Judžino O'Nilo pjesė „Meilė po guobomis“ (1924) Lietuvoje pastatyta tik kartą – 1979 m. Šiaulių dramos teatre (rež. Regina Steponavičiūtė), tad kai kuriems Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriams jau pažįstama: antai Juozui Bindokui šį kartą vaidmuo – tik kitas. Dabar pjesė sugrįžta – premjera įvyks jau šį sekmadienį gruodžio 6-ąją. Jos režisierius Paulius Ignatavičius sako, kad pjesė turi ne vieną kontekstą. „Meilė po guobomis“ – vienas brandžiausių XX a. Amerikos dramaturgijos kūrinių, o pats J. O’Nilas – net keturių Pulicerio premijų laureatas ir pirmasis Amerikos dramaturgas įvertintas Nobelio premija. Spektaklyje vaidina aktoriai Juozas Bindokas, Jūratė Budriūnaitė, Aidas Matutis, Anicetas Gendvilas, Rolandas Dovydaitis ir Dalius Jančiauskas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Kūrinys pirmiausia sukėlęs pasipiktinimą
„Meilė po guobomis“ pjesės istorija įdomi tuo, kad anuomet visuomenės pirmiausia buvo pasmerkta kaip amorali – Amerikos auditoriją 1924 m. rudenį papiktino vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos temos. Klasikinį meilės trikampį J. O'Nilas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką, esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs tėvas Dzeusas paprašo Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos. Pagrindinė herojė Abė, pagimdžiusi kūdikį mylimam posūniui, susijusi ir su Medėja, iš keršto nužudžiusia savo vaikus.
Į Šiaulių sceną sugrįžusioje pjesėje sąsajų nei su antika, nei su laukiniais Amerikos Vakarais ieškoti nereikėtų. Spektaklyje plėtojamas šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio ne savo, o kitų primestą gyvenimą, vidinis konfliktas. Veiksmas vyksta šiandienos industrinėje fermoje, neturinčioje konkrečios lokalizacijos. Drama įsiliepsnoja ūkyje, į kurį senas našlys tėvas Ifreimas Kebotas parsiveža jauną žmoną Abę. Fermoje nuo ryto iki vakaro triūsiantys vyresnieji sūnūs Simeonas ir Piteris, pavargę nuo ūkio darbų, nusprendžia keliauti į aukso kasyklas. O jaunėlio sūnaus, Keboto ir Abės kilusi priešprieša perauga į pražūtingą aistrą.

Pjesė – aistrų poligonas
Aktoriai sutinka – ši pjesė tikras aistrų poligonas. Froido ir Jungo idėjų sužydėjimo laikais parašytoje pjesėje be Edipo komplekso gausu daug kitų kolektyvinės pasąmonės archetipų.
Kaip sako pjesės režisierius P. Ignatavičius, istoriškumas šį kartą nėra labai svarbus. „Jei kalbame apie Amerikos Vakarus, tai tokia kliedesio logika, amerikietiškos svajonės logika, kai metu viską ir važiuoju kitame krašte ieškoti laimės, paslėpto aukso. Tai, kas vyksta šiandien, – emigracija. Ryškus emigracijos bumas – neva kažkur kitur slypi ta laimė, kažkur kitur aš būsiu laimingas, turtingas, staiga praturtėsiu ir pasikeis mano gyvenimas. Tad tokių adekvačių pavyzdžių apstu, kalbant apie tai, kas galėtų būti ta aukso karštligė šiandien“, – Laukinių vakarų temą interpretuoja režisierius.
P. Ignatavičius koncentravosi į jauno žmogaus – Ebino tragediją. Pasak režisieriaus, mes dažnai darome dalykus ne dėl to, kad patys to norime, bet dėl to, kad to nori iš mūsų kiti. Arba kaip tik darome, kad pasipriešintumėme, kad įrodytumėme kažką tėvams, draugams, visuomenei. „Dažnai, man atrodo, tas bandymas įrodinėti yra toks karštligiškas, neurotiškas ir žmogus nesusimąsto, kodėl tai daro, ar iš tikrųjų to nori. Štai Ebinas, apsėstas motinos mirties, nori atkeršyti už ją, galvodamas, kad tėvas motiną nukamavo. Jis apsėstas šios minties ir jo ambicija – atkeršyti už motiną drauge įrodant, kad jis yra kažkas šitame pasaulyje. Galų gale įvyksta tragedija“, – sako P. Ignatavičius.
Taigi tema apeliuoja ir į globaliąsias ambicijas, kurios atsiranda iš siekio atkeršyti už žalą.
Tiesa, aktoriai aprūpinti ir tam tikra technine naujove – mikrofonais, siekiant išvengti kalbos utriravimo, įprastos teatrinės romantikos ir patoso.
Scenoje – jokio konkretaus interjero ir eksterjero, greičiau čia pabrėžiama fermų industrializacija, o kad vaizdas scenoje būtų kuo adekvatesnis, kūrybinė grupė keliavo ir į Ginkūnų paukštyną išvysti, kaip atrodo industrinė ferma. Anot spektaklio scenografės ir kostiumų dailininkės Godos Palekaitės, jos tikslas buvo deromantizuoti lietuviškai ir idiliškai įsivaizduojamą kaimo erdvę su gražia gamta ir gyvulėliais. Spektakliui muziką kūrė tarptautinio lygio menininkė Antye Greie-Ripatti.