Ar jau pastebėjote, kas pasikeitė miesto centre po Šiaulių dailės galerijos surengto tarptautinio gatvės meno plenero „Saulės pagrobimas“? Virtuoziški profesionalių menininkų darbai ant miesto pastatų sienų ir ne tik ant jų džiugina šiauliečių akis ir keičia pilkos kasdienybės patalus, kuriose ilgai buvo įmigusios viešosios erdvės. Miestiečiai ne tik netruko džiaugtis, bet ir ėmė svarstyti, ar gausus sienų marginimas – gerai apgalvotas sprendimas. Taip pat jau pasigendama informacijos apie naujuosius gatvės meno kūrinius – kur rasti informaciją apie kūrinio autorių, atsiradimo progą ir pan. Manoma, kad ne visi piešiniai atsidūrė išties garbingose vietose, o kūrinius atrasti nėra taip paprasta. Kiti gi nuogąstauja, kad atgaivinta siena, kuri džiugins ir miesto svečių akis, bus kažkada užtapyta dėl renovacijos ar kitais sienos savininko sumetimais. Smagu, kad žmonės domisi, kas bus „po to plenero“, bet meno žinovai ramina – gatvės menas yra gyvas procesas, informacija bus, bet pirmiausia mokėkime džiaugtis ieškodami ir mėgaukimės sužadintomis emocijomis.

Kada grafičio kūrinys atsiskleidžia visu pajėgumu
Šiaulietis architektas Vytenis Rudokas prisipažino nebūsiąs rimtu vertintoju, bet sutiko deklaruoti požiūrį į grafiti meną kaip reiškinį, kuris šiandien yra puoselėjamas ir Šiauliuose. Jo manymu, labai svarbu, kad piešinys susikabintų su pastato tektonika.

„Grafitis yra plokštusis menas (2D), bet jis santykiauja ir sąlygoja 3D erdvę. Grafičiai dažniausiai, remiantis mano nedidele patirtimi, 90 proc. tikrai sudarko erdvę. Tikrai yra supergražių pavyzdžių, kai menininkai gerai dirba Europoje ar Amerikoje. Kalbu apie tuos grafičius, kurie ateina kaip atskiras meno kūrinys, „užlipa“ ant statinio ir pakeičia jo turinio erdvinę išraišką. Galiu atsakyti labai konkrečiai – Broniaus Rudžio bulvaro kolonų inkliuzai, tokie tektonikos išdarkymai, yra labai geras sprendimas. Šitą įskaitau 100 proc., – sako V. Rudokas. – Kolonos tapo visai kitokios ekspresijos, visai kitos emocijos ir ta destrukcija yra labai žavi – supersprendimas.“

Pasak jo, manymas, jog menas iš galerijų keliasi į gatvę, yra verbalinis žaidimas. „Mes su jumis dabar kuriame mitą, kad menas išeina į gatves. Bet svarbu, ne ką apie tą meną pasakysime ar į kokią lentyną padėsime, o ką jis daro su ta aplinka, kurioje jis yra, ką daro su mumis, kokių emocijų mums sukelia. Šiuo atveju prioritetą skirčiau pačiam faktui, kad grafitis turi būti savo vietoje ir turi adaptuotis, ištirpti aplinkoje. Ne tapti nematomas, o ištirpti savo konstruktyviąja prasme. Jis turi būti kaip čia buvęs, jog manytume, kad jo kaip tik čia trūko“, – sako V. Rudokas.

Pagaliau atsisukome į išliekamąją vertę
Dizaineris ir fotografas Vilmantas Dambrauskas sako, kad Šiauliuose labai seniai vyko procesai, praturtinantys viešąsias erdves. „Pravalgome, pratrepsime, pasižiūrime koncertus, švenčiame šventes. Kad turėtumėme išliekamumą – tai buvo labai seniai“, – sako V. Dambrauskas.

Ką dizaineris mano apie grafičių vietas? Ar visos tinkamos meno kūriniams pamatyti?

