facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2015-ieji viską apie save išguldė. Galima išrinkti geriausią knygą, geriausią kino filmą, spektaklį, parodą ir dailininką. Aišku, kas tiksliai pasakys, kuris tas geriausias, bet savo širdžiai tokį rasti gali.

Visgi pačiu svarbiausiu vertinčiau, kad Lietuva, 2015-aisiais pirmoji iš Baltijos valstybių pasistačiusi suskystintų gamtinių dujų terminalą ir atsikračiusi priklausomybės nuo Rusijos „Gazprom“ dujų, žengė antrą labai svarbų žingsnį link energetinės nepriklausomybės – elektros jungtimis į Lenkiją ir į Švediją.

Lietuvos krepšinio rinktinė laimėjo ne tik antrą iš eilės Europos sidabrą, bet ir septintą iš eilės kelialapį į olimpiadą, o to Europoje dar niekam nepavyko padaryti. Dar pirmą kartą įvyko tiesioginiai merų rinkimai, o daugiau viskas vyksta sena vaga – Vyriausybė praėjusiais metais daugiau dėmesio skyrė žvėrims (ženklinimas, globojimas, saugojimas), o ne žmonėms. Metų pabaigoje išleista 2 eurų moneta su užrašu „Ačiū“, tarsi padėka Lietuvos žmonėms už pratemptus pirmuosius metus su euru. Tiesa, kai kas tai vadina lito mirties metinių mišiomis. Dar gerai, kad nafta pigo, kitaip oi kaip viskas būtų pabrangę. Nors yra ir euro mylėtojų. Manyčiau, tai tie, kurie euro ženklą, teko matyti, rašo prieš skaičių. Ir nesakysi, kad negražu.

Jei rinkimai į Seimą vyktų įžengus į 2016-uosius, didžiausio palaikymo sulauktų valdantieji socialdemokratai – už juos balsuotų 22,4 proc. respondentų. Liberalų sąjūdis sulauktų 14,6 proc. palaikymo, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) žengia treti (10,6 proc.). Partiją „Tvarka ir teisingumas“ palaikytų 9,1 proc. rinkėjų, 7 proc. respondentų nurodė, kad balsuotų už Darbo partiją. Be minėtų partijų, daugiamandatėje rinkimų apygardoje 5 proc. barjerą įveiktų ir į Seimą patektų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ramūno Karbauskio vadovaujamos partijos reitingas šiuo metu siekia 5,6 proc.

Tiesa, dabar vietoj geriausių knygų, kino filmų, spektaklių, meno kūrinių rinkimų dažniau siūloma rinkti didžiausius pramogų pasaulio metų skandalus, puošniausias vestuves, automobilius.

Na, dėl pastarųjų rinkimų gal ir nėra taip jau blogai. Juk renkama, ne kuris automobilis pateko įspūdingesnėn avarijon (čia greičiausiai nugalėtų BMW atsitrenkęs į autobusų stotelę), bet gražiausias išore, patogiausias vidumi ir vairavimo lengvumu.

Neįprasta tai, kad praėjusiais metais buvo vagiama mažiau brangių automobilių, bet populiarėjo „šeimyniniai“ modeliai – „Toyota Corolla Verso“ bei „VW Touran“. Apskritai, šie du modeliai 2015-aisiais dažniausiai pateko į ilgapirščių akiratį – šių modelių vagystės sudaro atitinkamai 14 proc. ir 8 proc. nuo visų „Lietuvos draudimo“ užfiksuotų automobilių vagysčių.

Pagalvojau, o ką iš politikų praėjusiais metais vertėtų išrinkti populiariausiu. Kalantis Atgimimo daigams užsienio spaudoje skaičiau, jog užsieniečiai vienu iš populiariausio pasaulio politiko titulą siūlė Vytautui Landsbergiui. Prieškaryje tarp geriausių pasaulyje buvo minimas Augustinas Voldemaras – pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovas.
Bent man 2015-aisiais metais labiausiai imponavo Belgijos sveikatos apsaugos ministrė Maggie De Block, kuri, tiesa, trečią kartą pelnė populiariausios Belgijos politikės apdovanojimą. Belgai neslepia, kad dėl principingos imigrantų ir pigių vaistų politikos norėtų ją matyti ministro pirmininko kėdėje.

