„Gavosi užburtas ratas - dabar leidyklos siūlo iliustruoti tik vaikiškas knygas. O ir aš pati tikrai nesutikčiau iliustruoti kokios kulinarinės“, - sako vaikiškų knygų autorė ir iliustratorė Lina Žutautė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Suaugusieji žino, kaip sunku vaikams išrinkti knygą, nes kuo vaikas mažesnis, tuo jis griežtesnis kritikas: pasakys, kad nepatinka, ir tu gali užkimti beįrodinėdamas, kad knygą parašė garsus rašytojas, o iliustravo tarptautinėse parodose laurus pelnęs dailininkas. 

Dar sudėtingiau, dar sunkiau tokiems reikliems kritikams patinkančią knygą ir parašyti, ir iliustruoti. Tačiau ne šiaulietei menininkei Linai Žutautei, kuri maždaug prieš penkerius metus pradėjusi knygas vaikams iliustruoti pernai rudenį išleido savo pirmąją autorinę knygą mažiesiems „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“, už ją pelnė geriausios 2010 metų knygos apdovanojimą ir kaip mat parengė naują - „Du paršeliai“...

Nors, atrodo, tapti rašytoja ir iliustratore nebuvo jos vaikystės svajonė...

- Vaikystėje būti iliustratore nesvajojau. Tiesiog neįsivaizdavau žmogaus, kuris daro tokį darbą. O gal tada man atrodė, kad vaikiškos knygos su paveikslėliais ant medžių auga? Tik prisimenu, kad visą laiką norėjau kurti animacinius filmus. Bet kai kartą sužinojau, kiek čia reikia darbo įdėti, kiek reikia vienodų piešinių, tiesiog supratau - tai ne man. 
Kai baigiau studijas ir pradėjau dirbti, pamačiau kad dizainerės darbas irgi ne man - nelipo jis ir viskas. Norėjosi kažko lengvo, linksmo, nerimto – to, ką visuomet po truputį dariau: piešti visokius linksmus žmogeliukus, katinus, varles. Matyt, širdies balsas sakė, ką reikėtų daryti.

Kol kartą vienas bendradarbis pasiūlė nupiešti galvosūkius vieno dienraščio vaikų puslapiui, o paskui dar gavau darbą „Šiaulių naujienose“ – piešiau puslapį „Tirli pirli“, gal dar kas atsimena. Taip įgavau pagreitį – net pasiunčiau kelis darbus į įvairias leidyklas. Ir staiga iš vienos sulaukiu atsakymo – reikalingas žmogus iliustruoti vadovėlius, pratybų sąsiuvinius. Su džiaugsmu mečiau dizainerės darbą. O kai įsivažiavau, piešiniai darėsi vis labiau spalvingi, meniški...
Tiesa, aplinkiniai tuos mano vaikiškus paišinėjimus pradžioje vertino gana skeptiškai: na, ką tu, kokiomis baikomis užsiimi - reikia paišyti peizažus, natiurmortus, žodžiu, rimtus paveikslus. 

- Ir pirmoji grožinės literatūros knyga, kurią iliustravote buvo...

- ... Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ 2007 metais. Nuo tada pradėjau orientuotis į grožinę literatūrą. Pajutau, kad kai skaitau tekstą, iš karto mintyse matau kelis vaizdus, kaip tai iliustruoti  - belieka tik išsirinkti, kuris geresnis. 
Nors yra knygų, kur skaitai, skaitai ir vis galvoji: vajetau, už ko čia užsikabinus... Bet iš tikrųjų tokių knygų iliustracijos ir gaunasi netikėtai pavykusios, nes čia daugiausiai išmąstai, nesigriebi pirmojo vaizdo.

Štai dabar dariau iliustracijas lietuvių liaudies pasakų knygai „Velnių ežeras“. Kai perskaičiau ją, apstulbau: aš juk piešiu mažiesiems, o čia tikros siaubo pasakos - velniai mergoms galvas plešia, žarnas tampo po kamarą... Galvoju, na, kaip tas žarnas man reikės pavaizduoti, čia tai jau papuoliau. Bet ieškojau, ieškojau ir suradau kaip: prieš atiduodant iliustracijas leidyklai man ir pačiai tie velniai ėmė patikti.

- Ar leidyklos diktuoja, kiek ir kokių iliustracijų reikia, ar jūs pati sprendžiate?

