Užtikau rinkos tyrimų kompanijos, veikiančios dar nuo 1972-ųjų, „Euromonitor International“ atlikto tyrimo duomenis, pagal kurį žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius pasaulyje kyla kaip ant mielių. 1996-aisiais pasaulyje tokių buvo 156 milijonai, o per penkiolika metų 2011-aisiais skaičius išaugo net 80 proc. – iki beveik 300 milijonų. Vien Jungtinėje Karalystėje namų ūkių, kuriuose gyvena vienas žmogus, suskaičiuojama daugiau nei trečdalis (34 proc.), Jungtinėse Valstijoje šis rodiklis kiek mažesnis – 27 proc. Švedijoje beveik pusė namų ūkių (47 proc.) turi po vieną gyventoją. Nuo Švedijos nedaug atsilieka ir jos kaimynė Norvegija (40 proc.), Nyderlanduose ir Vokietijoje taip pat beveik kas trečias būstas turi vos vieną gyventoją.

Vakaruose jau seniai žinoma, kad vienišumas yra grėsmingai plintanti problema. Mokslininkai ėmėsi tirti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, ir išvardija keturias priežastis: 1) nemokama elgtis su kitais, nes kažkada nebuvo artumo su tėvais, broliais, seserimis; 2) žmogus vieną ar kelis kartus buvo atstumtas, todėl dabar jaučiasi turįs teisę nepasitikėti visais žmonėmis ir neprisileisti jų artyn; 3) žmogus nemyli savęs, todėl bijo, kad ir kitam atrodys negeras ir bus atstumtas arba kad „sugadins“ santykį, nes nėra jo vertas; 4) iš išdidumo mano, kad visi žmonės (paprastai išskyrus tik taip manantį) yra niekingi sutvėrimai, neverti, kad jiems būtų atverta tauri širdis. Įžymi estrados dainininkė televizijos gyvenimo būdo laidoje pasiguodžia esanti viena, nes vyrai nedrįsta jai pirštis.

Į statistinius duomenis pažvelkime kiek atidžiau – JAV dauguma vienišių yra moterys, kurių skaičiuojama per 18 milijonų (vyrų – 14). Dauguma jų – vidutinio amžiaus (35–64 m.). Tiesa, reikia pažymėti, kad sparčiausiai daugėja jaunesnių nei vidutinio amžiaus (18–34 m.) vienišų moterų skaičius, kuris nuo pusės milijono 1950-aisiais išaugo iki 5 milijonų šiandien. Ryški tendencija ir ta, kad tokie žmonės gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius.

Perskaičiau ir pagalvojau, jog geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Tad Šiauliai tam yra tinkama vieta. O šiaip jau, vienatvė – tai jausmas, kad visi kiti turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“ Girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kažką ne taip. Prisiminiau posakį, kad net dievai kūrė pasaulį išsigandę savo vienišumo.

Stengiuosi, kad mano tekstai būtų optimistiniai, tačiau rašydamas apie dabarties žmonių tarpusavio santykius daug optimizmo išspausti nepajėgiu. Prasti tie santykiai. Dabartinis pasaulis tampa vienišųjų pasauliu. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti – telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas. Aišku, dera nepamiršti – gimei vienas ir mirsi vienas, niekas kitas už mus to nepadarys. Gali būti, kad vienišo vilko gyvenimą pasirinkai pats, svajojai gyventi vienas ir prisijaukinai vienatvę. Tačiau jei tave išdavė, jei svajoji būti su žmonėmis, norite turėti artimų draugų, o jų vis nėra...

„Nėra didesnės vienatvės už samurajaus vienatvę. Su ja galima palyginti tik tigro vienatvę džiunglėse“, – tokiu epigrafu prasideda režisieriaus Jeano-Pierre’o Melville’io kino filmas su A. Delonu „Samurajus“. Vienišiaus Džefo prieglobstis tamsi naktis ir nesibaigiančios kelionės metro požemiais. Vienintelis gyvas padaras, prie kurio herojus prisirišęs, – narve tupintis paukštelis, kurio nervingas cypimas perspėja apie nekviestus svečius, todėl namie netikėtai užklupti Džefo neįmanoma.

