Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metų mėnesiui davė „Julijaus“ vardą. Skaičiau, kad valams šis mėnuo – šieno, airiams – uodų, pievų, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį jau randame K. Sirvydo žodyne. Liepa turėjo labai mažai pakaitalų. Lietuviai šį mėnesį yra vadinę šienpjūčiu arba šienpjūviu. Dažniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepžiedžiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plūkio pavadinimai.

Lietuviams didžiausia liepos mėnesio šventė – liepos 6-oji, kai paminime pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Mindaugas – asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai jam suteikė tokį garbingą vardą – jis tuo metu (XIII a. pradžioje) sugebėjo vykdyti lanksčią politiką, niekais pavertusia begales Kryžiuočių ordino planų.

Tą pačią liepos 6-ąją yra dar viena šventė – Bučinių diena. Nėra žinoma, kada tiksliai atsirado bučinys. Nėra jo išradėjo. Tačiau aišku, kad dabar bučinys yra kultūros reiškinys. Besibučiuojančius žmones matome filmuose, gatvėje. Bučiuojamasi išvykstant, parvykus, sveikinantis, sveikinant su kokia nors švente ir t. t.

Formuojasi stereotipas, kad tam tikru metu turime bučiuotis. Meilę galima išreikšti anaiptol nebūtinai bučiniu, bet kitomis glamonėmis, tačiau mūsų visuomenėje šį jausmą pirmiausia reiškia bučinys: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok!“

Pakapsčiau faktų iš bučinių istorijos. Pirmąjį bučinį ekrane išvydome 1896 m. jis priklausė Mei Irvin ir Džonui Rėjui 30 sekundžių Tomo Edisono filme „Bučinys“. Daugiausia bučinių užfiksuota kino filme „Donžuanas“ (1926 m.) – 191. Ilgiausią bučinį sugebėjo pateikti Džeinė Vaimer ir Redžis Tumis – filme „Dabar tu armijoj“ (1940 m.) jie bučiavosi 3 minutes 5 sekundes.

Įžymių bučinių kategorijai priskiriami Kazanovos bučiniai, Judo bučinys, Drakulos bučinys, Džeimso Bondo bučiniai, Merlin Monro oro bučiniai. Bučinių rekordas: amerikietis А. Volframas 1990 m. rugsėjo 15 d. Minesotoje festivalio metu per 8 val. pabučiavo 8001 žmogų.

Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas Septyniais broliais miegančiais arba „myžniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai, gresia sausra.

Birželio – liepos sandūrą pažymėjau apsilankymu Palenkėje. Sako, jei ne trys seni Jogailos riteriai, nebūtų Seinų ir nebūtų netgi visos Palenkės. Būtent dėl jų senumo atsirado toks miestas – Seni. Aplink buvo LDK valdovų medžioklės plotai ir taip atsirado pavadinimas „Palenkė“, kuris reiškia, kad tai – Lietuvos žemė greta Lenkijos. Vaivadija įkurta 1999 m. ir jai parinktas istoriją atspindintis herbas: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde.
Taigi pravažiavę Kalvariją ir pasiekę Lietuvos–Lenkijos sieną, netrukus – jau Lenkijos teritorijoje, sukamės kairėn ir siauru keliuku riedame Punsko link. Sako, miestelyje 999 gyventojų, kurių 99 lenkai, o visi likusieji – lietuviai. Todėl čia šalia lenkų kalbos, įteisinta antroji kalba – lietuvių, tad ir visos iškabos dviem kalbomis. Prieš keletą metų lietuviškus užrašus vandalai buvo uždažę, bet dabar viskas tvarkinga – nenorima piktinti čion būriais plūstančių lietuvių pirkėjų, kad tik šie neužsirūstintų ir nenustotų lenkams vežti savo pinigėlių.  

Nors sako, lietuvybė Punske jaučiasi net smarkiau nei Lietuvoje, visgi parduotuvėje pardavėja kalbėjo lenkiškai, nors kažkiek lietuviškai suprato. Tiesa, ant kažkokio seno pastato mačiau Gedimino stulpus. Daug automobilių lenkiškais numeriais, bet su lietuviška simbolika.

