„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“, – manau, daugeliui šis pirmasis F. Kafkos romano „Procesas“ sakinys tapo vienu įspūdingiausių ir nuostabiausių sakinių pasaulio literatūroje. Viename sakinyje – visas gyvenimas. Kitas toks sakinys – Meistro žodžiai iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Matyt, nelemta.“

Apie knygas neseniai rašiau, bet vėl norisi rašyti, nes šiandien užtikau metaforą apie pamirštų knygų kapines. Negalime leisti, kad tokios rastųsi. Liepos mėnesį asociacija LATGA paskelbė, kokių knygų 2015 m. lietuviai dažniausiai ieškojo bibliotekose.

2015 m. vaikai ir paaugliai iš lietuvių autorių dažniausiai rinkosi Vytauto Račicko knygas. 2015 m. daugiausia skaitytojams išduotas lietuviškos grožinės literatūros kūrinys – Roko Flick knyga „Ema, pastoriaus dukra“. Skaitomiausių lietuviškos grožinės literatūros kūrėjų dešimtuke galima rasti Romualdą Granauską, Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę, Algimantą Čekuolį, Eleną De Strozzi, Vytautą Ažušilį, Jurgą Ivanauskaitę, Vytautą V. Landsbergį, Renatą Šerelytę-Mendeikienę. Mokslinės literatūros autorių sąraše lyderiauja Viktorija Daujotytė, jos knygos skaitytojams išduotos beveik 3 tūkst. kartų. Taip pat lietuviai gana aktyviai skaitė Norberto Vėliaus, Filomenos Taunytės, Algimanto Sakalo, Rositos Lekavičienės ir kitų darbus.

Užsienio autorių grožinės literatūros populiariausių knygų dešimtuko viršūnėje – Aleksandros Marininos „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis). Ši knyga skaitytojams išduota per 3 tūkst. kartų. Ne daug nuo jų atsiliko Jerome Davido Selindgerio „Rugiuose prie bedugnės“ (vertėjas P. Gasiulis), Sandros Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis).

Dar vienas įvykis, skatinantis rašyti apie knygas, – tai kultūros žurnalo „The Culture-ist“ tarp Europos geriausių skaitytų knygų knygynų išrinktas ir Vilniaus knygynas „Mint Vinetu“. Į sąrašą taip pat pakliuvo Krokuvos „Massolit“ (Lenkija), Herefordo „Richardo Booth“ (Didžioji Britanija), Ojos miesto „Atlantis“ (Graikija), Berlyno „Pequod“ (Vokietija), Barselonos „Espai Capra“ (Ispanija).

Kone visi esame išbandę mainymosi knygomis džiaugsmą. Skolinamės, o perskaitę grąžiname. Panaši ir vilniškio knygyno „Mint Vinetu“ filosofija. Tai erdvė, kurioje galima dalytis, mainyti ar parduoti savo senas knygas. „Kiekvieno rašančio žmogaus siekis – savo mintis kada nors suguldyti į knygą. Jei sako kitaip, meluoja“, – sako šio knygyno darbuotojai.

Bent man ypač artimos knygos-dienoraščiai. Ar pastebėjote, kad didžiųjų rašytojų dienoraščiai jų autorius parodo ne tik kaip rašytojus, bet ir leidžia į juos pažvelgti kaip į paprastus žmones, mėgusius aprašinėti įvairius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmones, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus.

Visai neseniai į rankas pakliuvo garsiojo George Orwell („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) knyga „Dienoraščiai“ (Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas. – Kaunas: Jotema, 2015). Pasirodo, George‘as Orwellas buvo nenuilstamas metraštininkas („Nutiko tai antradienio rytą“ arba „Josephas Higgsas, velionis, gyvenęs šioje parapijoje“). Dienoraščiuose atsispindi ne tik autoriaus asmeninis gyvenimas, socialinė aplinka, politiniai įvykiai ir jų vertinimas, kelionės, gamtos grožis, bet juose randame ir perrašytą informaciją iš laikraščių, įvairius receptus, sodininkystės bei daržininkystės patarimus.