„Manau, kad vietų blogų nebūna. Net ir nuošalesnėje vietoje atsiradęs grafitis tą vietą padarys lankytina. Tai, mano manymu, gerai. Galų gale atsiras kūrinių maršrutas, žemėlapis“, – teigia V. Dambrauskas.

Tad informacijos šalia grafičių kūrinio nereikia. „Tai yra chuliganiško meno padarymas oficialiu. Gatvės menas yra laikinas – nuo sienų tinkas nubyrės, dažai neatlaikys... Pasakojimai apie šiuos kūrinius turi eiti iš lūpų į lūpas – vox populi. Žinoma, informacija apie juos turėtų būti Turizmo informacijos centre, žemėlapiuose ar pan. Grafičiai, kaip ir lego skulptūros – nežinai, kiek gyvuos. Bet tame ir yra savotiškas savo meno aukojimas sienai. Net jei vieną dieną siena ir būtų uždažyta, sakralumas nedings, iš tikrųjų žmonės eis ir sakys, „pameni, čia buvo toks piešinys ir dingo.“ Visi atsimename tuos menus, kai pakėlus galvą „atsipaišo“ piešinys. Čia irgi bus lygiai tas pats“, – sako V. Dambrauskas.

Tradicija tęsiama naujomis formomis
Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus sako, kad tapyba ant sienų Šiauliams – ne naujiena. „Šiauliai turi seną miesto išorės puošimo tradiciją, kuri prasidėjo įvairiais akcentais – freskomis, sgrafitais pirmiausia prekybos įmonėse, – sako menotyrininkas. – Sieninė tapyba egzistavo Šiauliuose visuomet – labiau vykusi ar mažiau. Dažytas kūrinys turi laikiną charakterį, o sgrafitas, reljefai išlieka ilgam.“

Kaip sako V. Rimkus, žingsniuojant bulvaru galima atsekti P. Rakštiko darbą, kolonų dažyboje – iš karto gali atpažinti B. Rudį. Įspūdingas ir sudėtingas darbas, pasak V. Rimkaus, yra Rūdės gatvėje. Tai T. Vincaičio piešinys „Degantys šarvai“. Tiktai vieta nėra labai dėkinga – gali eiti ir nepamatyti, bet pasirinkęs priešingą maršrutą menininko darbą pastebėsi.

Pastebėti sunku A. Uoginto freską bulvaro balkono apačioje. Tačiau čia V. Rimkus pastebi netikėto atradimo momentą.
„Padariau mažą eksperimentą ir stebėjau praeinančius pro šį balkoną. Didžioji dalis praeina nematydami. O toks įdomus momentas – eina dviese, vienas atsitiktinai pamatė ir parodė drauge ėjusiam, jie stabtelėjo apžiūrėti. Tai įdomus momentas, kai darbus gali pamatyti ne kiekvienas, tam reikia atidaus gatvių apžiūrinėjimo. Galima pagalvoti ir apie visų namo balkonų tapybą“, – mano V. Rimkus.

Kol pleneras neužbaigtas, vis dėlto kalbėti apie jo rezultatus dar anksti, vis tiek tai geras reiškinys.

Bet štai V. Rimkus pastebi kad Šiaulių miesto centras ir taip užverstas reklamomis stenduose, vitrinose ir pan., tad sieninė tapyba pasidaro tik dalimi bendro margumyno.

Laikina ir ne visai matoma viešosios erdvės estetizacija?
Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas kultūrinei veiklai menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis paaiškina, jog nebuvo siekiama, kad viskas būtų matoma ir lengvai prieinama. Siekta, kad žmogus atrastų kažką neįprasto (meno kūrinį) ir nuošalesnėje vietoje.