Nors kai kuriems, pamačius per 120 kg sveriančią moterį, į galvą šauna vienintelė mintis: kaip ji gali agituoti žmones rūpintis sveikata? „Aš žinau, kad nesu modelis, bet jūs turite matyti mano vidų, o ne jo pakuotę“, – atkerta visada besišypsanti ir valiūkiškai krizenanti politikė (tiesa, tas jos krizenimas taškas į tašką atitinka V. Landsbergio juoką) bei ragina domėtis jos sveikatos politikos planais, o ne kūno sudėjimu.

Žiniasklaidoje gavusi Don Kichoto arba Geležinės Meggie pravardes politikė ir dabar, praėjus aukščiausio lygio terorizmo grėsmei Briuselyje, laikosi nuoseklios pozicijos pabėgėlių klausimu. „Pabėgėliai privalės būti įdarbinti, dirbti ir už sveikatos draudimą sumokėti patys“, – sako per dešimtį metų sėkmingą politinę karjerą pasiekusi M. De Block.
Populiariausias pasibaigusių metų žodis? Visgi ne „laimė“ ir ne „ačiū“, ne „prašau“ ar kažkas panašaus. Dažniausiai vartotas žodis – „pabėgėliai“. Toliau seka – „ekonomika“. Populiariausias klausimas Google Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo „Kas yra meilė?“ Iš klausimų, prasidedančių žodžiu „kaip“, labiausiai lietuvius domino atsakymai į klausimus „Kaip numesti svorio“ ir „Kaip uždirbti pinigų“.

Džiaugiuosi, kad 2015-aisiais buvo prisimintas 1917-ųjų gruodis, kuris, pasirodo, Lietuvos valstybingumo atgimimui buvo ne mažiau svarbus negu iššlovinta Vasario 16-oji ar nūdienė Kovo 11-oji. Gerokai anksčiau, gruodžio 11 dieną, likus dviem mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės akto, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, kuri buvo tarsi pamatas, ant kurio buvo renčiamas Nepriklausomybės akto rentinys. Paprastai labai svarbu parengti pirminį dokumentą, kuris paskui redaguojamas, papildomas, taisomas, kol tampa esminiu aktu.
Keisčiausias 2015-ųjų paradoksas, kad uždirbame pastebimai mažiau nei latviai ir estai, tačiau pinigų parduotuvėse išleidžiame daugiau ar beveik tiek pat. Ekonomistai įsitikinę, kad to priežastis – šešėlinė ekonomika, nelegalus darbas, galiausiai emigrantų siunčiamos lėšos.

Kaip rodo statistika, pernai vartojimo išlaidos vienam gyventojui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo atitinkamai 757, 697 ir 774 eurai per mėnesį. Tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius 554, 575 ir 827 eurai, o vidutinė senatvės pensija – atitinkamai 241, 286 ir 350 eurų.

Pagal pirktą maisto kiekį, manau, metus būtų galima skelbti valgymo metais. Neskubėkime smerkti, sako – net esama sąsajų tarp sveikos mitybos ir kūrybingumo. Pakanka pažvelgti vien į kompozitoriaus Richardo Wagnerio racioną. Gruzdintos bulvytės, kepintas sūris, načos – vyruko apetitui nebuvo ribų, tačiau kokia didinga jo muzika! Viename „Nibelungų žiedo“ epizodų Zigfridas nusprendžia papuotauti su Reino mergelėmis ir sušlamščia jautį, du tuzinus vištų, kelis padėklus sūrio bei išmaukia penkiolika statinių alaus. Jei dar apie maistą, tai laimė, kai gali restorane užsisakyti bet ką, ir dar didesnė laimė sulaukti nepriekaištingo aptarnavimo.

Ir paskutinis klausimas kankinęs visus metus: ar prispaus mus dar viena krizė, ar ne? 2015-ieji į tai neatsakė ir atsakymo dar laukiame. Bus ar nebus krizė, ekonomistai pataria vis tiek taupyti ir atidėti bent 10 proc. savo pajamų nesvarbu, ar tai recesija, ar pakilimas. Nereikia ir pasaulinės krizės: mes kiekvienas turime savo krizes, kada sumažėja pajamos, padidėja išlaidos. Tad 2016-aisiais niekas nesikeičia – visad reikia turėti planą B.