O štai atsiverčiu pirmąją Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ knygą, apimančią 1938–1975 m. dienoraščius. Maloniai nuteikia jau pirmasis įrašas: „1938 Nemeikščiai Antradienis / Birželio 14. Vakar grįžau iš Kauno. Autobusas smarkiai vėlavo, ir Utenoje buvau tik 15 minučių prieš vidurnaktį. Namo ėjau pėsčias (nes nebuvau pranešęs, kad atvažiuoju). Ėjau lėtai, sustodamas, įsiklausydamas, mėgaudamasis. Prie tiltelio per griovį, kuris skiria mūsų karalystę nuo kaimyno, mane sutiko katė ir nepaprastai greitais judesiais trindamasi aplink kojas bėgo iš paskos. Kieme nykiai švokštė liepos ir tamsūs langai sekė mano judesius. Nenorėdamas nieko žadinti atsargiai išėmiau dešinėje durų pusėje esantį langelį (kaip aš jau nežinia kiek kartų esu daręs), įkišau ranką į vidų ir atsklendžiau geležinę velkę. Bet sesuo vis tiek išgirdo ir paklausė, kas ten. Pasakiau, kad tai aš, ir staiga viskas pasikeitė: sužibo langai, dingo nakties statika ir dar kartą prasidėjo iškilminga grįžimo šventė, verta viso gyvenimo.“

Birželio 16-ąją Dublinas ir airių rašytojo Džeimso Džoiso gerbėjai švenčia Blumo dieną (Bloomsday). Šventės pavadinimas kilo iš Dž. Džoiso romano „Ulisas“ veikėjo Leopoldo Blumo vardo. Romane aprašoma Blumo odisėja po Dubliną trunka dieną – nuo 1904 metų birželio 16 dienos 8-os valandos ryto iki 1904 metų birželio 17 dienos 3.15 valandos nakties. Šventės metu vaikštoma L. Blumo keliais, skaitomos romano ištraukos, rengiami įvairūs pasirodymai ir inscenizacijos.

Mano galva, rašytojai yra tie, kurie žino, kaip pralenkti ar atsukti laiką. Nors neseniai miręs Rusijos kontrkultūros lyderis Jegoras Letovas teigė: „Nė vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdą, košmarą ir žaismingumą, negu tai atlieka pats gyvenimas.“

Ar daug šiandien rašančiųjų dienoraščius? Kas pasakys. Statistikos nėra. O juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savo dienoraščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose.

Vidurnaktį, junginėdamas televizijos kanalus, įjungiau vieną mūsų miesto televiziją. Sukosi norinčių susipažinti skelbimai. Nustebau perskaitęs užrašą: „Tvarkinga šiauliečių šeima ieško kitos šeimos bendram seksui.“ Gnybtelėjau save. Ne, esu Šiauliuose, žiūriu Šiaulių televiziją, skaitau šiauliečių skelbimus. Štai tau Šiauliai! O eini gatve, miestas liūdnas, visi paniurę, jokių inovacijų. Tad pamačius tokį skelbimą, Šiauliai mano akyse bemat ūgtelėjo.

Pasigailėjau, kad nerašau dienoraščio. Būtų ką įrašyti. Dienoraščių rašytojai tai šių dienų įvykių fiksatoriai, kurių triūsas ypač reikalingas ateities kartoms.

Ar neįdomu po kelių dešimtmečių bus paskaityti, pavyzdžiui, apie XXI amžiaus pradžios emigrantus? Vieni pasigiria svečioj šaly puikiai gyvenantys, kiti patyli, bet man įdomiausias jų elgesys grįžus tėvynėn atostogų.

Štai kalba metus užsienyje pragyvenusi mergaičiukė, kas penktas žodis angliškas ir demonstratyvus paklausimas „Kaip čia bus lietuviškai?“ Savo mėgstamiausiame Palangos kurorte, na, ar kuriame kitame, jie mėgsta pasišvaistyti pinigais, bet išvykdami ieško kuo pigesnių lėktuvo bilietų. Prisiperka rūkytų dešrų ir darbo pirštinių. Kodėl jie renkasi Palangą? Šventojoje būtų ne taip pastebimi, o Nida jiems neįkandama, bet šito niekad nepripažins. Nors ir čia gyvenantys, pasimokę iš emigrantų, jau mėgsta sakyti „Vakar turėjome gerą koncertą?“ Bet ar klausėmės?

