„Šiandien pats esu labai pritrenktas šituo rekordizmu, nes žmonės dirba ne dėl rekordų, nors pasiekia to, kad kažkas pakyla virš tos pilkos kasdienybės, kurioje mes kasdien terliojamės“, – sako šešiskart rekordininkas dizaineris Vilius Puronas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo šiaulietį dizainerį Vilių Puroną paskelbė šešiskart Lietuvos rekordininku. Tai yra ne jį patį, o šešis pagal jo idėjas Šiauliuose sukurtus darbus – didžiausią kopūsto skulptūrą, didžiausią miesto herbo atvaizdą, didžiausią knygą, sunkiausią knygą, didžiausią gyvūno skulptūrą ir didžiausią kardą.

Rekordai: penki didžiausi ir vienas sunkiausias
Dizaineris V. Puronas sako nežinantis, iš ko agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis gavo pasiūlymus paskelbti šiuos kūrinius Lietuvos rekordais, bet prisipažįsta, kad du kartus su juo derino visus darbų matmenis – aukščius, svorius.
„Svorius sakiau, jei nepakeliu – trys tonos, jei pakeliu – 2,5 tonos...“ – dabar šmaikštauja V. Puronas.
Taigi Lietuvos rekordas „Didžiausia knyga“ yra 184 puslapių „Aukuras Salduvei. Didžioji Salduvės knyga“ – 1,25 aukščio, 0,90 metro storio, 113,6 kilogramo svorio. Šioje Lietuvos Tūkstantmečiui skirtoje knygoje išspausdinti istorikų ir kraštotyrininkų tyrinėjimai, legendos ir šiauliškių literatų kūriniai apie Salduvės piliakalnį. „Aukuras Salduvei“ pirmą kartą pristatytas 2009 metų lapkritį Pramonės pasiekimų parodoje Šiauliuose, kur nominuota medaliui. Dabar perduota nuolatiniam saugojimui Šiaulių universiteto bibliotekos fojė.
„Sunkiausia knyga“ – tai 287 kilogramų svorio 74 centimetrų aukščio ir 22 centimetrų storio Jotvingių Kryžiaus riterių ordino „Geležinė knyga“, kuri dabar eksponuojama Kražių kolegijoje. Ji ypatinga tuo, kad iš tiesų yra geležinė: 86 metaliniai jos puslapiai apklijuoti tekstais, graviūromis, istorinių dokumentų kopijomis.
O štai „Didžiausią gyvūno skulptūrą“ – „Geležinę lapę“ prie Talšos ežero – be abejo, žino visi. Tik gal ne visi žino, kad jos ilgis iki uodegos galiuko – 15 metrų, aukštis – 6,6 metro, o svoris – net 7 tonos. Ji taip pat buvo sukurta Lietuvos Tūkstantmečio proga ir iki šiol yra populiariausias tiek miestiečių, tiek miesto svečių traukos objektas.
„Didžiausias kardas“ – 8,5 metro ilgio ir 350 kilogramų svorio kardas su geležtėje išpjaustytu lietuvių bajorijos devizu „In Adversitate Etiam Gloriosi“ („Kovojantiems garbė“) – daugiau nei visi kiti V. Purono kūriniai kartu yra sukėlęs Šiauliuose aistrų. 2010 metų rugsėjo 4–ąją per Šiaulių dienas pirmą kartą eksponuotas kardas kaip Damoklo kardas biurokratams, kitų metų kovą sumontuotas po dekoratyvine arka bulvare iškabojo tik tris savaites – sukėlęs valdančiosios koalicijos nepasitenkinimą buvo nuimtas ir iki šiol saugomas gamyklos teritorijoje.
Du rekordai kiek senesni. Tai 1975 metais sukurtas didžiausias miesto herbo atvaizdas ant Vilniaus gatvės 183 pastato fasado (prie „Gaidžio“ laikrodžio) – 4,5x6,5 metro dydžio ir 1978 metais sumontuotas ant Vilniaus gatvės 179 pastato fasado didžiausias kopūstas („Superkopūstas“ – 1,5 metro skersmens), kurį 1994 metais nugvelbė per spalvotųjų metalų karštligę.

Siūlyta registruoti ir meninių technologijų rekordus
V. Puronas teigia, kad esąs labai patenkintas, jog net šeši kūriniai, kurių projektų autorius jis yra, tapo rekordininkais, bet tuo labai nesididžiuojantis. „Ne todėl, kad esu kuklus, o todėl, kad man padėjo tai padaryti labai daug gerų žmonių, kurie dirbo ne už pinigus, o iš gerumo, iš patriotizmo, – sako dizaineris. – Ir, be to, man malonu kad tie užregistruoti rekordai yra ne Purono, o Šiaulių turtas.“
Kartu V. Puronas teigė, kad manęs, jog agentūroje būtų galima užregistruoti ir kitus rekordus – technologinius, kuriuos pirmieji pradėjo naudoti ne tik jis, V. Puronas, bet ir kiti šiauliečiai kūrėjai. Pavyzdžiui, spalvotą granitavimą, kuriuo sukurtas Šiaulių herbas ir dekoratyvinės tulpės miesto centre dar praėjusiame amžiuje, nes tokia technologija niekur pasaulyje nesanti naudojama. Taip pat įregistruoti skardos lankstinius kaip naują dizaino žanrą miesto dekore.
„Mane daug kas pjauna dėl tų skardos lankstinių, kurių pasaulyje beveik nėra. Ir nėra ne todėl, kad tai kičas ar brokas, o todėl, kad šioje sferoje mes esame kaip ir pradininkai, o pradininku yra dažnai sunku būti, – sako V. Puronas. – Kaip ir dizainerei Ramutei Stakėnienei, atradusiai naują technologiją, kaip ištapyti jau pasiūtą rūbą.“
Tačiau pasirodė, kad agentūra „Factum“ technologinių dalykų neregistruoja kaip rekordų. Dėl to dizaineris V. Puronas pernelyg nėra nusiminęs, nes jau vienoje Šiaulių gamykloje baigiamas kurti dar vienas galbūt taip pat rekordas.
Nes nors jo kūriniai ir kontroversiškai vertinami, dizaineris vadovaujasi šventojo Augustino patarimu – nugalėk priešą gerais darbais.
„Sunkus tai būdas, bet garantuotas, nes dirbi Lietuvai, o ne tai valdžiai, kuri sėdi, ne tai, kuri sėdės ateity, bet savo tautai, savo istorijai“, – sako dizaineris V. Puronas.