facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Valstybinis Šiaulių dramos teatras žurnalistus pakvietė į spaudos konferenciją, skirtą teatro 85-mečiui ir 86-ojo sezono pristatymui. Šiemet repertuarą šiauliečiai atnaujins net penkiomis premjeromis. Konferencijoje dalyvavo Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas Aurimas Žvinys, teatro meno vadovas Paulius Ignatavičius ir režisieriai Artūras Areima bei Arvydas Lebeliūnas.

Susitikime su žurnalistais savo būsimą pjesę vaikams turėjo pristatyti Šarūnas Datenis, tačiau planus pakoregavo netrukus pasirodysianti jo premjera Vilniuje, kuriai intensyviai ruošiasi režisierius. Š. Datenio mintis žurnalistams perskaitė P. Ignatavičius. Kita vertus, malonia staigmena tapo Aronas Kanas – režisierius į Šiaulius atvykęs iš Amerikos, kuris vertėjaujant scenografei Godai Palekaitei, pranešė statantis feministinę pjesę.

Žiūrovą kvies ne tik stebėti, bet ir veikti
Valstybinio Šiaulių dramos teatro sezonas bus ganėtinai atsijauninęs, įdomus ir intensyvus. Be to, teatrui šiemet sukanka 85-eri. Tikrasis gimtadienis – rugsėjo 23 diena, bet gimtadienį teatralai paminės 25-ąją su A. Giniočio režisuotu spektakliu „Vardan tos“.

Jau dabar džiaugiamasi artėjančiu teatro mažosios salės atidarymu. „Šiuo metu dar vyksta remonto darbai. Teatras pasipildys dar viena nauja erdve, kurioje bus lygiagrečiai rodomi spektakliai. Tuo pačiu mūsų repertuare atsiras kameriniai spektakliai, tad mažoji salė galėtų gerai pasitarnauti paieškoms, eksperimentams, jaunų debiutuojančių žmonių galimybei reikštis“, – spaudos konferencijoje kalbėjo A. Žvinys.

Kokiomis idėjomis Šiaulių teatras gyvens šiuos metus, apibendrino P. Ignatavičius. „Spaudoje jau buvo kalbėta, bet priminsiu, kad mes norime eiti arčiau žmogaus, link skaudančių temų, kokiomis šiandien gyvena Šiauliai, kuriomis gyvena Lietuva. Žinome, kad miestai kraujuoja, tuštėja, žmonės emigruoja. Tai stebėti yra labai skaudu. Esu spektaklius statęs Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, tad ypatingai justi žmonių mažėjimas, o ypač jaunų.

Galbūt keldami kultūrinį lygį, sumažinsime tuos srautus, pasieksime, kad žmonėms būtų gera grįžti į Šiaulius ir čia būti. Tad eisime arčiau žiūrovo, kad jis pasijustų ir dalyviu, ne tik stebėtoju. Kad kartu dalyvautų teatre ir gyvenime. Labai svarbu, kad jis suprastų, jog nuo jo priklauso miesto ateitis ir Lietuvos – taip pat“, – tikslus pasyvų stebėtoją paversti aktyviu išsakė teatro meno vadovas.

Temų lauke – ne tik emigracija, bet ir kitokio/kito žmogaus baimė, alkoholizmas, savižudybė ir daugybė socialinių problemų, kurios, P. Ignatavičiaus teigimu, graužia Lietuvą ir Šiaulius.

Tačiau pirmiausia – nuo šviesiausios premjeros, skirtos vaikams.

Įdomus ir šiuolaikiškas režisierius Šarūnas Datenis Valstybiniame Šiaulių dramos teatre stato spektaklį vaikams „Mažasis princas“ pagal A. de Saint-Exupery apsakymą. Jo mintis žurnalistams spaudos konferencijoje apie šį kūrinį perskaitė P. Ignatavičius. „Man „Mažasis princas“ yra istorija, primenanti mums – suaugusiems ir vaikams – apie paprastų dalykų grožį ir atsakomybę už savo veiksmus.

Nors ši knyga parašyta Antrojo pasaulinio karo metais (1943) ir tuo metu nešė šitą žinutę labai sunkiu žmonijai laikotarpiu, šiuo metu ji atrodo dar aktualesnė. Juk gyvename didžiuliame susvetimėjimo laike, aptekę informacija ir daiktais, bet jaučiamės nuolat nelaimingi, vis kažko mums trūksta. Jei santykiai sudėtingi – skiriamės ir ieškome kažkokio idealaus žmogaus, kuris neegzistuoja.

Todėl norėtųsi šiuo spektakliu priminti, kad dėl santykių reikia stengtis – jeigu pasakai žmogui, kad jį myli, tai labai svarbus ir įsipareigojimas, už kurį turi nešti atsakomybę, – rašo Š. Datenis, kurio manymu, laimė visada yra aplink, tik ne ten mes jos ieškome: – Daiktai ir nuosavybė nepadarys mūsų laimingų, jeigu nemokėsime džiaugtis saulėlydžiais, jūros bangų mūša ir paprasčiausiu nuoširdžiu pokalbiu su artimu draugu.“

Svečiai imasi miesto ir feminizmo temų
O štai buvęs šiaulietis režisierius Artūras Areima į Šiaulius sugrįžta pasirinkęs žymaus lenkų dramaturgo Micholo Valčeko pjesę „Kasykla“. Tai autorius, nuo kurio A. Areima pradėjo savo režisūrinį kelią.