Taip jau yra, kad geros knygos pasirodo tyliai tyliai, priešingai nei kokie skandalingi romanai. Perkamiausių knygų dešimtukuose jas nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos skirtos vien snobams. Oi kokia tai netiesa. Geros knygos skirtos visiems. Tereikia tik išsitraukti iš knygų lentynos. Tiesa, aktorius Rolandas Kazlas yra pastebėjęs: „Nemėgstu klausimo „ką čia skaitai?“ Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“

Gerų knygų daug, tačiau 2015-aisiais išskyriau dvi.

Pirmiausia tai amerikiečių rašytojo Anthony Doerr romanas „Neregimoji šviesa“ – lietuviškas leidimas melsvu viršeliu su istorinio Sen Malo miesto Prancūzijoje panorama ir ryškia antrašte apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją (iš anglų kalbos vertė Zita Marienė).

Jeigu trumpai – tai romanas, pasakojantis apie dviem priešingoms stovykloms priklausančių jaunuolių tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais. 1944 m. rugpjūtį Sen Malo miestą po įnirtingų amerikiečių oro ir sausumos pajėgų atakų kone visiškai sunaikino gaisras.

Viename apgriuvusiame pastate baigiantis karui susikerta dviem priešingoms stovykloms priklausiančių jaunuolių: aklos šešiolikmetės prancūzaitės Mari Loros LeBlank ir septyniolikmečio vokiečių eilinio Vernerio Pfenigo keliai. Susikerta trumpam. Vos vienai dienai, bet, atrodo, trunkančiai ilgus dešimtmečius. Romane neužtiksi didingų batalinių scenų, o tik pasakojamą mažo žmogaus tragedija griūvančio pasaulio fone ir jo mėginimus išsaugoti žmogiškumą visuotinės suirutės metu.

Nesakysi, kad tai romanas apie meilę, gal greičiau apie moralę karo akivaizdoje. Nekaltų vaikų šaudymas, nepilnamečių prieglaudos mergaičių žaginimas, maisto iš badaujančių atėmimas – karo beprasmybė ir mažų žmonių tragedijos to pasekoje. Ar žmogus turi teisę rinktis kuo ir kur būti? Vienas knygos herojų sako nebetikįs „kad gyvenimas priklauso jam“. Lieka klausimas:

„ – Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?  

– Galbūt.

– O jeigu žmogus aklas?“
Ir dar išskirčiau mano ypač mėgiamo italų autoriaus Umberto Eco romaną „Nr. 0“ (iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė). Po storosios „Fuko švytuoklės“ bei panašaus dydžio „Prahos kapinių“ („Rožės vardas“ irgi ne iš plonųjų), tai mažytė knyga – satyra.

Romanas pasakoja apie taip ir nepasirodantį laikraštį „Rytoj“. Iškart girdi grynai žurnalistinį tekstą: „Įsidėmėkit, sukurti naujieną – gražus posakis, mes kuriame naujienas ir reikia mokėti pateikti jas tarp eilučių.“ Visi literatūros kritikai iškelia pagrindinius romano tikslus – U. Eco taikliai, aštriai paliečia parsidavėliškos, sensacijų besivaikančios žiniasklaidos ydas, parodo, kokiais būdais galima konstruoti naujienas, kad jos ne praneštų naujieną, o formuotų nuomonę, sukurtų neigiamą įspūdį apie politinius priešininkus, net ir neturint tam jokio faktinio pagrindo.

Knyga verčia žavėtis autoriaus erudicija, mokėjimu žongliruoti faktais, istorinėmis aplinkybėmis, dėlioti įvairiausius įmanomus scenarijus. Autorius įtraukia į žaidimą „Kas būtų, jeigu būtų“.

Ar tikrai Benito Mussolinis buvo partizanų nužudytas 1945 metais? O kas, jei jam iš tikrųjų pavyko pasprukti? Jei taip, tai kas jam padėjo – CŽV, Vatikanas? Gal visa tai padėtų paaiškinti, kodėl staiga buvo atšauktas 1970 metais planuotas valstybės perversmas?

