Europos futbolo čempionatas finišavo. 1980 metais jame žaidė vos aštuonios komandos, 1996 metais – 16, o šiandien turime net 24.

Bet bus kas pasakys, jog kas tas futbolas – tai tik žaidimas, jau geriau aš rinksiuosi gerą koncertą, parodos aplankymą ar bent paimsiu į rankas knygą ir tas 90 min., kiek trunka futbolo mačas, praleisiu skaitydamas.

Neginčysiu, kad taip sakantys neteisūs. Tik neseniai sužinojau, jog ir futbolininkas yra apdovanotas Nobelio literatūros premija. Kas jis? Pasirodo „Racing Universitaire Algerios“ studentų klube žaidęs toks Albert‘as Camus ir net vėliau prisipažinęs: „Viską, ką žinau apie moralę ir įsipareigojimus, aš išmokau iš futbolo.“ Dar viena bent man netikėta žinia, kad Anglijos Portsmuto miesto klubo garsiausias visų laikų vartininkas – seras Arthuras Conanas Doyle‘is.

Anglų romanistas ir dramaturgas J. B. Priestley („Laikas ir Konvėjai“ bei kitų populiarių pjesių autorius) sykį tarstelėjo: „Sakyti, jog žiūrovai paklojo savo pinigus tik tam, kad paspoksotų į dvidešimt du kamuolį spardančius parsidavėlius, tai tas pats, kas teigti, jog smuikas yra tik medžio gabalas su išdžiovintais žarnokais, o „Hamletas“ – popierių šūsnis ir rašalas.“

Jau žiloje senovėje žmonės pastebėjo, kad spiriant koja daiktas juda greičiau ir toliau. Tai jiems patiko. Jie ėmė spardyti daiktus ir stebėti, kur jie lekia. Spardymo patogumui atsirado apvalūs daiktai, kurie buvo pavadinti kamuoliais. Net faraonų kapuose rasta kamuolių iš drobės, o dar prieš mūsų erą kamuolio spardymas užfiksuotas Kinijoje.

Todėl neaišku, kur ir kada atsirado futbolas. Galima sakyti, kad futbolas išrastas keletą kartų įvairiose pasaulio vietose ir įvairiu metu. Lotynų Amerikos gyventojai teigia, kad futbolas – jų išradimas, ir net šaiposi iš Europos čempionatų, nes, girdi, kaip tikrą džiazą pagros tik juodžiai, o ne baltieji, taip tikrą futbolą žais tik Lotynų Amerikos šalių atstovai, o ne europiečiai.

Tiesa, geriausi futbolininkai ateina iš darbininkų rajonų, augę susispaudę ankštuose butuose, kai nori nenori tenka daugiau laiko praleisti lauke. Jie taip pat patiria mažiau spaudimo iš tėvų ruošdami namų darbus, o žaisdami sportinius žaidimus tarp bendraamžių įgyja ir statusą, ir prestižą.

Vis dėlto Lotynų Amerikos gyventojai nėra teisūs – futbolo tėvyne pripažinta Anglija. XIX a. viduryje būtent Anglijoje sukurtos taisyklės, kurios iki šių dienų nedaug pakito. Aišku, kažkokių pasikeitimų šiame sporte gali būti. Pavyzdžiui, siūloma kampinį kelti iš arčiau, tai yra, nuo baudos aikštelės kampo, o užribį ne rankomis išmesti, o išspirti koja.

Kalbant apie susipažinimą su futbolu, visi tuoj paminės Pele. O kaip su lietuviškuoju futbolu, nors mūsų komanda niekada nežaidė tokiame turnyre, kaip pasibaigęs Europos čempionatas? Simboliška, kad šio Euročempionato dienomis pradėtas griauti legendinis „Žalgirio“ stadionas šalia Vilniaus sporto rūmų.

Bet juk ilgą laiką futbolas pas mus ėjo greta su krepšiniu. Pirmasis futbolo mačas Lietuvoje įvyko 1911 metais, kai Vilniaus komanda 10:5 nugalėjo Kauną. Bet tų laikų jau nėra prisimenančių, o bent aš su futbolu susipažinau, kai žaidė J. Jurgelevičius, G. Kalėdinskas, S. Ramelis, R. Juška, B. Zelkevičius, P. Glodenis, V. Dirmeikis, vėliau A. Narbekovas, V. Ivanauskas, V. Sukristovas, R. Fridrikas...