Tautybės atspindžiai regimi ir namuose bei jų kiemuose. Štai geltona ir žalia spalva nudažyti namai, galima suprasti, – lietuvių, mėlyna, raudona – lenkų. Kiemuose paminklai pagerbiantys žymius Lietuvos žmones. Punske daug paminklų, bet pats didžiausias ir reikšmingiausias Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje – paminklas skirtas Lietuvos partizanams.

Punske daug ir muziejų. Jie nedidukai, nėra kažkuo ypatingi, bet čia ramu ir malonu. Pirmiausia tai Punsko buities muziejus su XIX–XX a. kaimo sodyba, it mūsų Rumšiškės. Po to Juozo Vainos 1997 m. įkurtas miestelio etnografijos muziejus, kuriame viena salė skirta S. Dariui ir S. Girėnui. Tautodailės dirbiniai eksponuojami ir šimtamečiame mediniame pastate, kiek supratau, senojoje klebonijoje, šalia bažnyčios, o ambulatorijos patalpose kviečia istorijos muziejus. Keli kilometrai už Punsko galima apžiūrėti atkurtą prūsų ir jotvingių gyvenvietę.
Turistų ir pirkėjų iš Lietuvos Punske mažai, nes veik visi atakuoja didžiuosius Suvalkų prekybos centrus, visgi kai mūsų būrys sugužėjo parduotuvėn ir pradėjome ieškoti prekių, išgirdome tradicinį pardavėjos klausimą: „Kas ten pas jus Lietuvoje dedasi?“

Iš Punsko judame jau Seinų link. Miestelyje 6000 gyventojų. Lietuviai sako, jog 30 proc. jų lietuviai, lenkai šį skaičių mažina perpus – iki 15 proc. Tiesa, pačiame miestelyje lietuviškai kalbant daug neišgirsi, bet aiškinama, kad lietuviai daugiausiai gyvena aplinkiniuose kaimuose.

Miestelio pagrindinė gatvė gražiu išsišakojimu atsiremia į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią-baziliką, už kurios dominikonų vienuolynas, vėliau atiduotas kunigų seminarijai, kurioje mokėsi V. Mykolaitis-Putinas bei daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų. Gal mažai kas ir žino, kad čia studijavo ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris vėliau apsisprendė, jog kunigystei stokoja pašaukimo.

Vienuoliai dominikonai seminaristams užleido savo patalpas, nes daryti gerus darbus ir būti paslaugius dominikonus įpareigoja jų vardas: dominus – viešpaties, canus – šunys.

Didžiausia veikla Seinuose išsiskyrė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Seinų vyskupu jis paskirtas 1897 metais. Eidamas 67-uosius metus jis čia ir mirė. Palaidotas Seinų Mergelės Marijos bažnyčios-bazilikos koplyčioje, o šalia bažnyčios skulptorius G. Jokubonis sukūrė puikų jo paminklą. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Kažkas taikliai pastebėjo, kad paminkle vyskupas stovi pasisukęs į bažnyčios ir vienuolyno pusę, bet kartu ir stebintis visą miestą.

Antanas Baranauskas buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Kai kas sako, jog ir kūrinį „Anykščių šilelis“ Antanas Baranauskas parašė vyskupaudamas Seinuose. Tai nėra tiesa, nes „Anykščių šilelį“ poetas kūrė 1858–1859 m., o į Seinus atvyko jau kaip garsios poemos autorius.

Toliau – Vygriai. Nors pusiasalyje tarp ežerų įsikūręs Vygrių miestelis su kamaldulių vienuolyno ansambliu žinomas ir turistų lankomas, visgi posūkį link šios vietovės, važiuodami keliu Seinai–Suvalkai vos pastebime. Vygrių žemes Jonas Kazimieras Vaza užrašė 1667 m. iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams. Barokinis vienuolynas kiek primena mūsiškį Pažaislyje. Nieko nuostabaus, nes juk tai to paties ordino vienuolynai.