Pasak A. Areimos, tai pseudogrosteskiška ir ironiška, intelektualaus humoro pjesė apie tai, kaip mažas miestelis netenka pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio – anglių kasyklos.

Įdomūs dalykai nutinka su žmonėmis: jie pradeda sąveikauti, jų išgyvenimai persipina ir niveliuojasi su miestu.

„Žmogus pradeda sakyti man skauda miestą, skauda gatves. Kodėl tai gali būti žiūrovams įdomu? Šiauliai visuomet garsėjo savo pramone – čia veikė daug gamyklų – Nuklonas, „Elnias“, televizorių, dviračių. Manau, kad daugelis esame susidūrę su pragyvenimo šaltinių netektimis. Bet autorius į tai pasižiūri ironiškai ir sarkastiškai. Darbo netekimas nėra gyvenimo praradimas. Atvirkščiai, mes atrandame gyvenimą, į jį galime pažiūrėti per distanciją, skiriame daugiau laiko savo troškimams, susitikimams su žmonėmis“, – sako A. Areima.

Iš JAV, Čikagos, į Lietuvą atvykęs režisierius Aronas Kanas kurti pradeda Šiauliuose. Aktoriumi ir režisieriumi dirbęs Amerikoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Tailande, Indijoje ir kitur, jis ėmėsi amerikietės-kubietės Marijos Irenos Fornest pjesės „Dumblas“.

„Pjesė yra labai trumpa feministinė tragedija. Tai kompaktiška ir ugninga istorija. Du personažai – vyrai – reprezentuoja du labai skirtingus vyriškus polius: vienas vadovaujasi instinktais, kitas yra intelektualusis. Nesvarbu, ką bedarytų tiek vienas, tiek kitas vyras, jų įtaka moteriai yra destruktyvi. Nė vienas iš šitų vyriškų kelių nepadeda tam, kas iš esmės yra moteriška – kurti gyvenimą ir namus. Šita pjesė yra ne tik apie žmones, bet ir kartu apie aplinką. Vedančios jėgos griauna ir žaloja pasaulį“, – paaiškina režisierius.

Šeimos problemų pjūvis – žvilgsnis į visuomenę
A. Lebeliūnas nusprendė sugrįžti prie jauno prancūzo Pierre Notte pjesės dviem aktoriams „Visu greičiu atgal“. „Tam tikros temos yra skaudžios, nors pati pjesė yra gana linksma. Visko ten yra, gal net daugiau prancūziško liūdesio. Pjesė prasideda nuo aplinkybės – mamos kremavimo. Šeimoje yra visiška destrukcija: motina miršta, liko tik dvi seserys, kurios turėtų užbaigti giminę. Bet, deja, mirtis apvienija žmones ir čia vyksta didelė kelionė į šeimos paiešką – kažkada išėjusio tėvo“, – sako A. Lebeliūnas, kurį šeimos tema visuomet domino.

Ši pjesė – muzikinė. Muziką parašė Saulius Šiaučiulis. Planuojama, jog ši pjesė geriausiai atsiskleis mažojoje teatro salėje, kuri, režisieriaus manymu, pravers kaip tam tikra laboratorija aktoriui, nes dainų tikrai nemažai ir jos sudėtingos – džiazas.

Teatro meno vadovas P. Ignatavičius Mariuso von Mayenburgo naujausiai pjesei, kurią nusprendė statyti, dar ieško tikslaus pavadinimo. „Pavadinimo reikšmė – „gabalas plastmasės“, kita prasmė siejasi su meno kūriniu „skulptūra“. Pagrindinė šmaikščios absurdiškų situacijų nestokojančios pjesės tema yra tikrovės baimė, ksenofobija, kitokio žmogaus baimė.

P. Ignatavičiaus pasakojimu, kūrinys yra apie šeimą, kuri bando visas savo problemas išspręsti per namų tvarkytoją. Šeimos narių įsitikinimu, didžiausia jų problema yra neva tai, kad jie neranda laiko buities darbams, vaiko priežiūrai. Esą norisi skirti laiko kitiems dalykams.

„Pjesė yra apie tikrovės baimę. Mes tikime, kad gyvename ant humanistiško pagrindo. Manome, kad esame europiečiai ir didžiuliai humanistai – aukojame labdarai, siunčiame dėvėtus drabužius į trečiąsias šalis ir neva gyvename ramų gyvenimą. Bet humanizmas yra tik tariamas – štai pabėgėliai, plūstantys iš Artimųjų Rytų, arba valytoja (kito sluoksnio žmogus) ir aš pralaimiu prieš tą tikrovę, nežinodamas, kaip į ją reaguoti. Staiga pametu visus savo humanistinius pagrindus ir tampu rasistu, tampu didžiausius stereotipus nešiojančiu žmogumi ir galų gale bijau susidurti su savo žaizdomis, dėmėmis. Šioje pjesėje su tuo susidūrusi šeima pralaimi kovą“, –  pastebi režisierius.

2016 09 13 19

Buvęs šiaulietis A. Areima prisimena Šiaulius kaip kažkada klestėjusį pramonės miestą, tad neatsitiktinai pasirinkta pjesė „Kasykla“.
Ramunės DAMBRAUSKAITĖS nuotr.

2016 09 13 18

Režisierius iš JAV A. Kanas (viduryje) ėmėsi feministinės pjesės.
Ramunės DAMBRAUSKAITĖS nuotr.

Į viršų