- Labai daug kas priklauso nuo knygos biudžeto. Leidyklos paskaičiuoja, kiek gali skirti autoriui, kiek dailininkui, kiek kainuos pats atspausdinimas. Kartais ir man tenka paskaičiuoti, kiek galiu leisti sau gaišti laiko piešiant, jei suma gerokai mažesnė už leidyklos reikalavimus. Bet pirmoje vietoje visada būna kokybė, negaliu daryti chaltūros, žinau, kad tokiu būdu pirmiausia pakenksiu tik sau. Leidykla dažniausiai pasako kiek, o kokios jos bus aš jau sprendžiu pati.
O kartais biudžetas labai smarkiai neįpareigoja, leidėjai lengvai derasi, todėl toks variantas geriausias. Dažniausiai  tada ir iliustracijos pavyksta geriausiai - kai manimi pasitiki, kai nesijaučiu labai įsprausta į rėmus galiu duoti laisvę fantazijai. 

Be to, aš nepabėgau nuo vadovėlių - lygiagrečiai grožinei literatūrai iliustruoju ir juos.

- Vadinasi, ne dėl tos laisvės pati knygą rašėte ir iliustravote? 

- Ne, ne dėl laisvės, man jos tikrai užtenka. Tiesiog tai buvo labai sena svajonė sukurti tikrą paveikslėlių knygą. Net padariau tokį lyg ir rinkos tyrimą - buvau gyvenimo priversta jį daryti: mano sūnui Karoliui (knygos jį pradėjo dominti nuo metų) kaip tik reikėjo paveikslėlių knygų. O tokių, kur puslapyje du sakiniai ir daug paveikslėlių, kaip tik ir neradau mūsų knygynuose. Bent jau lietuviškų - tik puikiausių nuostabiausių angliškų. Tai tų angliškų pripirkau, varčiau jas, skaičiau sūnui ir galvojau - tai kiek aš galiu būti vertėja?... 

Tada pradėjau žiūrinėti, kokie konkurentai yra Lietuvoje. Ir nelabai neradau - pasirodo, Lietuvoje mamos knygynuose pavarto knygą: jei teksto nėra, tai ir neperka. Tiesiog nėra paveikslėlių knygų  tradicijos. Nors iš tikrųjų trejų metų vaikui to teksto ir nereikia: tekstas gali būti sau, paveikslėlis sau - vaikas pats susieja tekstą su vaizdu ir kuria savo istoriją, o ką ten mama sako, jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina.
Istorija apie Kakę Makę gimė... vonioje valant dantis. Sūnus Karolis paprašė papasakoti istoriją apie mergaitę. Aš jam ir sakau, kad negaliu pasakoti apie mergaitę, kurios net vardo nežinau. O jis akimirksniu atsako – jos vardas Kakė Makė. Taip ir prikūriau visokiausių istorijų apie tą Kakę Makę: kokių tik draugų ji neturėjo ir ko tik neveikė: ir skraidė, ir lakstė, ir į karą ėjo...

Paskui atėjo toks laikas, kai namie žaislai ėmė mėtytis visur ir jau nebekontroliuojamai. Kaip priversi vaiką tvarkytis, jei prašymai, gąsdinimai nepadeda - tiesiog katastrofa. Na tada ir atėjo tas 

Netvarkos nykštukas, iš pradžių vonios pasakojime pas Kakę Makę, o vėliau ir pas mus į namus... Iki šiol pas mus šventai tikima, kad jei žaislai nebus sutvarkyti, nutikti gali visko.

- Gal sūnus pasakė, kaip Kakė Makė ir atrodo?

- Kaip ji atrodo žinojau ir pati. Kakės Makės kelnės yra lygiai tokios pat, kokias aš turėjau vaikystėje - mama pasakojo, kad jas nešiojau, kol viskas kas galėjo plyšti, suplyšo... O kodėl ji tokia pasišiaušusi? Todėl, kad ji - Kakė Makė, o ne princesė, ne barbė – pasiutusiai išdykusi mergaitė, kuri mėgsta visokius nuotykius: pavyzdžiui, kiemo draugus užkasti smėlio dėžėje... 

Nenorėjau jos vaizduoti labai teigiamos, nes teigiami personažai ne tokie spalvingi.

Karoliui iš pradžių nelabai patiko, kad jos plaukai trumpi. Žiūrėjo į ją abejodamas, o paskui paklausė, kur ji gyvena. Atsakiau: Pakruojy. Tada jau nieko. O kai važiuodavome pro Pakruojį, sūnus vis sakydavo: čia gyvena Kakė Makė... 

- Leidyklos iškart susidomėjo šia jūsų pirmąja knyga?

- Iš pradžių knygą pasiūliau vienai leidyklai - ten svarstė ir abejojo: ar suaugusiems jos vardas nesukels asociacijų su kažkokiais dalykais... Todėl vieną antradienį tekstą ir kelias iliustracijas nusiunčiau „Almai Litterai“. Atsakymą gavau po dviejų valandų - mums patinka, o penktadienį aš jau buvau pasirašiusi sutartį. Tai mano gyvenimo sutartis - nesu dar tokiu greičiu nė vienos pasirašiusi. Po to dvi savaites vaikščiojau ir vis negalėjau patikėti, kad čia taip viskas staiga. Vadinasi, taip turėjo būti...