Buvo, kai Lietuvos futbolo čempionatuose pirmaudavo Šiaulių komandos. Ne viena Šiaulių komanda sužibdavo („Elnias“, „Statybininkas“, „Tauras“, „Kareda“) ir keletą metų švytėdavo Lietuvos futbolo zenite. Deja, futbolo karštinė Lietuvoje ėmė slopti ir net keista, kad lietuviai šiomis dienomis kalbėjo tik apie futbolą, o ne apie krepšinį.

Gal kiek ir neįprasta, kai tauta, neturinti nė vieno normalaus stadiono, karštai serga futbolu. Tiesa, stadionas, kuris turėtų atitikti normalaus stadiono statusą, statomas, bet kai toji statyba trunka dešimtmečius, prarandi viltį, kad ką normalesnio turėsime. Juo labiau kad nemačiau, kad kur stadionas būtų statomas ant kalno.

O apie Lietuvos futbolą kalba anekdotas, kai mūsų šalies futbolininkas beldžiasi į dangaus vartus ir prašosi Petro priimamas į dangų. „Kaip tu į vartus pataikei?“ – stebisi Petras.

Sako, futbole yra net erotikos: vyrai stengiasi įgrūsti kamuolį į svetimus vartus ir, kai jiems šiaip ne taip pavyksta, šokinėja iš džiaugsmo tarsi atlikę didžiulį žygdarbį.

Futbolas leidžia atsiduoti grynų žmogiškų aistrų stichijai. Būti savimi. Įsitaisai priešais televizorių ir žaviesi reginiais, kurie priverčia kraują tekėti greičiau, širdį mušti dažniau, alaus išgerti daugiau. Skirtumas tarp Lotynų Amerikos šalių futbolo ir europinio yra. Pirmasis, sakyčiau, daugiau gaivališkas, europinis – disciplinuotas.

Manau, neklysiu sakydamas, jog futbolo mačas primena šachmatų partiją, tik vyksta didesniame plote ar sustyguotus politikų veiksmus. Tokių, tiesa, ypač pas mus, retai būna. Futbolininkams čia pavyksta geriau. Nors yra ir kita taisyklė: ir futbole, ir politikoje, jeigu neįmuši tu, įmuš tau.

Komentarus skaitau retai, nes tai daugiausiai tuščias laiko gaišimas. Visgi tarp komentarų kartais pasitaiko ir taiklių pastebėjimų. Štai neseniai bernardinai.lt užtikta komentatoriaus Tado nuomonė apie futbolą: „Jei lyginti futbolą ir krepšinį su muziką, tai krepšinis man – trijų akordų trijų minučių rokas ar popsas, ar tai būtų „Red Hot Chilli Pepers“ ar Natalija Bunkė-Zvonkė, o futbolas – ilga sudėtinga kompozicija, galbūt panaši į šachmatų partiją, galbūt, muzikine prasme, tai gali būti ir dramatiška Bethoveno simfonija, kurią reikia atidžiai klausytis, išgirsti muzikinę tema, sekti ją nuo pirmo akordo iki paskutinio per visas 90 minučių.“

Jei apie disciplinuotą futbolą, tai tokiu, sako, labiausiai pasižymi Vokietijos komanda. Tiesa, vaikiškai klydę vokiečiai liko be 2016 Eurofinalo. Bet kaip ten bebūtų, futbolą lietuviai pamatė Vokietijos dėka, kai Pirmojo pasaulinio karo metais kraštą okupavusios kaizerinės Vokietijos kariuomenės dalinių kareiviai žaisdavo tarpusavio susitikimus.

1936 metais per Berlyno olimpines žaidynes Adolfas Hitleris pirmą kartą stebėjo futbolo rungtynes. Vokiečiai žaidė su Norvegija. Propagandos ministras Jozefas Gebelsas savo dienoraštyje rašė, kad fiurerį sužavėjo tikras nervų karas, rėkianti minia ir kova, kokios jis dar nebuvo matęs. Tačiau Vokietija pralaimėjo 0:2 ir Hitleris daugiau niekada nesilankė futbolo rungtynėse, o tuometė Vokiečių futbolo sąjunga 1936 metais buvo išvaikyta.

Tiesa, Vokietijos rinktinė stengėsi reabilituotis, bet 1941 metais per patį Hitlerio gimtadienį pralaimėjo Šveicarijai. Žaidėjai buvo pasiųsti į frontą. Futbolas kaip nacionalinė idėja nebedomino nacių. Vokietiją turėjo vienyti tikras, o ne įsivaizduojamas karas.