Mano galva, vienišumą labiausiai skatina skirtingos vertybės, kai tenka gyventi pagal kito vertybių skalę. Bet šiandien tu nepritapsi draugijose, jei nesi numetęs 25 kg ir neparašęs kulinarinės knygos. Jei pobūvių žmonės tavęs nežavi, tai ir tau ten ne vieta.  

Nors kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau.

Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi.

Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Garsus dabarties teologas ir filosofas Tomas Mertonas teigia: „Fizinis vienišumas turi savo pavojų, tačiau nereikia jų perdėti. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet nugrimzdimas į milžinišką beformę neatsakingumo jūrą, tapimas minios žmogumi. Iš tikrųjų nėra pavojingesnės vienumos už vienumą žmogaus, kuris nė pats gerai nesuprasdamas vienišas klaidžioja minioje ir kuris bendruomenėje nesugeba elgtis kaip asmuo.“

Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra.

Štai kiek daug gražių žodžių užtikau apie vienatvę. Vienatvė – slėpininga šventykla, kurioje gali išgirsti savo širdies balsą, prisiminti, kas iš tiesų esi. Tai akistata su savimi, su pasauliu, santykiu su aplinka, pagaliau su visata ir savo vieta joje. Vienatvė – ramybės karalienė. Vienatvė – sielos buveinė. Ir t. t.

Ir visgi, manau, vienatvė nenugalės gyvenimo dviese. Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Ir dar pakartosiu jau aukščiau išsakytą mintį, jog jei esate vienas – kaltas tik pats. Sulaukus 35-erių tampama susiformavusio charakterio asmenybe, turinčia nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus? Vyrai, vertinkite moteris, pasitikėkite jomis, nes jų galvoje mažiau variantų.

Jei apie gyvenimą dviese, tai ir čia būna, kad jauti – esi vienas, t. y. vienišas. Visiems aišku, kad patvariausia yra dviejų panašių žmonių sąjunga, kai jie panašūs ir psichologiškai, ir fiziškai vienodo patrauklumo.

Užtikau psichologų pamokymus, kaip sužinoti, ar tinkate vienas kitam. Reikia suskaičiuoti savo ir partnerio patrauklumo indeksą. Skaičiuoti reikia pradėti nuo 5 balų – tai bazinis patrauklumo rodiklis. Pirmiausia reikia prieiti prie veidrodžio ir atidžiai nužvelgti save nuo galvos iki kojų. Jei jūsų svoris yra didesnis ar mažesnis nei norma, atimkite iš bazinio skaičiaus vieną balą. Jei ūgis neatitinka normos (vyrų – 170–190 cm, moterų – 160–180 cm), atimkite dar vieną balą. Toliau imkitės veido. Jei veidas dėl kokių nors priežasčių (pvz., pigmentinių dėmių, ryškaus neproporcingumo) yra nepatrauklus, atimkite vieną balą. Jei nepatrauklūs bruožai yra mažiau pastebimi, pavyzdžiui, jūsų akys pernelyg mažos ar nosis per didelė, atimkite pusę balo. Savaime suprantama, kad objektyviai įvertinti šiuos duomenis sudėtinga, vis dėlto pasistenkite būti kuo sąžiningesni. Kitas vertinimo parametras – fizinė sveikata. Jei turite daugiau nei du chroniškus negalavimus, atimkite vieną balą.

Dabar ištirkite savo partnerį. Idealiu atveju gauti duomenys turi sutapti, pavyzdžiui, jis surinko tris balus, jūs – taip pat. Kodėl buvo atimti tie balai, nėra svarbu.

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas.

Užtikau duomenis, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir dvejais metais trimis mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus dvejiems metams dviem mėnesiams po vedybų. Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgai, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir dirbant reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžių rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino. Džiaugsmas, jei su mylima moterimi gali sulaukti senatvės.

