Jei televizijų ekranuose dažniau matome sociologą Vladą Gaidį, reiškia artėja rinkimai. O laikas iki rinkimų – pažadų metas. Iš visų pusių tiek jų girdime, kad net išsigąsti, jog jei visi jie bus išpildyti, mus užgrius nuostabus gyvenimas. Išsigąsti todėl, kad kardinalios permainos nėra gerai. Žmogus gali neatlaikyti staiga jį užgriuvusio gyvenimo gerbūvio.   

Man tie pažadai labai panašūs į vaikų ar giminaičių pažadus, kaip jie globos ir rūpinsis savo senoliais tėvais ar sergančiais giminaičiais, jei tik šie užrašys palikimu jiems savo namą ar butą. Pagaliau ateina diena, kai senoliai prikalbinami. Kas vyksta po to, visi žinome. Mums tokia diena šiais metais bus spalio 9-oji, kai nebeturėsime savo balso, būsime jį kam nors atidavę ir taip tapsime nebereikalingi.

Po 2008 metų rinkimų sakėme, jog pasimokėme ir 2012-aisiais klaidų nebedarysime. Dabar, pažvelgę jau į 2012 rinkimus, vėl galime pasakyti, jog nieko taip ir neišmokome, kaip yra pasakęs garsusis P. Pikaso, pažvelgęs į pirmųjų žmonių piešinius. Ką darysi, populistų visad atsiranda. Jie ir susuka galvas.

Kas bus išrinktas, kuri partija laimės? Renkamės už ką balsuoti. Aišku, balsuosime už tuos, kurie mus mažiausiai apgaus. Bet kaip žinoti, kas jie?     
 
Šiaip jau prognozės slidus reikalas. Politologai aiškina kokios partijos ir kokie politikai nugalės rinkimuose, ekonomistai pateikia ekonomines prognozes, orų specialistai pranašauja orus, bet nei vieniems, nei antriems, nei tretiems nesiseka: jų numatymai nepasitvirtina. Ir tuomet pagalvoji – ar ne geriausi prognozuotojai ekstrasensai? Skaičiau, kad net 40 proc. Lietuvos gyventojų jais tiki. O be ekstrasensų dar yra parapsichologai, chiromantai, būrėjai, astrologai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai... Ir visi turi darbo.

Yra gudresnių ekstrasensų, kuriuos prilyginčiau netgi psichologams, bet dažniausiai jauti, kad tai žmonės, kurių išsilavinimas svyruoja tarp vidurinio ir nebaigto vidurinio. Šiauliečiams galiu tarti pagiriamąjį žodį, kad jie neturi jokio ezoterinio knygyno, kokius jau turi kiti Lietuvos miestai. Be knygų spalvotais viršeliais, tokiuose knygynuose galima rasti sudvasintų akmenukų, rieduliukų, įvairiausių figūrėlių, vandens buteliukų ir t. t. Ir būrimo salonų Šiauliuose nėra daug. Tiesa, bent aš nė vieno nežinau. Gal todėl, kad nesidomiu. Kažkur užsislėpę jie turėtų būti.

Dėl knygų tai sako, kad ir visuose knygynuose daugiau perkama įvairių astrologinių ir pranašysčių knygų. Perkamos visos knygos, kuriuose yra pamokymų, kaip išgyventi. Tiesa, jos perkamos ne tik pas mus – ir Vakarų pasaulyje. Skaičiau, kad pradėtas pirkti net K. Markso „Kapitalas“.

Šumerų rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, jog apie 4000 m. prieš mūsų erą astrologija buvo susiformavusi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1800 m. prieš mūsų erą pasirodė pirmasis žvaigždžių sąrašas, 652 m. pr. m. e. – anksčiausiai išlikęs astrologinis dienoraštis, o 432 m. pr. m. e. buvo užfiksuotas pirmasis žinomas Zodiako ženklų panaudojimas. Taigi akivaizdu, jog astrologijos mokslas – itin senas, astrologinėms tiesoms – galybė metų. Šis mokslas plėtėsi ir kito, vis kitoms kartoms aiškinantis naujus dalykus.