Knygos sėkmė buvo labai netikėta: tik išėjo spalio pradžioje, o kai prieš Kalėdas jų septyniolika norėjau nupirkti dovanėlėms darželyje, tai dviejų tūkstančių tiražo jau nebebuvo. Supratau tada: Lietuvoje, namuose, kur auga maži vaikai, yra tokia netvarka, kad Netvarkos nykštukas visiems yra tiesiog išsigelbėjimas.

Leidykla pakartojo tiražą gana operatyviai. O dabar dar ir leidykla Maskvoje išleido ją rusiškai.

Manau, mano ankstesnieji kritikai jau nė neprisimena ką sakę - nebesulaukiu pasakymų: gal geriau grįžk prie peizažų... Visi buvo, sakyčiau, maloniai nustebę.

Metų apdovanojimas? Gaunu laišką iš leidyklos meninės redaktorės: sveikinu - „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ pelnė geriausios metų knygos mažiausiems skaitytojams apdovanojimą. 

Nesupratau - perskaitau dar kartą, dar ir dar... Skaitau paraidžiui: ar čia ne klaida, nes kaip paveikslėlių knyga gali būti geriausia metų knyga, jei joje iš viso tik penki šimtai žodžių... 

Iš tikrųjų buvau nerealiai nustebinta. 

- Ir ta pirmosios sėkmė paskatino jus sukurti antrąją knygelę mažiesiems?

- Na, gal ne tai, „Du paršeliai“ tiesiog ėmė ir atsirado. Šios knygos eiliuoto teksto pradžia mano galvoje užgimė virtuvėje plaunant indus. Angliškai! Aš jį tokį ir užsirašiau. Nežinau, kodėl taip - juk anglų kalba man nėra tokia įprasta kaip lietuvių... Tiesiog kažkaip atsirado angliškas tekstas, tai ir pamaniau: gal turint anglišką variantą galima laimę pabandyti užsienio rinkoje?.. 

Bet leidykla pamatė facebook'e kelias „Dviejų paršelių“ iliustracijas ir susidomėjo. Teko anglišką eiliuotą tekstą išversti į lietuvių kalbą. Ilgai su juo vargau: pasirodo, savo eiliuotą tekstą išversti – neįtikėtinai sunku. Taisė tekstą vieni, padėjo kiti, nieko gero nesigavo. Galų gale prisiprašiau Kęstučio Urbos pagalbos, bet vis tiek tai užtruko vos ne ilgiau, nei piešti iliustracijas. Jau galvojau: viskas, pasiduodu... 

Tačiau manau, kad rezultatas gavosi visai geras.

- Kas tie anglakalbiai paršeliai?

- Du broliai Žirniukas ir Pūkiukas yra paprasti mieli maži paršeliai, kurie veikia tai, kas jiems šauna į galvą: kieme jie draugauja su drambliais, liūtais, troliais ir raganomis, skraido į kitas planetas... Žodžiu, veikia tai, ką visi vaikai veikia kieme. O atėjus vakarui tie paršeliai nuvargsta, jiems laikas miegoti, bet užmigti niekaip nepavyksta, net jei visa anksčiau sutikta kompanija labai stengiasi padėti tai padaryti. Tada į pagalba ateina mama, juk tik jos bučinys yra pats saldžiausias ir švelniausias, tik jos prisilietimas pakviečia pačius gražiausius sapnus.

„Du paršeliai“ skirta visiems išdykėliams, kurių galvos prikimštos linksmiausių fantazijų, ją turėtų būti gera skaityti prieš miegą. Pagrindinis šios knygos „meninis redaktorius“ buvo mano sūnus - jis mane konsultuodavo: trūksta to, trūksta ano, gal dar tai reikėtų pridėti. Karolis labai dalykiškai pataria.

Ši knyga jam pasirodė artimesnė, nes pats yra didelis fantazuotojas ir nuotykių mėgėjas. Labiausiai patiko piratai, kurie paršelius lydi į darželį - ir jis norėtų tokios palydos.

- O knygyne knygas renkasi Karolis ar jūs?

- Stengiuosi rinkti aš, nes dėl reklamos įtakos sūnus puola prie blizgančių, pypčiojančių, su išlendančiais monstrais. Ieškome kompromiso - jei jau nori monstrų, tai perkame enciklopediją apie monstrus, kad ne tik akiai, bet ir protui būtų knyga. 