Bet vokiečių futbolo atgimimas įvyko. 1954 metais pasaulio futbolo čempionate Šveicarijoje Vakarų Vokietijos komanda įveikė Vengriją. Vengrai (tuomet stipri komanda, nepatirianti pralaimėjimų) pirmavo 2:0, bet pralaimėjo 2:3, visoje Vokietijoje buvo vos 40 tūkstančių televizorių, tad juos turinčiųjų giminės, kaimynai buvo prigludę prie jų, o visi kiti – prie radijo imtuvų. Pergalė buvo švenčiama abiejose padalytos Vokietijos pusėse. Šalis vėl galėjo didžiuotis vokiškumu.

Pergalė neliko nepastebėta net menininkų. Kas pamena Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“, gal prisimins, ir kaip finaliniuose kadruose Marija Braun, sėkmę pasiekusi pokario vokietė, degasi cigaretę, užmiršusi įjungtas dujas, ir sprogimas nuaidi drauge su finaliniu teisėjo švilpuku.

Pasirodo, popiežius Pranciškus yra prisiekęs futbolo gerbėjas. Jis iki šiol turi savo mėgstamiausio futbolo klubo – Buenos Airių „San Lorenzo“ – nario kortelę ir, nors dienas leidžia Vatikane, vis dar reguliariai moka ir klubo nario mokestį. Popiežius taip pat buvo paskyręs privačias audiencijas Italijos ir Argentinos nacionalinės futbolo rinktinėms, o Vatikano muziejuose yra specialus stendas, kuriame eksponuojamos su futbolu susijusios dovanos, įteiktos pontifikui per įvairius susitikimus.

Tik Pranciškus nėra pirmasis popiežius, kuris neabejingas populiariausiai pasaulyje sporto šakai. Benedikto XVI ir Vokietijos vyskupų konferencijos iniciatyva dargi yra atsiradusi internetinė svetainė pavadinimu „Bažnyčia su kamuoliu“. Benediktas XVI mąsto, kuo gi patraukia šis žaidimas: „Žaidime atsiskleidžia pamatinis dalykas: žmogus gyvas ne viena duona, ir duonos pasaulis iš tikrųjų tėra pirmas laiptelis kopiant į tikrą žmogiškumą, į laisvės pasaulį. O laisvė juk gyvena taisyklės, disciplinos dėka, kuri išmoko buvimo „vienų su kitais“ ir tikro buvimo „vienų priešais kitus“, išmoko nepriklausyti nuo išorės sėkmės bei savivalės ir šitaip tapti tikrai laisvam. Žaisti gyvenimą: jei mes žvelgtume giliau, tai futbolo aistrų pasaulio fenomenas galėtų mums suteikti šį tą daugiau nei vien pramogą.“

Ką ir sakyti, niekas taip gražiai nekalbėjo apie futbolą ir niekas jame neįžvelgė tiek prasmės.

Nežinau, gerai tai ar blogai, bet futbolas jau seniai yra ir didžiosios politikos dalis. Futbolo istorijos specialistai sako, jog didžiausiu „futbolo karu“ laikomi įvykiai po rungtynių serijos tarp Hondūro ir Salvadoro. Šių šalių komandos rungėsi dėl vienintelio kelialapio į 1970 m. pasaulio čempionatą Meksikoje. Pirmosios rungtynės baigėsi rezultatu 1:0 Hondūro komandos naudai. Atsakomosiose rungtynėse pergalę šventė jau Salvadoras.

Lemiamos rungtynės, surengtos Meksike (neutralioje aikštėje), vyko nesiliaujančių muštynių tarp abiejų komandų aistruolių fone. Rungtynių pabaigoje pergalę vėl šventė salvadoriečiai, patekę į pasaulio čempionatą. O Hondūre tuo metu prasidėjo salvadoriečių pogromai (Hondūre gyveno gana daug Salvadoro piliečių). Geriau parengta Salvadoro kariuomenė įsiveržė į Hondūro teritoriją. Į konfliktą teko įsikišti Centrinės Amerikos valstybių organizacijai. Tiesioginiai karo veiksmai truko tris savaites, o pirmosiomis dienomis vyko ypač įnirtingi mūšiai. Per konfliktą žuvo daugiau nei du tūkstančiai žmonių.

