko dienų, tokių problemų, kaip nenoras bendrauti, nekyla. Kaip ten bebūtų, vis tiek visi tėvai nori, kad jų vaikai išaugtų laimingi, o jų gyvenimas būtų sėkmingas“, – akcentuoja G. Navaitis.

Ragina nesivadovauti moralais ir paliepimais
Vis dėlto būdų kaip sustiprinti ryšį tarp tėvų ir vaikų egzistuoja. Tačiau kiekvienai situacijai dažniausiai tinka vis skirtingas ir tik tai situacijai tinkamas būdas. A. Butkevičienė sako, kad visiems tinkančio „vaisto“, stiprinančio tėvų-vaikų ryšį, greičiausiai dar niekas neatrado.

Tačiau praktikoje pasiekiama daugiau teigiamų rezultatų, kai mamos, auginančios dukras, bei tėčiai, auginantys sūnus, dažniau prisimena, kaip jie patys jautėsi, ko tikėjosi, kokio elgesio norėjo iš savo tėvų, būdami savo vaikų amžiaus. „Kuo dažniau mes leisime sau prisiminti save savo vaikų amžiaus, tuo, tikėtina, mums bus paprasčiau suprasti savo vaikus, užmegzti su jais stipresnį bei patikimesnį ryšį“, – pabrėžia psichologė.

Ji pasakoja, kad praktikoje dažnai tenka atrasti, kad vaikams (nepriklausomai nuo amžiaus) ypač reikalinga tėvų jaučiama ir rodoma pagarba. Mes dažnai kalbame apie meilę ir dėmesį vaikams, tačiau nedažnai prisimename apie pagarbą vaikui kaip žmogui, unikaliai asmenybei, išskirtiniam individui.

Kalbame apie pagarbą tėvams, tačiau nutylime apie nuoširdžiai rodomą pagarbą vaikams. Nejausdami savo tėvų pagarbos, vaikai gali užaugti ir nemokėti rodyti pagarbą tėvams, tačiau ar išties ją jaus savo širdyje? Nejausdami pagarbos, ar jaus meilę, ar tik mokės ją parodyti taip, kaip yra tėvų išmokyti? Tėvai gali išmokyti vaikus jausti ir rodyti meilę, pagarbą, dėmesį, rūpestį, užuojautą, palaikymą, pasididžiavimą tik savo tarpusavio (ryšys mama-tėvas, žmona-vyras, tėvai-seneliai) santykių pavyzdžiu, ne moralais, paliepimais ar nurodymais: taip reikia, taip turi būti.    

Į viršų