Šis vienuolynas tai tarsi atskiras miestelis. Miela jo gatvelė, kurios abiejose pusėse maži nameliai su kiemeliu. Kiekviename namelyje gyveno po vienuolį, o kiemelyje jis prižiūrėjo mažytį žemės lopinėlį, kuriame augino daržoves. Dabar čia įrengtas viešbutis. Kiekvienas namelis ir kiemelis – tai tarsi atskiras viešbučio kambarys.

Tiesa, kamalduliams priklausė dideli dirbamos žemės plotai už vienuolyno ribų, jie puoselėjo vaismedžių sodą, buvo įrengę žvėryną. Vygrių kamalduliai buvo vieni iš turtingiausių, nes išsiskyrė kaip geri ūkininkai ir verslininkai. Jie turėjo 10 geležies liejyklų, 12 deguto daryklų, palivarkų, kaimų, girių, malūnų, plytinę ir daug kito turto, kurį kaupė per 100 metų.

Būti vienuoliu kamalduliu reikia didelio pasiryžimo, nes jie duoda tylos įžadus. Gal ir gera mintis – kalbėdamas nieko gero nepasakai, bet išbūti tylint žmogui nėra lengva. Todėl ir veikiančių kamaldulių vienuolynų veik nebėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra vienas veikiantis netoliese Krokuvos, bet padėtis ten savotiška. Nes kamaldulių vienuolių tarpe yra vienas vyresnysis, kuris būdamas su kitais vienuoliais, be abejo, laikosi tylos įžadų, tačiau jam tenka tvarkyti vienuolyno reikalus ir vienuolyno priimamajame susitikti su čia atvykusiais ar pačiam vykti už vienuolyno ribų. Tuomet, aišku, jis gali kalbėti.

Taigi dabar tame veikiančiame vienuolyne susidariusi padėtis, jog tėra tik vienas vienuolis. Tad jis susitikęs su žmonėmis turi teisę kalbėti, grįžęs į vienuolyno celes jau privalo tylėti, bet su kuo tu kalbėsies, jei esi vienui vienas.
O kas labiausiai įsiminė Vygriuose? Visi drauge keliavę tvirtino, jog požemyje ant sienos nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“.

Visi sako, kad pati smagiausia pramoga lankantis Palenkėje – Augustavo kanalai. Apie šiuos kanalus kalbama daug ir seniai.

Apie 1550 metus Žygimantas Augustas jau buvo užsiminęs apie tai, jog čia reikia statyti ežerus ir upes jungiančius kanalus, kad gal būtų galima net Vyslą su Nemunu sujungti. Toli priekin jis pramatė. Ir net išskyrė kelias kanalų funkcijas, kurių tarpe be krovinių gabenimo dar ir turistinė. Ne veltui tad miestas pavadintas Žygimanto Augusto vardu.
Gražios idėjos įgyvendintos gal ne taip greitai, bet vis tiek anksti – XIX a. pradžioje. Tuo metu tokie kanalai ir šliuzai juose visus stebino. Priplaukiame ežerus jungiantį siaurą kanalą, atidaromi jo vartai ir į kanalą iki reikiamo lygio prileidžiama vandens. Tuomet atidaromi antri vartai, pro kuriuos laivas išplaukia į kitą ežerą. Taip laivas įveikia skirtingą vandens lygį ežeruose.

Sustojame vienoje iš salų, kurioje popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo garbei pastatyta koplyčia, be to, stovi ir paminklas popiežiui. Tarp kitko, gidai sako, jog plaukiame tuo pačiu laivu kuriuo plaukė popiežius. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes gretimame laive jų gidas, nugirdome, irgi sakė tą patį.