Štai vienos astrologės paskutinių Seimo rinkimų (prieš ketverius metus) prognozė: „Sekmadienis, kai rinksime naują Seimą, gana pasyvi diena – Mėnulis Žuvų ženkle gali skatinti tingumą, todėl tikėtina, kad ir rinkėjai nebus aktyvūs. Tik po 17.20 val., kai Mėnulis pereis į Aviną, gali užvaldyti entuziazmas, noras atlikti savo pilietinę pareigą. Kai kurie tos dienos žvaigždžių padėties ypatumai gali lemti perdėtą optimizmą, pernelyg gerą politikų nuomonę apie save, norą žadėti nerealius dalykus. Tiesa, rinkimų metu kai kur galimi trukdžiai – elektroniką valdanti Urano planeta gali lemti kompiuterių gedimą, klaidas dokumentuose.“ Manau, visos šios prognozės tiktų ir šių metų rinkimams.

Atkreipkite dėmesį, jog visokie ekstrasensai ir panašaus plauko veikėjai dažniausiai net patys negali paaiškinti, ką ir kaip jie gydo. Prisiminkime, dviejų brolių verslininkų istoriją. Verslas jiems puikiai sekėsi, tačiau kai prasidėjo nesėkmės su bankais, vienas jų kreipėsi ne į psichologą, bet į būrėją. Ta jam vis liepdavo kažkur nueiti, apsikabinti medžius, paskui paežerėje surinktus akmenis mėtyti per petį, kartoti kažkokius užkeikimus. Blogiausia, kad jis pasidavė būrėjos įtaigai ir visą savo turtą paleido pro pirštus.

Kokių tik prietarų nėra. Sako, negalima per ilgai prieš didelį veidrodį stovėti rankose spaudžiant kitą, mažesnį veidrodėlį – esą pasiklysi tame veidrodžių tunelyje, pasimaišys protas ir jau niekada iš ten nebeištrūksi.

O štai skaičiau moters prisiminimus, kad būnant mergaite jai taip smagu būdavo žiūrėti į mergaitę, veidrodyje laikančią kitą veidrodį, kuriame tokia pat, tik mažesnė mergaitė gniaužia dar vieną veidrodį – ir taip iki neaišku kur nusidriekiančios, žvilgančios, susmulkėjančios iki nebeįžiūrimų mergaičių veidrodėliuose begalybės.

Jei eidamas gatve užmini ant kanalizacijos dangčio, reikia, kad šalia einantis trinktelėtų per pakaušį. Jei nėra kam trinktelėti, tai reikia tai padaryti pačiam. Taip pat prieš ką nors svarbaus darant reikia papūsti. Tuomet sekasi, nes nupučiamos blogos dvasios.

Dar visai netikėtai sužinojau, kad jeigu sugalvosi norą ir paliesi nėščiai moteriai pilvą, tai noras išsipildys. Kitas prietaras: jeigu iš ryto pirma sutiksite vyrą – diena bus sėkminga, jeigu moterį – nesėkminga. Tai labai suprantamas prietaras (galiojantis tik vyrams greičiausiai), nes jeigu sutikta moteris bus graži, tai po to visą dieną apie ją galvosi ir, aišku, darbai nesiseks. Sako, ypač didžiulė sėkmė lydės, jei rytą pirmąjį sutiksite žydą – išrinktosios tautos atstovą.

O jei apie veidrodžius, tai jie ypač susiję su prietarais. Sakoma, kad daugiausia nelaimių pranašauja sudužęs veidrodis – tos nelaimės tęsis septynerius metus. Matyt, šis prietaras atėjęs iš senovės Rytų šalių, kur veidrodis buvo toks brangus, kad už jo sudaužymą grėsė septyneri vergystės metai. Šiuolaikiniai veidrodžių ezoterijos žinovai teigia, kad nelaimių periodą galima sutrumpinti iki vienerių metų. Tereikia nusisukus nuo sudužusio veidrodžio švystelti per kairį petį žiupsnį druskos (piktajai dvasiai į akis), po to tris kartus apsisukti pagal laikrodžio rodyklę ir uždegti šukes. Aišku, šukės nesudega, todėl vėliau reikia jas susemti, vienerius metus palaikyti namuose, po to užkasti. Jeigu ir vienerių nelaimingų metų yra per daug, geriausia iš karto susemti šukes, išmesti į šiukšlių konteinerį, nusipirkti naują veidrodį ir viską pamiršti.

