Taip prieš 25-erius metus rašė kunigas poetas Ričardas Mikutavičius. Pramatė. Tiesa, po tiek metų jau galvojau, kad apie emigrantus nebeteks rašyti. Galvojau taip todėl, nes maniau, visi norėję emigruoti per tiek metų tai padarė, o kas liko – liko. 2013 skaičiau, jog emigracija sumažėjusi ir iš Lietuvos per metus išvyksta Ukmergės dydžio miestas (23 tūkst.), tačiau šiais metais, sužinojau, tiek žmonių išvyko per pirmąjį pusmetį. Jei taip toliau, tai per metus išvyks jau ne vienas, o du Ukmergės miestai arba, kad palyginimas mums būtų artimesnis, veik puse Šiaulių.  

Lietuviai emigravo jau XVII amžiuje: 1654 m. riteriui iš Kuršo Jokūbui Kelteriui jo krikštatėvis, Anglijos karalius Jokūbas I, padovanojo Tabago salą Karibų jūroje, kurioje buvo įkurta naujakurių kolonija iš Kuršo. Didesnė emigracija prasidėjo XIX a. vidury, kai žlugo Lietuvos-Lenkijos valstybė. XIX a. pabaiga gali būti apibūdinama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į Vakarus (dažniausiai – į JAV) pradžia.

Pokario metu dalis lietuvių emigravo į Vakarus, dalis buvo išvežta į Rusijos gilumą. Turėtume didžiausią dėmesį skirti tiems išvežtiesiems ir juos gerbti, tačiau priešingai – liaupsiname (jie ir patys save liaupsina) emigravusiuosius į Vakarus.

Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšams. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai buvo pirmaujančiųjų gretose – šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O dabar? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti. Pakartosiu jau kartą išsakytą mintį. Kas kaltas, kad pas mus taip? Landsbergis, Kubilius, Grybauskaitė, Butkevičius? Ne. Būtent kalti tie 50 okupacijos metų, kai buksavome vietoje, o kitos šalys žengė priekin.

1973 metais lietuvių jaunieji atlikėjai gal saviveikliškai, kaip mokėjo vengrų grupės „Omega“ dainai „Mergaitė deimantiniais plaukais“, prisimindami prieš metus ugnies fakelu virtusį Romą Kalantą ir jaunimo demonstracijų numalšinimą, pritaikė žodžius „Ne, ne, laisvės nėra, ji pradingo pernai Kaune“.

Visi tuomet laukė laisvės tėvynėje ir vylėsi, kaip tuomet būtų puiku čia gyventi, o apie kokias ten emigracijas net minties nebuvo. Šiandien, deja, daugiausiai jaunimas gimtinę ir palieka. Tiesa, emigrantų būrys keičiasi – jame vis daugiau išsilavinusių, bet perspektyvų čia normaliai gyventi nebematančių žmonių. Emigruoja ne bedarbiai, o būtent aktyvūs žmonės, drąsieji. Silpnieji lieka.

Skaičiau, kad Lietuvoje kasmet daugėja medicinos turistų iš Skandinavijos šalių, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, nes čia juos vilioja medicinos paslaugų kokybė už kainą, kuri mažesnė nei jų gyvenamose šalyse.

Tačiau, didėjant pacientų iš užsienio skaičiui, vis mažėja medikų. Pasirodo, kasmet Lietuvoje studijas baigia 400 gydytojų. Būtų tarsi nemažai, bet 75 proc. jų iškart palieka šalį. Girdėjau iš emigrantų lūpų, jog jie emigravo ne tam, kad gyventų geriau užsienyje, o tam, kad vieną dieną geriau gyventų Lietuvoje. Bet viltis dingsta. Jie prisiminė, kad 1990 – 1991 m. gyvenimas buvo pilnas džiaugsmo ir vilties. Po dešimties metų jau buvo mažai vilties, po dvidešimties, paradoksalu, dar mažiau. Keista, kad šiandien sprendimai ką daryti su embrionais ar kas apmokės krūtų implantus tampa svarbesni už rūpestį gimusiais vaikais.

