Svogūnai, česnakinių šeimos česnako Allium genties kultūriniai augalai. Jie kilę iš Vidurinės Azijos pilkojo svogūno. Auginami jau 6000 metų kaip prieskoninė daržovė, dekoratyviniai, vaistiniai augalai. Paplitęs pasaulyje valgomasis svogūnas daugiausia auginamas Bulgarijoje, Graikijoje, Egipte, Ispanijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje. Dvimetis arba daugiametis.

Manoma, kad pirmieji laukinių svogūnų skonį pažino Afganistano, Irano ir Turkmėnijos piemenys bei medžiotojai, klajoję kalnų takais. Nemažai laukinių svogūnų auga Sibire ir Baltarusijos Polesės miškuose, net miestų parkuose ir skveruose.

Laukiniai svogūnai yra labai naudingi, turi daug vitaminų ir mikroelementų. Daugelis žmonių juos vartoja maistui. Maistui vartojamas valgomasis svogūnas ir laiškai – lapai valgomi švieži, virti, kepti, konservuoti, vartojami medicinoje. Svogūnų svogūnėliai sodinami balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Lietuvoje dauginama vienalizdžių svogūnų veislė – Lietuvos didieji. Vidutinis svogūnų derlius 20–30 tonų iš hektaro.

Miškuose laukinių svogūnų sąžalynus noriai ėda šernai, apie tai užsimena Haincas Meinhartas knygoje „Mano gyvenimas tarp šernų“ , kuris yra žinomas unikaliais šių žvėrių tyrinėjimais.

Svogūnai iš senų laikų buvo laikomi galinga priemone nuo daugelio ligų. Senovės Graikijoje, Dioskorido nuomone, svogūnai buvo rekomenduojami apetitui žadinti ir „valgomoji priemonė“. Romėnai ir graikai manė, kad svogūnai gali pažadinti  gyvybinę energiją, jėgą, drąsą, daug jų duodavo kariams.

Gydomosios savybės
Svogūnų gydomosios savybės buvo žinomos ir senovės Rytų šalyse, kur buvo sakoma: „Svogūne, tau prisilietus, praeina bet kokia liga.“

Senovės Egipte svogūnai buvo taip vertinami kaip apsaugantis nuo ligų ir maistingas augalas, jie net buvo vaizduojami paminkluose.

Senovėje rusiškoje vaistažolių knygoje yra toks svogūnų gydomosios galios aprašymas: „Maloniai laisvina vidurius, bet sukelia troškulį ir pašalina dvokiantį kvapą iš burnos. Vartojami į vidų, puikiai veikia nusilpus skrandžio veiklai, pablogėjus virškinimui, isteriškų moterų traukuliams slopinti.“

Biologiškai veiklios svogūnų medžiagos aktyvina virškinamojo trakto funkciją, skatina širdies veiklą, mažina cholesterolio kiekį, padeda normalizuoti kraujospūdį. Šviežiai paruoštas svogūnų sultys naudingos vartoti sergant angina, bronchitu, plaučių uždegimu, gerina odos, plaukų šaknų tropiką, mažina pigmentaciją. Sergantiems cukriniu diabetu svogūnus patariama vartoti nuolat.

Keletas patarimų iš liaudies medicinos. Svogūnų sultys yra skatina atsikosėjimą, skystina gleives, švelnina smarkų kosulį bei užkimimą.

Šviežiomis sultimis gydomos pūlingos, sunkiai gyjančios žaizdos ir opos, taip pat odos išbėrimai, spuogai, burnos ertmės pažeidimai, sultys teigiamai veikia nusilpus organizmui. Išoriškai svogūnų košelė naudojama plaukams stiprinti, odos suregėjimui bei pigmentacijai.

Kaip išorinis vaistas svogūnas tinka vabzdžių įkandimams, karpoms, šunvotėms gydyti. Svogūnų košele gydomi nudegimai, furunkulai, pūlinės ir ilgai negyjančios opos bei žaizdos.

Gydo kosulį ir bronchitą
Svogūną reikia supjaustyti mažais gabalėliais, sumaišyti su 3 šaukštais medaus bei stikline vandens, trumpai pakaitinti ir palikti kelioms valandoms pastovėti. Po to juos nuspausti, nusunkti ir gerti po šaukštą šio sirupo tris kartus per dieną. Tinka ir vaikams.

Peršalus
Reikia paimti nedidelę svogūno galvą, nulupti ją, sutarkuoti, nusunkti per marlę, gautas sultis sumaišyti su šauktu medaus ir gerti neskubant mažais gurkšneliais.

Nuo gripo
Ypač tinka ligos pradžioje šviežiomis sultimis tepti nosies gleivinę arba 2–3 minutes įkvėpti jų garų 3–4 kartus per dieną. Galima sultimis drėkinti marlę arba drobę ir 10–15 minučių dėti juos į šnerves 3 kartus per dieną.

Norint greičiau atsikratyti slogos, reikia į nosį lašinti svogūnų sulčių.

Svogūnas lengvina atsikosėjimą
Reikės supjaustyti 10 nedidelių svogūnų, vieną česnaką, užpilti pienu ir pavirinti. Kai svogūnai ir česnakas suminkštės, nukošti ir gerti kas valandą po šaukštą prieš valgį.

Svogūnų sultys su medumi padeda nuo įkyraus kosulio ir gerklės skausmo.

Liaudies medicinos žinovai rekomenduoja tarkuoto svogūno tyrelę kartu su sultimis periodiškai įtrinti į galvos odą – skatina plaukų augimą.

Svogūnų sultys
Svogūnų sultimis įtrinama galvos oda. Plaukų stiprinimo procedūrą atlikti kas antrą dieną 3–4 savaites.

Perpjauti svogūną pusiau ir 10–15 minučių masažuoti perpjautąja puse galvos odą. Paskui išplauti plaukus švelniu šampūnu, kurio reakcija neutrali. Svogūnai negali atgaivinti sunykusių plaukų šaknų, tačiau padeda jiems vešliau augti.

Norint, kad pūlinga oda greičiau išgytų, patariama ant jos dėti krosnyje arba orkaitėje keptų svogūnų kompresą.
Keptų svogūnų šiltos košelės dėti ant furunkulo ir subintuoti, tvarstį keisti 2 kartus per dieną.

Svogūnų laiškų rekomenduojama valgyti sergant nosiaryklės ir viršutinių kvėpavimo takų ligomis, kurios pavasarį dažniausiai paūmėja po žiemą patirtų infekcijų.

Norint patenkinti vienos paros askorbo rūgšties – vitamino C – poreikį, užtenka per dieną suvalgyti daugiau kaip 100 gramų svogūnų laiškų. Be to, jie efektyviai didina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl dažnai rekomenduojami kaip apetitą žadinanti priemonė.

Liaudies medicinos žinovai svogūnais gydo vidurių užkietėjimą, auksinį diabetą bei aterosklerozę. Svogūnų laiškai ypač naudingi žmonėms, sergantiems kraujo ligomis.

Į viršų