Kadangi Punske ir Seinuose parduotuvės buvo nedidukės, tai grįždami dar sustojome Suvalkuose ir apsilankėme prekybos centre „Biedronka“ („Boružėlė“). Automobilių stovėjimo aikštelė priešais prekybos centrą nebuvo didelė, tad visų automobilių nesutalpino ir dalis atvykusiųjų savo mašinas statė pastato dešinėje, kur buvo ir rampa priimti parduoti atvežtas prekes. Prie rampos kabėjo užrašas didelėmis lietuviškomis raidėmis: „Neužstatyti“.

Kartu vykęs bičiulis sakė tikrai kelionėn vykęs ne dėl pirkinių ir juo patikėjau, nes mačiau, kad pasikeitė tik 10 eurų, kaip jis sakė, kokiam mažam pirkinėliui. Nusipirko jis dantų pastos, keletą šokoladų, 8 skardines alaus, nes jei perkant keturias galioja akcija, o jei aštuonias – ji dar didesnė. Pasikeitęs 10 eurų jis gavo 42 zlotus 50 grašių. Dantų pastai išleido 3 zlotus, šokoladams – 10, alui – 16 ir sako nebežinąs, kur pinigus bedėti.

Patariau jam nusipirkti jogurto. Berods 5 įvairių rūšių nusipirko, bet dar pinigų lieka, tuomet – dar šviežių bandelių, bet vis tiek lieka. Krepšelių parduotuvėje nėra, nes niekam jie ir nebūtų reikalingi, visi vežimėliais perka, o šio bičiulis nepasiėmė, tad panešti prekių nebegali. Štai kokios problemos užgula Lenkijoje, pas mus gi su 10 eurų jokių problemų – nereikia jokių krepšelių, o juo labiau vežimėlių.

Grįžtant gal daugiau nei apie Žygimantą Augustą, A. Baranauską, V. Mykolaitį-Putiną, V. Kudirką ar aplankytų vietovių grožį buvo diskutuojama, kiek ir ko pigiau pavyko nusipirkti, ir nieko čia nepakeisi.

Juokaujama, jog nuo šiol birželio 2-oji Lietuvoje bus šv. Lidlo diena, juo labiau kad jo dėka įrodyta, irgi kažkas taikliai pastebėjo, jog bananai geriausias vaistas apsinuodijus kalafiorais.

Ką darysi, kad žmogui reikia duonos ir dešros, bet ne tai svarbiausia, o labiausiai jam reikia pagarbos. Prisiminkime kaip pirmaisiais Atgimimo metais nebuvo šilto vandens. Niekas nesiskundė, nes visi suprato, kad kelią į laisvę kartais lydi sunkumai ir nepritekliai. Bet svarbiausia kodėl žmonės nesiskundė – nes visi buvo gerbiami, nebuvo tuomet „nacionalinių vertybių“ ar valdininkų, norinčių skristi tik biznio klasėse ir už savo darbą gauti dešimteriopą atlygį nei kiti ne mažiau triūsiantys.
Bet atsipūskime nuo politikos, prekybos centrų, o grįžkime prie liepos ir jau tuoj įpusėsiančios vasaros. Liepa – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Braškių sezonas baigiasi, bet prasidės serbentų. O netrukus – ir obuolių.

Jei reikėtų liepai suteikti kurį muzikinį terminą, pavadinčiau šį vidurvasario mėnesį „antante“. Andante (it. einant, žingsniuojant) reiškia: 1. lėtas muz. tempas; 2. lėto tempo muz. kūrinys ar jo dalis.

Ar jau spėjote tuo pasidžiaugti vasarą? Juk gyvenimas yra gražus. Visa, ką galima pasakyti apie žmogaus ryšį su diena ir su visu laiku, aprėpia Sfinkso mįslė. Kiekvienai gyvybei, kaip ir brėkštančiai dienai, lemta kilti ir leistis vis tuo pačiu saulės nubrėžtu ratu. Reikia tik pajusti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu. Ir nieko čia nebepridursi. Kaip tame vyriškio skelbime: „Ieškau moters. Daugiau neturiu ką apie save pasakyti.“ Nors dar labiau įstrigo draugo nerimas, kad kai metė gerti, visi iškart pastebėjo kitus jo trūkumus.