„Sudėliojome, kad būtų pagrindiniai darbai-dominantės. Tai pirmiausia didieji darbai, į kuriuos investavome daugiausiai: ant Dviračių muziejaus sienos, Rūdės gatvėje, B. Rudžio kolonos, Vilniaus gatvėje prie centrinio turgaus pradėtas tapyti dar vienas ir jau nutapytas didžiulis darbas Vytauto ir Tilžės gatvių sankryžoje – tai yra esminiai taškai. Visiškai čia neapsistojantis žmogus pamatys, kad miestas turi savo stilių, turi gatvės meno kūrinių, kad tai nėra kažkokia provincija, žmonės čia sugeba kurtis tokius kūrinius ir juos vertinti. Kita vertus, tai padrąsinimas miestiečiams: kas yra geriau – ar tuščia siena, ar meno kūrinys. Gal atsiras privačių iniciatyvų, kad sumanymas plėtotųsi“, – aiškina V. Kinčinaitis.

Žemėlapis, kuriame darbų lokalizacija, judėjimo kryptis ir informacija, bus pristatytas per Šiaulių dienas plenero „Saulės pagrobimas“ darbų parodos atidaryme, kuris vyks Šiaulių dailės galerijoje. Panorusiems šiauliečiams ir svečiams žemėlapis bus prieinamas Turizmo informacijos centre ir galerijoje.

Panašiai, kaip ir V. Dambrauskas, apie kūrinių gyvavimo laiką kalba V. Kinčinaitis – gatvės menas yra procesialus ir laikinas. „Jis nėra monumentalus, statiškas, visiems laikams, susijęs su memorialine, paminklų kultūra. Tai yra gyvas procesas. Gatvės menas – kaip meninės komunikacijos išraiška. Žmonės nori kažką pranešti, dažnai būna, kad po metų vieną gatvės meno kūrinį keičia kitas, po kiek laiko dar kitas. Kita vertus, gatvės menas kompensuoja ir estetizuoja baisias ir katastrofiškas vietas, kuriose yra apleisti pastatai. O kai jie jau renovuojami, gatvės menas, atlikęs savo funkciją, išnyksta“, – sako V. Kinčinaitis.

O kur mūsų studentai?
Kaip sako V. Kinčinaitis, dėl universiteto studentų dalyvavimo nebuvo ypač daug galvota.

„Pirmiausia mes kvietėme profesionalius gatvės menininkus. Įgyvendinti tokį kūrinį reikia labai daug sumanumo, patirties ir drąsos. O studentai – tikrai čia jau per mažai patyrimo, tad tiesiog į viešąją erdvę išeiti su tokiais kūriniais pirmame renginyje tikrai nėra sprendimas. Kita vertus, studentai turėtų būti patys žymiai aktyvesni, kūrybiškesni, labiau nepriklausomi ir, jeigu tai būtų adekvatūs jauni žmonės, jie jau būtų sukūrę savo viešųjų erdvių meno tradiciją. Deja, šito nėra, labai gaila, kad viešų erdvių meno renginį ir kultūrą reikia skatinti iš viršaus, t. y. iš institucijos, o tai turėtų vystytis nepriklausomai. Bet žiūrėsime – numačius konkrečią užduotį, idėją galima įtraukti studentus“, – sako V. Kinčinaitis.

Be to, pleneras galėtų suaktyvinti ir mažuosius šiauliečius.

V. Kinčinaitis prisimena kaip dar sovietiniais laikais vaikai buvo įtraukiami įvairiausiais sprendimais – tapydvo tvoras, šiukšliadėžes... Bet tos tradicijos numirė. „Galbūt jos atsigaus, tik tam reikia vaizduotės, iniciatyvos, reiklių iniciatorių. Gal po truputį  vaizduotė sujudės, nes, atrodo, turime daug įvairių kartų menininkų. Bet įsivyrauja tradicija kurti vien tik studijoje ir demonstruoti vien tik galerijoje. Atrodo, menininkų daug mieste, bet jų nematome viešose erdvėse, tad tikėkimės, kad ateityje bus kitaip“, – viliasi V. Kinčinaitis.

B. Rudžio kolonos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.