Kiek namuose yra knygų, neskaičiavau. Daug. O vaikiškų tarp jų tikrai yra pusė: ir sūnui perkamos kaupiasi, ir iš tėvų pasiėmiau savo vaikystės knygas. Skaitau jas Karoliui ir laukiu nesulaukiu, kada jis pats skaitys. 

Vaikystėje aš turėjau vieną knygą, kurią iki šiol vis atsiverčiu. Manau, tai ji man padarė pagrindinę įtaką, kad aš dabar esu tuo, kas esu. Tai knyga, kurioje, mano galva, absoliučiai dera tekstas ir iliustracijos -  Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ su Stasio Eidrigevičiaus darbais. Kaip vaikystėje tos iliustracijos man atrodė „kažkas tokio“, tai ir iki šiol taip pat atrodo. Kiek kartų tą knygą skaičiau - tiek kartų verkiau, nes geresnės knygos iki šiol nežinau.
Nors buvo kitų, kurios man labai patiko – paveikslėlių knygelė „Užuomarša senučiukė“, Astridos Lingdren „Broliai Liūtaširdžiai“, Jano Bžechvos „Tiškučio akademija“. Daugiau didelio įspūdžio palikusių ir nebuvo, nors knygų skaičiau tikrai daug, bet kitų iliustratorių taip ir neįsidėmėjau. Matyt, Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos man taip viską užgožė, kad nieko kita ir nebereikėjo. 

- Ar yra pasaulyje vaikams skirtų knygų iliustracijų mados?

- Iš tiesų yra. Pastebėjau, kad piešiniai knygose vaikams virsta menais, kurie vaikams visiškai nesuprantami, ir taip iliustruotos knygos gauna aukštus apdovanojimus. 

Šią vasarą pas mane svečiavosi austrų rašytoja ir dailininkė Helga Bansch (Lietuvoje ji pažįstama iš knygų „Alkanas kaip meška“ ir „Namie“, leidykla „Nieko rimto“)  ir mudvi apie tai diskutavome. Mūsų nuomonės visiškai sutapo: nors leidykloms yra didelis prestižas išleisti tokias knygas, bet jos absoliučiai nesulaukia pirkėjų dėmesio. Nonsensas kurti vaikiškos knygos meną, kuris nepasiekia pagrindinio skaitytojo-klausytojo-žiūrėtojo, tai yra paties vaiko, nes tos knygos yra įdomios tik patiems suaugusiems, kaip atskira meno rūšis. Man atrodo kad vaikiškos knygos, kur nėra spalvų, kur tamsu, niūru, kur išryškėja autoriaus depresyvios nuotaikos vaizduojant gilias gyvenimo prasmes, yra atitolusios nuo vaikystės ir su ja nieko bendro neturi. 

Man knygos vaikams - lyg geras animacinis filmas, tik iš vieno kadro. Ir man jo užtenka. 
 


Lina Žutautė
 
Šiaulietė. Baigė Šiaulių universitetą, magistrė, grafikė. Dirbo dizainere, nuo 2007-ųjų knygų vaikams (daugiausia lietuvių autorių)  iliustratorė, dirbanti pagal autorines sutartis, dviejų knygų mažiesiems autorė. Bendradarbiauja su keliomis Lietuvos leidyklomis, o nuo šių metų - ir su viena Maskvos leidykla. Ištekėjusi, sūnui Karoliui - šešeri metai. 

Autorinės knygos
Du paršeliai,  Lina Žutautė, Vilnius: Alma Littera, 2011
Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas, Lina Žutautė, Vilnius: Alma Littera, 2010 

Iliustruotos knygos
 
Apie kates ir pelytes, Alioša Dmitrijevas, Maskva: Clever, 2011
Iš nuomšiko gyvenimo, Gendrutis Morkūnas, Vilnius: Nieko rimto, 2010
Kiti nutikimai orbitoje, Gianni Rodari, Vilnius: Nieko rimto, 2010
Velniškai karštos atostogos, Gendrutis Morkūnas, Vilnius: Nieko rimto, 2009
Bruknės karoliai, Anzelmas Matutis, Vilnius: Alma Littera, 2008
Blusyno pasakojimai, Gendrutis Morkūnas, Vilnius: Nieko rimto, 2008
Džipas televizoriuje, Gianni Rodari, Vilnius: Nieko rimto, 2008
Grįžimo istorija, Gendrutis Morkūnas, Vilnius: Nieko rimto, 2007

Parodos ir apdovanojimai
 
2010 m. geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams – “Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas”
2009 m. Bolonijos (Italija) knygų mugėje organizuotoje parodoje ir Bratislavos (Slovakija) iliustracijų bienalėje 
2009 m. knygos meno parodos „Nuo piešinio iki knygos“ Vilniuje diplomas 
 

Į viršų