Sovietų Sąjunga taip pat ne kartą atsidurdavo dėmesio centre dėl futbolo ir jo įtakos politikai. 1952 m. olimpiadoje SSRS rinktinė, dalyvaudama pirmą kartą per savo istoriją, susitiko su Jugoslavijos rinktine ir pralaimėjusi iškrito iš turnyro. Iš pralaimėjimo „Tito fašistams“ tuoj buvo padarytos atitinkamos organizacinės išvados ir rinktinė išformuota.
1964 m. SSRS rinktinė žaidė Europos čempionato finale su Ispanija, kurią tada valdė diktatorius Franko. Negana to, rungtynės vyko Madride, fašistinės valstybės sostinėje, o prieš ketverius metus ispanai buvo atsisakę atvykti į Europos pirmenybių ketvirtfinalio rungtynes Maskvoje. SSRS rimtai svarstė galimybę atsisakyti šio susitikimo, tačiau galiausiai buvo nutarta žaisti. Rungtynes SSRS rinktinė pralaimėjo rezultatu 1:2. Po šių abiejų atsitikimų pagal rusišką išsireiškimą „daug kam lėkė galvos“.

O štai 1973 m. įvyko tikras skandalas. SSRS rinktinė atsisakė žaisti su Čilės rinktine lemiamas rungtynes dėl teisės varžytis 1974 m. pasaulio čempionate, nes rungtynės turėjo vykti stadione, kurį Pinočeto chunta naudojo kaip koncentracijos stovyklą, nors pirmosios rungtynės Maskvoje įvyko ir baigėsi lygiosiomis 0:0. Jau žinodami, kad SSRS atsisakė žaisti, čiliečiai išėjo į aikštę, įpylė įvartį į tuščius vartus, o paskui patraukė į VFR dalyvauti pasaulio čempionate.

Sovietų Sąjungoje buvo labai norima, kad plačiosios valstybės futbolo čempionate pirmąją vietą užimtų rusų komanda, o čia, žiūrėk, 1-ojoje vietoje atsiranda Kijevo „Dinamo“ ar Tbilisio „Dinamo“ ekipos. Dar gerai prisimename ir įvykius po futbolo rungtynių Vilniuje. Pirmosios tautinės vėliavos juk ėmė rodytis Vilniaus „Žalgirio“ futbolo stadione ir po rungtynių miesto gatvėse.

Norisi prisiminti, kokią nors gražią istoriją apie futbolą. Gal apie Miroslavą Klozę. Jei neklystu, gal jau ir dešimtmetis, kai vienų atkaklių Vokietijos čempionato rungtynių pabaigoje, kai rezultatas buvo lygus, Klozė griuvo baudos aikštelėje ir buvo paskirtas 11 metrų baudinys. Tačiau Klozė, priėjęs prie teisėjo, paaiškino, kad jis pargriuvo praradęs pusiausvyrą, prasižengta prieš jį nebuvo. Baudinys buvo atšauktas, rungtynės taip ir baigėsi – lygiosiomis. Galvoju, ar žinau gražesnę istoriją apie futbolą už šią.

Gaila tik, kad šiame Europos čempionate gražų futbolą ir gražias istorijas apie futbolą užgožti bando chuliganiški futbolo sirgalių, jeigu juos dar galima taip vadinti, veiksmai. Čia teisingiausias Edgaras Jankauskas, pasakęs: „Pakanka 100 pusgalvių, kad sugadintų įvaizdį apie visą naciją.“

Jean-Paul Sartre juokavo: „Futbolo rungtynėse viską komplikuoja priešininkų komanda.“ Nick Hornby romane „Žaliosios vejos karštinė“ aprašo Londono „Arsenal“ futbolo klubo gerbėjo gyvenimą ir pašmaikštauja: „Natūrali futbolo sirgaliaus būsena yra kartus nusivylimas, – nesvarbu, koks rezultatas.“ O jau nebepamenu, kas atkreipė dėmesį į šoninį futbolo rungtynių teisėją, kuris visad nuošaly ir neįvertintas, bet vis tiek be jo neišsiversi.

Kas man labiausiai patinka futbole? Kad futbolas labai aiškiai akcentuoja mokymąsi iš savo klaidų. Pripažinti klaidas ir jas ištaisyti yra esminė sąlyga norint siekti pergalių ateityje. Ne veltui geriausi treneriai tiek daug laiko praleidžia peržiūrinėdami savo komandų rungtynes ir ieškodami atsakymo į klausimą, kas buvo ne taip. Klaidą reikia ištaisyti, o ne ją teisinti ar užmerkti prieš ją akis ir apsimesti, kad nieko nebuvo.

„Už kurią komandą šiame futbolo čempionate sirgai?“ – paklausė bičiulis. Atsakiau, jog už Islandiją. Jei nėra čempionate Lietuvos, tai sergu už tuos, kurie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. O po Islandijos už Vokietiją. Kodėl? Negaliu net atsakyti. Gal todėl, kad futbole turi už kažką sirgti.