Ne vienerių metų reikėjo, kol ir ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pagaliau susivokė, kad emigracija vyksta todėl, jog „pirmiausia, žmonių netenkina ekonominės ir socialinės sąlygos“. Gal todėl Vyriausybės neseniai patvirtino dokumentą, kuris oficialiai pavadintas: „Priemonių emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti planas“. Jame ypač akcentuojamos socialinės ir kitos garantijos.

Ekonomistai pastebi – tai jau girdėta, o kai kurios plano nuostatos, regis, pažodžiui perkeltos iš kitų dokumentų: išmokos vaikams, parama mokiniams – nemokamas maitinimas mokyklose, parama mokinio reikmenims įsigyti; būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens ir karšto vandens išlaidų kompensavimas.

Bent man mokestis už vandenį – tai nesusipratimas Nr. 1. Girdėjau, jog kai kas už šaltą vandenį moka kas pusmetį ar net kas metus, nes sumos nedidelės ir kitaip neapsimoka. Nesu didelis ekonomistas, bet man atrodo, kad įmokų už vandenį administravimas kainuoja brangiau nei pats vanduo. Taigi mes mokame ne už vandenį, bet išlaikome gan nemenką žmonių grupę. Nors gal ir klystu, gal mokestis už vandenį reikalingas tam, kad žmonės jo be reikalo nelaikytų atsukto čiaupo. Be to, nemanau, kad mokesčių už vandenį kompensavimas priviliotų emigrantus grįžti, nes, pavyzdžiui, Anglijoje už šaltą vandenį apskritai nereikia mokėti.

Kvailai atrodo pažadai, jog darbuotojams laiku bus mokamas atlyginimas ir suteikiamos visos socialinės garantijos. Juk tai privalu daryti! Be to, pastebėjau, jog dalis emigrantų sako: kad jei pajamos Lietuvoje ir būtų didesnės, vis tiek negrįžtų, nes nepatinka (netenkina) pati sistema. Ir tai ne mano mintys, o tokius pamąstymus daug kur užtinku.

Įsiminė nugirsta istorija. Iš pasakotojos dukros rankinės autobuse vagys pavogė piniginę, kurioje buvo banko kortelė, mėnesinis bilietas ir grynųjų pinigų – 120 Lt (istorija vyko prieš kelerius metus). Mergina iškart paskambino į banką ir sužinojo, kad už kortelės dublikatą teks sumokėti 30 Lt. Paskutinėje stotelėje, kadangi nebeturėjo pavogto bilieto, ją nubaudė kontrolierius – 100 Lt. Negaišindami brangaus laiko, suskaičiuokime vagišiaus indėlį į mūsų ekonominius santykius: jis pats užsidirbo pragyvenimui (nereikės bedarbio pašalpos), sudarė galimybę užsidirbti bankui (bankininkai tuos 30 Lt atsiims ne iš vagies, bet iš savo nukentėjusio kliento), davė pajamų valstybei 100 Lt (bauda) ir nenuskriaudė autobusų parko, nes bilietas ir teisė juo naudotis buvo nupirkta anksčiau, todėl mergina savo kelionę autobusu buvo apmokėjusi (mėnesinis bilietas). Kaip įvardyti situaciją? Galima taip – „Bingo! Trys viename: vagys, bankai ir valstybė“.

Pilietis turi teisę palikti valstybę, kuri jo negerbia, nesuteikdama minimalių žmogaus teisių. Nelabai jį gerbia ir Airijoje, Ispanijoje ar kur nors kitur. Bet ten nėra jo Tėvynė, tad kažkokios pagarbos jis tarsi neturi pagrindo tikėtis.

JAV gyvenantis airių rašytojas Frankas Makourtas romane „Andželos pelenai“ ironizuoja, kad sunkiais airiams metais iš tėvynės emigravę tautiečiai Anglijoje gyveno visiškai neblogai. „Darbo yra, moterų netrūksta, tad gali daryti ką tik nori, jei tik neužmiršti, kad esi žemiausios klasės airis ir nemėgini iššokti virš bambos.“

Atvykėlis į svetimą šalį susiduria su kitokia visuomene, o ši, nors ir aprūpina jį darbu, anaiptol nesutinka išskėstomis rankomis. Todėl tautiečiai svetur ir kuria savo Mažąją Lietuvą. Visiems žinoma, kaip plečiasi lietuvių bendruomenė Londone, Dubline, Norvegijoje, Danijoje, nes taip lietuviai gali gerai jaustis ir ilgai tempti nemokėdami angliškai nė žodžio.