Grupė Herdfordšyro universiteto mokslininkų nusprendė išsiaiškinti, kaip „veikia“ amuletai ir talismanai. Eksperimento dalyviai gavo po Viktorijos laikų pensą (manoma, kad ši moneta neša sėkmę ir padeda didinti turtą). Mėnesį savanoriai fiksavo, kaip jiems sekasi. Pasirodo, 30 proc. dalyvių pasijuto daug ramesni ir tvirtesni. Šie žmonės pajuto, kad jiems ėmė sektis kur kas labiau nei tuomet, kai dar neturėjo talismano. Nors, mano galva, procentas nėra didelis. Tiesa, 70 proc. nėra ko skųstis, jeigu padėtis nepasikeitusi ir blogiau nepasidarė.

Daugelis astrologų šiandien pranašauja naują krizę. Nejau tokiems pranašavimams nepritarsi? Anot astrologų, mūsų laukia sunkūs išbandymai, kurie užtruks iki 2025 m. Byrės ir verslo, ir finansinės, ir valdžios struktūros. Tiesa, astrologai pranašauja, jog bus ir teigiamų dalykų. Plėtosis naujų energijos formų paieška, bus padarytas didelis šuolis energetikos srityje. Žmonija gali atrasti naujų energijos šaltinių, jei tik šių šaltinių neužsmaugs šešėlinė bankininkų vyriausybė.

Naglis Šulija teigia, kad taps madinga bei prasminga vienytis apie stiprias asmenybes. Išpopuliarės nebe misticizmas „a la tamplieriai“ bei Haris Poteris, o graikų didvyrių, germanų herojų tipo asmenybės. Ne vienas astrologas pranašauja revoliucinius judėjimus, maištus. Žmonės gali prarasti savo turtą arba dėl finansinių spekuliacijų jis gali nuvertėti. Naujo ir galbūt globalaus konflikto tikslas – naujas galios resursų bei įtakos pasiskirstymas.

Nežinau nė vieno ekstrasenso ar astrologo, kurio prognozės būtų tikslios: net tų garsiųjų, žinomų visame pasaulyje, „tikslumas“, skaičiau, – ne daugiau kaip 4 proc.

Žinoma, pasitaiko sutapimų. Arba universalių prognozių. Štai tavęs klausia, ar praėjusių metų rudenį išgyvenai kokią nors krizę. Ruduo – ilgokas periodas, ir kiekvienas, gerai po jį pasikapstęs, atras kokią nors negandą. Štai tau ir tiksli pranašystė, beje, didinanti pasitikėjimą astrologu. Po kelių tokių sutapimų nori nenori pradedi tikėti jo žodžiais – suveikia saviįtaiga!

Įsivaizduoju, kad astrologai žiūri į lubas ir svarsto, kokį horoskopą šiai dienai sugalvojus. 75 proc. skaitančiųjų horoskopus – moterys. Tokius duomenis skelbia įvairūs tyrimai. Indai tiki, kad ant palmių lapų užrašyti kiekvieno žmogaus gyvenimai. Lietuviai tiki, kad Kalėdų naktį gyvuliai šneka ir kad ilgas šiaudas ilgą gyvenimą reiškia (Andrius Užkalnis juokauja, kad pirmąsyk pamatę ilgus kokteilių šiaudelius, lietuviai juos visus išpirko, ir iš to turime šiandien šimtamečius kaimo senolius). Lietuviai bijo trijų raidžių: „Q“ jiems primena raidę „O“ su šėtoniška nosinaite, „W“ lietuvių mitologijoje yra ligos ir greitos mirties ženklas, o „X“ – tai jau visas kreivas kryžius. Tas, kas tokias raides rašo, anot lietuvių, garbina velnią, nors Palanga yra PLQ, o Zokniai – SQQ.