Ar pensininkai vieniši? Atsakymas – kaip kas. Kažkas Šiaulius pavadino pensininkų miestu. Girdi, įlipi į autobusą – vien pensininkai, užsuki į prekybos centrą – irgi, į banką – tas pat... Girdėjau nuomonę, kad pensininkai gadina gyvenimą, vaikšto surūgę ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, reikalauja netriukšmauti jiems girdint, juos gerbti. Galėtų jie net leisti savo laikraštį, kurį pavadintų, pavyzdžiui, „Prie ruso buvo geriau“. Didelio džiaugsmo pensininkai nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rūpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, tik trukdo ekonomikos plėtrai. Vyriausybė mąsto, jog teisingiausia būtų pensininkais nesirūpinti.

Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Girdėjau, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai. Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti.

Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti. Pensininkai galvoja tik apie praeitį. Kur prisėsti pensininkams? Prie namo laiptinių beveik nebelikę suolelių. Žinoma, galima atrėžti: „Susikalkit patys!“ Todėl ar galime pensininkus kaltinti, kad per rinkimus atiduoda savo balsą patikėję demagogiškais politikais? Juk padovanotas rašiklis, pusvalandis, skirtas išklausyti, atrodo tikros meilės ir susirūpinimo išraiška. Vėlesnį scenarijų visi žinome. Kažkas pasakė, kad gyvensime kaip Švedijoje, tai dabar to ir reikalaujame. O tiesa paprasta – yra arba nemokamas, arba gydymas. Nemokama būna medicina, bet ne gydymasis. O sveikų žmonių nėra, yra tik dar nepatikrinti.

Ar vienatvei turi įtakos metų laikai? Sako, rudenį ar žiemą vienatvė labiau juntama. Gal. Bet pavasarį ir vasarą ji dar skausmingesnė.
Viskas laikina, tik vienatvė ištikima. Net meilė laikina. Ji ateina ir praeina. Žmogaus neišlaikysi šalia savęs amžinai. Jis paliks tave arba pabėgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog žeis širdį. Geriau tokių žmonių nesutikti. Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane.

– Tarp jūsų kažkas yra?
– Tik mandagumas.
– Žinai, ištryniau jo duomenis, išsiregistravau iš visų tinklalapių, kur jis būna, pasikeičiau telefono numerį. Manau, bus lengviau, jei visai nebebendrausime.

Kad nebūtum vienišas, pokalbiuose reikalingi dialogai, diskusijos. Bene stipriausiai dialogo kaip egzistencijos formą yra apmąstęs religijos filosofas Martinas Buberis. Pasak jo, tam, kad vyktų dialogas, būtinas kreipinys į Kitą, kaip pokalbio dalyvį. Žydų filosofas prisimena asmeninės patirties fragmentą: į jį kreipėsi krizės ištiktas žmogus, tačiau Buberis buvo užsiėmęs ir neišklausė, neatsiliepė. Tas, kuris kreipėsi, po kurio laiko, nepasidalijęs savo rūpesčiu ir kančia, nusižudė.

Prisiminiau indų rašytojo Višnu Prabhakaro novelę „Nuosprendis“. Traukinyje buvęs teisėjas pasakoja istoriją. Vyras ir jo nepaprasto grožio žmona patyrė automobilio avariją. Vyras nukentėjo nedaug, o štai žmona buvo sužalota žiauriai: teko amputuoti koją, buvo subjaurotas veidas. Vyras nepaprastai mylėjo savo žmoną, todėl tiesiog iš proto kraustėsi dėl tos nelaimės. Užėjęs aplankyti žmonos į palatą, staiga… pasmaugė savo viso gyvenimo meilę!

Traukinio bendrakeleiviai klausėsi teisėjo: „Bet prisiekusieji išteisino vyrą?“ „Taip, – atsakė teisėjas, – bet aš nuteisiau jį mirties bausme – pakarti.“
– Pakarti?! – sušuko visi suglumę.
– Jei būčiau palikęs jį gyvą, būčiau suniekinęs jo šventą jausmą, – atsakė teisėjas.

Į viršų