O kokia tema dienoraščiams korupcija, na, kad ir pagrindinis jos elementas – kyšiai. Pastebėjau, jog duodantys ir imantys netampa dideliais draugais ir po davimo fakto retai besusitinka, jei jų nesuveda FNTT ar STT.

Kas daugiausiai ima? Sako, medikai. Rajoninių ligoninių gydytojų vidutinė alga – 870 Eur. Tarsi mūsų sąlygomis ir nėra mažai, bet pagalvojus, kiek reikėjo mokytis, kiek budėjimų, kvalifikacijos kėlimų. O dar pradėjus lyginti, kiek toks specialistas uždirbtų užsienyje.

Įsiminė kažkieno pasiūlymas prie valdininko durų įtaisyti tris skambučius: „Daviau – ėmė“, „Nedaviau – pyko“ ir „Nedaviau – mandagiai priėmė ir padėjo“. Išėję iš kabineto turėtų kažkurią iš „knopkelių“ nuspausti. Aišku, niekas iš aplinkinių, ką išėjusysis spaudžia, nematytų.

Artėjantys rinkimai į Seimą irgi yra puiki tema rašantiems dienoraštį. Klausaisi ir atsistebėti negali: keturias kadencijas Seime išbuvęs tūlas seimūnas varo ant Seimo, kad šis nieko gero nenuveikė. O per tris pastaruosius mėnesius Seime buvo net trys kratos. Per mėnesį po kratą.

Tiesa, norėčiau patarti partijoms, kurios prieš rinkimus leidžia savo laikraštėlius. Būtinai įtalpinkite ten kryžiažodį, nes kitaip jūsų laikraštėlis greičiausiai atsidurs šiukšlių dėžėje. Nors gali taip pat pagelbėti horoskopai, maisto gaminimo receptai, anekdotai.

Rašydamas apie atostogas, supranti, jog geriausiai sugeba atostogauti parlamentarai net neturėdami atostogų. Vieni šią vasarą išsirūpino komandiruotes į Italiją, kiti – į Airiją, treti – į Slovakiją, ketvirti – dar kur nors. O absoliuti dauguma vaikų šią vasarą praleidžia namuose. Nėra lėšų.

Rašantieji dienoraščius gal jau pradės svarstyti, ar artėja nauja krizė, ar ne. Kas dešimt metų juk ji vyksta: 1998, 2008, dabar turėtų būti 2018. Įdomu paskaityti, kas buvo rašoma prieš anuometines krizes.  

Be abejo, rašantis dienoraštį užfiksuotų faktą, jog šių metų pirmąjį pusmetį avarijose mūsų keliuose žuvo 100 žmonių. Ir įtaikyk į tokį apvalų skaičių. Teisingiausiai, manyčiau, apie tai pasakė profesorius Vytautas Landsbergis: „Girtas prie vairo, jei nieko neužmušė – tai žmogžudys, kuriam nepasisekė.“

Iš auksinių minčių reikėtų užrašyti ir Arūno Valinsko nuomonę apie olimpinių žaidynių komentatorius: „Svarbu, kad netrukdytų varžybų stebėti.“

Aktuali imigrantų tema, nors dėl jų viskas aišku: nesvarbu žmogaus spalva, kalba, bet jeigu jis šiukšlina, dergia, naikina, žudo, deja, jam negali atsirasti vietos tarp normalių žmonių.

Miela aprašinėti šventes. Gimtadieniai būna kasmet, vestuvės jau irgi ne kartą gyvenime. Bent man mieliausios vestuvės, kai nėra didžiulio būrio svečių, tik keli žmonės – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausi. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Bent man gyvenimo bėgyje teko matyti įvairiausių vestuvių. O, jeigu būčiau rašęs dienoraštį! Iš vaikystėje matyto spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa ir taurūs jausmai.