Aišku, visi patvirtins, jog gali čia daug pasiekti, bet niekada nebūsi lygus su anglu. O norisi jaustis visaverčiams. Turkams, albanams, rumunams ar kitiems čigoniškų bruožų turintiems šiek tiek lengviau, nes jie ramiausiai dirba, o lietuviui labai svarbu legalizuotis. Bet niekas drauge nenori prarasti savo kultūrinės aplinkos, o priimti naująją kultūrą, kaip to paties globalinės ekonomikos paketo dalį, nesinori.

Viena iš praėjusio sezono Lietuvos televizijos laidų „Emigrantai“ pakvietė į Ispanijos miestelį Sant Kugato, esantį už pusvalandžio kelio nuo Barselonos. Pasirodo, per pastaruosius kelerius metus čia masiškai ėmė plūsti gero gyvenimo ištroškę emigrantai iš visos Europos. Lietuvių dar nėra daug, tačiau sparčiai daugėja. Čia gyvenantys pasakoja, jog mieste viskas pritaikyta šeimai.

Sant Kugate susikūrusi mūsiškių bendruomenė yra draugiška, o visi jos nariai kupini ambicijų kažko siekti. Gaila tik, kad vos ne visi Sant Kugate gyvenantys lietuviai savęs gimtinėje jau nebemato. Štai viena šeima Barselonos centre atidarė ledainę (daugumas gyvenančių šiame miestelyje dirba Barselonoje), kurioje visos ledų porcijos puošiamos akytėmis. Šiam verslui pora dabar teikia pirmenybę ir niekur išvykti nežada.

Dar viena nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybų ūkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitę uždirba po 350 eurų, o vyras statybose – po 500 eurų. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventų, taigi telieka likti Airijoje. O šiaip jau į klausimą, ar daug Airijoje lietuvių, ten įsikūrę emigrantai atsako: „Kur spjausi, ten lietuvis...“

Airijoje jau daug lietuviškų parduotuvių, pradėtas leisti lietuvių laikraštis. Romos katalikai tapo didžiausia Airijos religine bendruomene, nes katalikybei naujų jėgų suteikė čion atvykę lietuviai ir lenkai. Į sekmadienines šv. Mišias šalies bažnyčiose dabar susirenka daugiau katalikų nei anglikonų.

Įdomu, kad veik visų emigrantų namuose, ar tai Didžiojoje Britanijoje, ar Vokietijoje, ar Skandinavijos šalyse, veikia lietuviška televizija. Žiūri lietuviai, ypač taip ir neišmokstantys angliškai, „24 valandas“ ar „TV pagalbą“ ir sako, kad tai artima jų širdžiai. O, girdėjau, vienas Norvegijos darbdavys kviečiasi lietuvius, kad šie verstų, kas tuose laidose rodoma, ir už vertimą moka kaip už darbą braškių lauke. Šių laidų turinys jam neatrastas pasaulis.

Kitais metais bus dešimtmetis, kai mus paliko Jurga Ivanauskaitė. Iš knygų lentynos išsitraukiu jos straipsnių ir esė rinkinį „Kelionių alchemija“. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje – „Kelionė po pasaulį“ – pateikiami įspūdžiai iš Egipto, Peru ir Venecijos. Antrojoje – „Pastabos ant bilietų skiaučių“ – pikantiškos, komiškos kelionių detalės, įvairiausi nuotykiai, kartkartėmis sugrįžtant ir į Lietuvą, su pasvarstymais apie lietuviškąjį elitą ir apie tai, kad pas mus, galimas dalykas, yra atskridusių ateivių.

Trečiojoje dalyje – „Kelionės į save“ – rašoma, kad keliaudami mes ne pažįstame pasaulį ir atrandame dar nematytus kampelius, bet ir įžengiame į paslėptas savo sielos vietoves ar net į jos užkaborius. Svetimi kraštai – poilsis sielai.

Kur link kreipti sielą, kad ji pailsėtų, atsinaujintų? Šioje knygos dalyje telpa viskas: sapnai, tikėjimas ir skirtingų religijų dialogas, dogmų ir tabu įveikimas, nuodėmė ir atleidimas, pasiruošimas mirčiai, pamąstymai apie angelus sargus ar Žemės gyventojų sudėtį.

„Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija, – sako rašytoja ir pratęsia pasvarstymais apie patį žmogų. – Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau, kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet pirmą kartą patekusi į svečią šalį visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.“

Ne, ši Jurgos Ivanauskaitės knyga ne apie emigraciją, gal ji daugiau apie grįžimą gimtinėn, bet taip būna, kad atsidūręs Vakarų pasaulyje, tai yra, visai kitoje erdvėje, imi svarstyti likti ar grįžti. Iš čia, tai yra, iš Lietuvos, toji erdvė atrodo gražiau, puošniau, ten atsidūrus – viskas kitaip, bet pradedi gyvenimą svetur, bandai ten įsitvirtinti ir taip viskas lieka.
Dvidešimt metų Lietuvoje gyvenantis britas Chrisas Butleris vienoje televizijos laidoje stebisi, kodėl mes Lietuvos pašto, tai yra, valstybinės įmonės, kurios klientai daugiau vyresnio amžiaus žmonės, vieną iš paslaugų vadiname „PayPost“, o ne, pavyzdžiui, „Moki paštas“.

„Tai gali būti lietuvių kompleksas, kad jų kalba esą nesivertė“, – mąsto svečias. Jis pateikia ir savo tėvynainio Tomo Nicholsono (Beatos vyro) pavyzdį, kuris Lietuvoje turi du restoranų tinklus ir vienas jų vadinasi „Jurgis ir drakonas“, o kitas – „Bulvytės ir žuvytės“.

Čekų rašytojo Milano Kunderos romano „Nežinomybė“ tema – reemigracija. Autorius klausia: „Ar sugrįžimas yra įmanomas?“

Remiasi ir mitologija – Odisėjo grįžimo Itakėn istorija. „Dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. Bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jame brangiausia, reikia ieškoti ne čia, Itakėje, o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime“, – įžvelgia rašytojas.

Nors labiausiai rašytojo Milano Kunderos teiginiai skatina susimąstyti apie šiandien iš mūsų šalies išvykstančią jaunuomenę. Jeigu esi praleidęs nemažai laiko, pavyzdžiui, brandžiausius gyvenimo metus užsienyje, kas tuomet yra Tėvynė?

„Jeigu prisiminimai nėra nuolat gaivinami, kad ir draugų pašnekesiais, ilgainiui jie išdyla. Todėl įprastai emigrantai, susibūrę į tėvynainių kolonijas, pasakoja vieni kitiems iki šleikštulio įgrisusias tas pačias istorijas ir šitaip jos neužmirštamos. Tačiau tuos, kurie nesusitinka su tėvynainiais, neišvengiamai ištinka amnezija“, – rašo M. Kundera. Bet baisiausia, mano galva, o tai pastebi ir „Nežinomybės“ autorius, kai patriotizmas virsta tik begaline užuojauta savo kraštui.

Ar žmogus, dvidešimt metų pragyvenęs toli nuo gimtinės, gali išlikti lietuviu? Manau, ypač sunku tiems, kurie Vakarų pasaulin išvykę tuoj po karo ir jų veik visas gyvenimas prabėgęs toli nuo gimtųjų vietų. Naujoje šalyje jie nepritapę, nes šaknys jų ne ten, nes ten nėra jų tėvų (jau ten gimusių tėvai yra, bet gilesnių šaknų vis tiek ne), senelių, prosenelių, o atvykę Lietuvon jie irgi jaučiasi kažkokie svetimi, kitaip mąstantys, kitaip matantys pasaulį. Greitai gali būti taip ir tiems, kurie iš Lietuvos išvyko prieš vieną ar du dešimtmečius.

Nors gal neturėtų su lietuviais šitaip būti, nes neseniai užtikau duomenis, jog pagal įtaka Lietuva yra 17 Europos Sąjungos valstybių tarpe. Viduriukas, o tiek gyventojų turinčiam kraštui dargi aukštas rezultatas. Todėl pritariu pasiūlymams visiems esantiems ir buvusiems Lietuvos piliečiams įtvirtinti dvigubą pilietybę, nes tik toks požiūris į savo žmones padės juos išsaugoti Lietuvai ir pasijusti reikalingus gimtam kraštui.

Į viršų