Moterys – visos ekstrasensės. „Ar aš nesakiau?“ Vyras po darbo grįžta namo, sako pavargęs ir siūlo nebeiti į svečius. „Aš taip ir žinojau!“ – supyksta žmona. „Tad jeigu tu žinojai, kam puošeisi, dažeisi?“ – klausia vyras. „Aš taip ir žinojau, kad tai tu pasakysi!“ – vis tiek paskutiniai žodžiai priklauso žmonai.

Žmogaus smegenys stengiasi suvokti įvykių esmę, o kai priežastis neaiški, išgalvoja įvairiausių keistų paaiškinimų. Galima įžvelgti savotišką logiką: prietarai galbūt verčia žmones būti atsargesnius, geriau apgalvoti savo veiksmus, ramiau reaguoti į galimą nesėkmę ir gintis nuo streso. Be to, laikantis prietarų iš dalies galima susisteminti gyvenimą. Pasirodo, kad prietaringi žmonės gyvena ilgiau. O šiaip jau mes gyvename vidutinėje platumų juostoje, tai viskas ir gaunasi vidutiniškai. Likimas mums lėmė augti butuose su žemomis lubomis ir mažais langais. It karstuose. Belieka tik sėkmę numatančios ekstrasensų pranašystės.

Ir dar kuo šios dienos išskirtinės. Taigi, prasideda atostogų metas. Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neįtikėtinus rezultatus – daugiau nei du trečdaliai amerikiečių neišnaudoja jiems skirtų metinių atostogų. Tai aiškinama baime prarasti darbo vietą, nes apklaustieji sakė jaučia darbdavių spaudimą būti pasiekiami 24 val. per parą. Žmonės baiminasi, kad jiems poilsiaujant darbdaviai juos pakeis kitais, kurie gali atlikti jų darbą efektyviau.

Panaši atostogų statistika ir kitose šalyse: 22 proc. prancūzų, 24 proc. vokiečių ir net 92 proc. japonų atsisako dalies metinių atostogų. Bet juk taisyklė turėtų būti tokia: „Jeigu norite jaustis reikalingi, tegul poilsis tampa Jūsų tikslu.“

Lietuvoje viskas panašiai. Skaičiau, kad net ketvirtadalis lietuvių atsisako bent dalies atostogų, nes mano, jog jiems reikia dirbti. Dažnai kelionių ar kitais laisvalaikio malonumais nemoka džiaugtis net ir jaunimas dėl jį užvaldžiusio pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Moksleiviai praleidžia atostogas daugiabučių namų kiemuose. Todėl teisingas pamąstymas, jog mes neturime atostogų džiaugsmo filosofijos.

Nebepamenu, kur buvau užtikęs apklausą apie didžiausius žmogaus malonumus. Respondentai pirmąją vietą skyrė aistringai meilei, antrąją – džiaugsmui dėl tirpstančių kilogramų, trečiąją – trokštamo daikto įsigijimui, ketvirtąją – atostogoms. Dėl pirmosios ir antrosios vietų gal ir nesiginčyčiau, bet štai trečiąją su ketvirtąja, mano galva, vertėtų sukeisti.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas apsilanko visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Aišku, atostogų planai gerai, bet yra ir kitas dalykas – galimybės. Reikia atrasti vidurį tarp prabangaus poilsio ir įdomaus poilsio. Juk iš tikrųjų geram poilsiui reikia ne itin daug – pakeisti žiūrėjimo kampą, kad vietos, kuriomis keliauji metų metus, taptų iš naujo gražios. Bet, aišku, puikiausia ten, kur dar nesi buvęs. Neatrasta visus vilioja.

Lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką nematyto pamatyti ir kad būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių ir pievų kvapas. Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip, ir sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas, kurių jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, jog per jas jis labiausiai globoja atostogaujančius.