Be to, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygoje gausu politinių užuominų apie Silvio Berlusconi, tačiau pats autorius sako, kad nebūtinai reikėtų tai taip tiesmukiškai suprasti. „Knyga gali būti apie Berlusconi, gali būti ir apie Murdochą ar Trumpą. Pasaulis yra pilnas panašių žmonių“, – sakė U. Eco.

Jau kelinti metai geriausių filmų lyderis man – vis nauja režisieriaus Woody Alleno juosta, nes kasmet jis pateikia po naują kino kūrinį. 2015-aisiais tai „Neracionalus žmogus“. Nedideliame meno koledže depresijos kamuojamas ir išgerti mėgstantis profesorius (akt. Joaquinas Phoenixas) kaipmat patraukia poros problemiškiems vyrukams atsispirti negalinčių moterų dėmesį. Šmaikštūs pokalbiai, susipynę komedijos, detektyvo ir trilerio žanrai.

Rusijos prezidentas V. Putinas 2016-uosius paskelbė kino metais. Nors po „Leviatano“ (o tai buvo 2014-ieji) rusai nieko gero nėra sukūrę. Puikus A. Užkalnio praėjusių metų pabaigoje pasirodęs tekstas „Vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti“. Jis rašo, kad tas filmas tai režisieriaus Andrejaus Tarkovskio juosta „Stalkeris“. Stalkeris – vedlys, kuris už pinigus palydi žmones į mirtinai pavojingą Zoną, aptvertą spygliuota tvora ir saugomą kareivių su automatais. Kodėl žmonės ėjo į Zoną? Turbūt iš smalsumo arba todėl, kad nykuma žudė.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad Leninas yra pasakęs: „Iš visų menų mums svarbiausias kinas.“ Ir nesakysi, kad jis neteisus. Tad keista, kai draudžiamas kanalas „RTR Planeta“, o per lietuviškas televizijas be perstojo sukasi rusų filmai kaip „Miškinis“, „Mentai“ ir visokiausi filmai apie „spec nazą“ ar glamūrinius banditus.

Vaikystėje buvau pradėjęs žiūrėti serialą „Santa Barbara“. Tiesa, greitai nustojau, nors ir imponavo turtuolis Capwellas, kuris vaikščiodamas su chalatėliu po rūmus vis prieidavo prie bariuko įsipilti ko nors iš grafino. Neslėpsiu, užpraėjusiais metais žiūrėjau kažkiek „Moterys meluoja geriau“ serijų, bet 2015-aisiais neatradau nė vieno sau tinkamo serialo („Moterys meluoja geriau“ išsisėmė, nors aktoriai ir stengiasi vaidinti).

Su muzika kiek paprasčiau. Iš 2015-ųjų rinkčiausi Kamasi Washington „The Epic“. 32 žmonių orkestras, 20 žmonių choras, groja 10 grupės narių, vienas DJ ir viskas trunka 172 minutes, o jaunasis Los Andželo saksofonininkas tiesiog žaidžią puikų džiazą.

O ar gali būti kitaip, jei jo įkvėpėjai yra Johnas Coltranas, Albertas Ayleris, Pharoah Sandersas. Muzikos kritikai vieningai pripažįsta, jog Kamasi Washington „The Epic“ yra ne vien 2015-ųjų, bet ir viso XXI a. pradžios išskirtinis diskas.

Teatre gi nieko toliau ieškoti nereikia. Džiugu, kad gali apsistoti Šiauliuose – tai dramaturgijos klasiko Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“ ir pagrindinio veikėjo Lomeno įkūnytojas aktorius Antanas Venckus. Darbas vertas Auksinio scenos kryžiaus.

Iš skulptūrų irgi kalbėčiau apie mūsų skulptoriaus Gintauto Lukošaičio „Verkiančią mergaitę“ jau vien todėl, kad dar niekad miesto žmonės nėra taip karštai diskutavę apie meną. Įsitraukė visi.
Tuo ir baigsiu. Lauksime, ką atneš 2016-ieji.    

Kitame numeryje

Į viršų