Sovietmečiu negausiuose restoranuose vestuves, gimtadienius ar kitas šventes švęsdavo vienetai – spekuliantai, parduotuvių vedėjai, valdžios veikėjai, kai kurie įžymesni menininkai ar „prie meno“ esantys, pavyzdžiui, teatrų direktoriai. Kiti sugebėdavo jas surengti net blokinių namų butuose. Anuometės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų iš metrikacijos skyriaus ten užsukdavo. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino paminklo. Tik nuo bažnyčios jaunųjų poras tai neatgrasė. Susidarė savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir dar Lenino paminklas.

Pačioje Atgimimo pradžioje vestuvės, gimtadieniai ir kitos šventės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves – įvairius klubus, gamyklų sales, mat šie liko tušti ir nebenaudojami. Vėliau atėjo minimalių vestuvių laikai – iškilminga vakarienė sutuoktuvių proga. Tai atvejai, kai sutuoktiniai būdavo inteligentai ir vestuvinį pokylį keisdavo į povestuvinę kelionę.

Dabar tokios vestuvės dar išlikusios, bet įsigali ir vėl triukšmingi vestuvių šventimai baltose palapinėse ar kaimo turizmo sodybose su fejerverkais, Šiškausku ir etc. Ypač toks šventimas dažnas, kai jaunikis vyresnio amžiaus (sako, fejerverkai tokiam jaunikiui pakelia potenciją). Labai retai tokios vestuvės vyksta, jei vyresnio amžiaus yra jaunoji. Na, nebent jos geras humoro jausmas.

Dienoraštyje dar galima aprašinėti pasaulio pabaigos prognozes: ateityje bus įdomu prisiminti, kas buvo prognozuojama, tarkime, 1970 metais, 2000-aisiais, kas dabar.

Prieš 100 metų pagrindiniai energijos šaltiniai Žemėje buvo anglis ir sunkus darbas, o nuo audrų dažniausiai kentėdavo telegrafo linijos. 2016 m. padėtis visai kitokia. Ekologinės katastrofos gali grėsti jau po dešimtmečio. Galimybė tam, sako, net 12 proc.

O tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys rašyti dienoraščio, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų jūsų užrašų gali išsirutulioti.

Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“

Jei didžiulio romano „nesukaltume“, tai dienoraštis pats tas. Be to, dienoraščių reitingas ypač pakilo prieš kelerius metus pasirodžius V. Adamkaus dienoraščių knygai „Paskutinė kadencija“. Tapo jau ne gėda prisipažinti, jog rašai dienoraštį. Rašantis dienoraštį gali pats sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti, vieną kartą gali būti mylintis Lietuvą, kitą kartą – jau jos nemylintis, gimtojo miesto patriotas arba keikiantis jį.

Dienoraščių tyrinėtojas, prancūzų filosofas Philipas Lejunė išskiria keturias dienoraščio funkcijas – tai išsakymas, apmąstymai, atsiminimai ir malonumas rašyti.

Ant stalo – pluoštas nuotraukų. Štai du maži berniukai krapštosi smėlyje, o štai čia ant mokyklos laiptų stovintys klasės draugai. Juokingi vaikiški drabužėliai, vaikiškų svajonių prisiminimai, jaunystės idealai... Nuotraukos primena, bet dienoraščio puslapiai primena dar labiau.

Kalbant apie dienoraščių pabaigas, žinia, kad daugumos jų pabaiga yra iš anksto nulemta. Ją nulemia kieno nors pabaiga. Pavyzdžiui, metų, vasaros, atostogų, kelionių, darbo ir mokslinių tyrimų, pasitraukimo į dvasinę vienatvę ir t. t. Dienoraštį rašantysis gali atitolinti momentą, kai sąsiuvinis pasibaigs. Galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. O rašančiam kompiuteriu tai nebaisu. Svarbiausia tik nepamiršti visko, kas užrašyta patalpinti kompiuterio atmintin.

Į viršų